Kinas

Visko po truputį

Egėjo jūra, brangi jachta, šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos – visiems reikalingos, gyvenimas, galima sakyti, pavyko. Tai pabrėžia ir trijų juos aptarnaujančių vyrų elgesys. Žvejyba, nardymas ir žaidimai turi padėti atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, sutvirtinti draugystės ryšius. Kol vienas nepasiūlys sužaisti, kas iš jų geriausias. Nuo tada iki pat reiso pabaigos veikėjai nepaliaujamai vertins vieni kitus. Jie lygins pajamas, falo ilgį, erekcijos dažnumą, cholesterolį, žvejo sugebėjimus, meninius talentus ir t.t.

Filmus kuria keistuoliai

Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“

Gyvenimo vingiai

Pirmą kartą apsilankiau Pukių namuose prieš trylika metų, kai vienam žurnalui rengiau interviu su Silvija Lomsargyte-Pukiene apie jos knygą „Dita“. Tada ir susipažinau su Povilu Pukiu, paskui čia lankiausi dar keletą kartų, jau ne dėl interviu, o todėl, kad buvo be galo smagu bendrauti su šiais žmonėmis.

 

Draugai ir artimieji Pukį vadino Paulium. Atviras žvilgsnis, džiugi, veidą nutvieskianti kone vaikiška šypsena, adekvati ir greita reakcija, kad ir ką pasakytum. Būdamas tolerantiškas ir liberalus, niekada neslėpdavo savo nuomonės ar emocijų, galėdavo patraukti per dantį, numoti ranka, sakydamas „ai, nesvarbu“, ir vis tiek tai buvo vienas mieliausių pašnekovų, su kuriais kalbėdama nejutau amžiaus skirtumo, o vien tik bendravimo džiaugsmą.

Intelektualinės provokacijos

Šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filmas – olandų režisieriaus Paulio Verhoeveno psichologinė drama „Ji“ („Elle“). Tai vieno svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Philippe’o Djiano romano ekranizacija. Populiarios lenkų prozininkės Olgos Tokarczuk knygą „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“ ekranizavo Agnieszka Holland – „Pėdsakas“ rodomas konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Abiejų filmų veikėjos provokuoja žiūrovus, tai stiprios, valingos nebe pirmos jaunystės moterys. Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbių su abiem režisieriais, šiemet išspausdintų žurnale „Polityka“, fragmentus.

Kino naujienos trumpai

Stevenas Spielbergas perkels į ekraną Liz Hannah scenarijų „The Post“. Jis pasakoja apie anksčiau už Votergeito skandalą, 1971-aisiais nuskambėjusius „Pentagono dokumentus“ („Pentagon papers“). Filmas bus apie tai, kaip du „The Washington Post“ redaktoriai nusprendė paskelbti reportažą, pakeitusį jų gyvenimą. Tomas Hanksas vaidins laikraščio redaktorių Beną Bradlee, Meryl Streep – legendinę šio dienraščio leidėją ir redaktorę Katharine Graham. Beje, aktoriai pirmąkart susitiks ekrane.

 

Mūsų laikais, kai slapta informacija „nuteka“ beveik kasdien, „Pentagono dokumentų“ istorija bus itin įdomi. JAV gynybos ministerija paprašė ataskaitos apie Vietnamo karą. Valstybės departamento analitikas Danielis Ellsbergas iš pradžių buvo įsitikinęs karo šalininkas, bet kai nusprendė, kad laimėti Vietname neįmanoma, buvo atleistas ir nutekino informaciją dienraščiui „The New York Times“. Prezidento Nixono administracija visais būdais stengėsi užkirsti kelią ataskaitos paviešinimui. Kai JAV Aukščiausiasis teismas uždraudė „The New York Times“ ataskaitą skelbti, iniciatyvą perėmė „The Washington Post“, pridėjęs dar daugiau informacijos iš 47 tomų ataskaitos.

Kaip pabėgti nuo praeities?

Praėjus dvidešimčiai metų pasirodė jau į kino istoriją įėjusio ir populiariosios kultūros vaizduotės dalimi tapusio Danny Boyle’o „Traukinių žymėjimo“ (1996) antroji dalis „Traukinių žymėjimas 2“ („T2: Trainspotting“, D. Britanija, 2017). Pasak režisieriaus, mintis apie antrąją dalį jam kilo jau 2002 m., pasirodžius naujai Irvino Welsho, pagal kurio romaną ir buvo sukurtas garsusis filmas, knygai „Porno“. Tačiau scenarijus pasirodė nepakankamai geras, tad buvo nuspręsta dar šiek tiek palaukti. Naujas ilgamečio Boyle’o bendradarbio Johno Hodge’o scenarijus, regis, visus tenkino. Nors nemanau, kad filmo kūrėjai tokie naivūs ir tikėjosi, kad antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis sulauks pirmosios sėkmės. Greičiau filmą suprasčiau kaip tam tikrą reveransą sau, savo karjeros pradžiai ir toms negrįžtamai praėjusioms jaunystės dienoms.

Nakties svečiai

Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.

 

Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.

Blogas idealus laikas

Pradedame supažindinti su artėjančio „Kino pavasario“ filmais ir jų kūrėjais. Wojciecho Smarzowskio (g. 1963) kūryba žinoma Lietuvoje – kino festivaliai rodė visus jo filmus, pradedant debiutinėmis „Vestuvėmis“ (2004). Dėmesio sulaukė „Blogi namai“ (2009), „Rožė“ (2011), „Kelių policija“ (2012), 2014 m. sukurta Jerzy Pilcho romano „Stiprusis angelas“ ekranizacija. „Voluinė“ („Wołyń“, Lenkija, 2016) – naujausias Smarzowskio ir pirmasis vaidybinis filmas, pasakojantis apie 1943–1944 m. Ukrainoje vykdytas masines lenkų mažumos žudynes. Filmas sulaukė keturiolikos Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksinių erelių“ nominacijų (nugalėtojai paaiškės kovo 20 d.) ir prieštaringų vertinimų. Pateikiame fragmentus iš pernai rudenį katalikų savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ pasirodžiusio Katarzynos Kubisiowskos pokalbio su „Voluinės“ režisieriumi.

Dabartis – žiauri pasaka

„Kino pavasaris“ šiemet ir vėl siūlo tiek dėmesio vertų filmų, kad norint juos pasižiūrėti kažin ar užtektų kelias savaites praleisti kino teatre. Todėl ir rekomenduojamų filmų sąrašas netilptų keliuose „7 meno dienų“ puslapiuose. Šįkart atkreipiame skaitytojų dėmesį į tuos filmus, kurie bene geriausiai apibūdina ambicingą, sudėtingų temų nesibaidantį ir žiūrovais pasitikintį šių dienų kiną.

Kino naujienos trumpai

Lietuvos kino centras paskirstė šių metų pirmojo konkurso finansavimą kino projektams. Iš viso paremti 23 kino projektai, bendra jiems skirta suma – 2 010 200 eurų. Paramą gavo 18 prodiuserių kompanijų, savo sumanymus įgyvendins 23 režisieriai. Bus finansuojami 11 vaidybinių ilgametražių, 9 dokumentiniai ilgametražiai, 2 animaciniai trumpametražiai ir 1 interaktyvus kino projektas (iš jų 3 debiutai).

 

46 tūkstančiai eurų skirti penkiems parengiamųjų darbų projektams. Režisieriai imasi naujų temų savo filmams: Audrius Stonys kurs filmą „Kitoje pasaulio pusėje“, pasakojantį apie Urugvajuje veikiantį folklorinių šokių kolektyvą ir jo bandymus išsaugoti lietuviško tautinio identiteto likučius, Romas Zabarauskas filme „Advokatas“ nagrinės kūrėjui artimas homofobijos ir ksenofobijos temas.OK

14 filmų kuriami su kino kompanijomis iš Latvijos, Olandijos, Latvijos, Vokietijos, Bulgarijos, Prancūzijos, D. Britanijos, Lenkijos, Ukrainos, Airijos, Šveicarijos, Vengrijos, Slovėnijos, Italijos, Švedijos. Tarp kino projektų – Linos Lužytės „Pilis“, Marato Sargsyano „Tvano nebus“ bei Audriaus Mickevičiaus „Pavyzdingas elgesys“.

PUSLAPIS
92

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”