Kovo 24 - 31 d.ARCHYVAS

SAVAITĖS FILMAI

Šeši tarptautinės kosminės stoties astronautai Marse randa įrodymų apie ten egzistuojančią gyvybę. Tačiau jų bandymai turės netikėtų pasekmių, nes atrasta gyvybės forma daug protingesnė, nei tikėtasi. Šio filmo kūrėjus įkvėpė 1979 m. Ridley’io Scotto sukurtas „Ateivis“ („Alien“), tačiau verta prisiminti, kad Marso gyventojai (ateiviai ir pan.) filmuose paprastai įkūnija aktualias žmonijos grėsmes. Danielio Espinosos filme vaidina Rebecca Ferguson, Jake’as Gyllenhaalas, Ryanas Reynoldsas, Hiroyuki Sanada, Ariyonas Bakare, Olga Dychovičnaja, Alexandre’as Nguyenas (JAV, 2017). (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys)


Faktais paremta jaudinanti drama apie Australijoje užaugusį indą berniuką Saru, kuris po dvidešimt penkerių metų nusprendžia rasti biologinę motiną, nors išsaugojo tik miglotus prisiminimus. Penkerių metų vaikas pasimetė geležinkelio stotyje, kur uždarbiavo. Jis užmigo vagone, o atsibudo už tūkstančio kilometrų, nežinodamas savo pavardės ir iš kur yra kilęs. Prieš patekdamas į pasiturinčią australų šeimą, jis patyrė benamio dalią ir pedofilijos pragarą Kalkutos gatvėse, o motina manė, kad sūnus yra miręs. Suaugęs Saru nori rasti savo šaknis ir leidžiasi į kelionę. Režisieriui Garthui Davisui pavyko apsaugoti šią istorija nuo perdėto saldumo, operatorius Greigas Fraseris ją nufilmavo itin subtiliai, empatijos nepristigo aktoriams Devui Pateliui, Sunny Pawarui, Nicole Kidman, Davidui Wenhamui, Rooney Marai (Australija, JAV, D. Britanija, 2016). (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai)


Autobuso vairuotojas Patersonas (Adam Driver) vadinasi taip, kaip ir miestas, kuriame gyvena. Jis rašo eiles, kaip ir didis poetas, kuris kadaise gyveno šiame mieste. Patersono gyvenimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodus, tačiau Jimas Jarmuschas naujame savo filme rodo laimingą žmogų ir tai, kas beveik išnyko iš kino, – vidinį gyvenimą, nematomas laimės, meilės, praradimo akimirkas. Patersonas nesąmoningai ilgisi savo dvynio, kuris, žinoma, pasirodys filmo pabaigoje. Tai minimalistiškas filmas. Tokį dabar gali sukurti tik labai drąsus režisierius ir tikras poetas (Vokietija, Prancūzija, JAV, 2016). (Vilnius)


Jaunas ambicingas korporacijos darbuotojas Lokartas (Dane DeHaan) siunčiamas į Šveicarijos Alpėse įsikūrusi sveikatingumo centrą, kurį itin mėgsta pagyvenę turtingi pacientai. Jis turi sugrąžinti namo korporacijos vadovą, kuris čia patyrė nušvitimą ir atsisakė dalyvauti žiurkių lenktynėse. Lokartas greitai supranta, kad stebuklingos vandens procedūros visai ne tokios, kokios atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vaikinui pradėjus kedenti sveikatingumo centro paslaptis, jo sveikam protui teks rimti išbandymai. Regis, ir jis pradeda sirgti keista liga, kuri sulaiko atvykėlius. Veiksmo vieta ir filmo veikėjai iškart sukelia daugybę asociacijų – Thomas Mannas, Romanas Polanskis, Stephenas Kingas, Stanley Kubrickas, Paolo Sorrentino „Jaunystė“, Martino Scorsese’s „Šnabždesių sala“, Frankenšteinas ir vaiduoklė dama... Todėl naujas piratų nuotykių specialisto Gore’o Verbinskio filmas gali pasirodyti žanrų ir motyvų hibridu, kur ir pamatysi lavonais besimaitinančias didžiules dėles, ir išgirsi apmąstymų apie Vakarų visuomenės dvasinę būseną, tačiau akivaizdu, kad režisieriui šįkart svarbesnė vizualioji filmo pusė. Taip pat vaidina Jasonas Isaacsas, Mia Goth, Adrianas Schilleris (JAV, Vokietija, 2017). (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai)


6 žvaigždutės – šedevras
5 žvaigždutės – pasižiūrėti būtina
4 žvaigždutės – geras filmas
3 žvaigždutės – būna ir geriau
2 žvaigždutės – jei turite daug laiko
1 žvaigždutė – niekalas

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”