Kinas

Laiko matmuo, garso vaidmuo

Senas tradicijas turintis dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“ Šveicarijos mieste Nione šiemet vyko jau 48-ą kartą. Įsimintiniausia jo programoje man pasirodė laiko tema, patys įvairiausi jos aspektai. Laikas – bene labiausiai kiną nuo kitų menų skiriantis bruožas, dominantis ir kino kūrėjus, ir kino teoretikus. Dokumentiniame kine laikas įgyja ir kai ką daugiau: priartina arba atskiria nuo mūsų praeitį, į ateitį pratęsia dabartį. Juk tai, ką matome ekrane, vis dar tęsiasi kurioje nors pasaulio dalyje.

Laikas – svarbiausia tema Tan Pin Pin filme „Būsimame laike“ („In Time to Come“), kuriame pasakojama apie Singapūro visuomenę ir besikeičiančias megapolio erdves bei įpročius. Akivaizdu, kad Singapūre, kuris apsėstas progreso idėjos, laikas yra ir didžiausias žmonių apsėdimas. Filme rodomos žemėje laidojamos VHS kasetės, telefono krovikliai, telefono abonentų knygos. Šie netolimos praeities artefaktai dabartinei kartai jau kelia nuostabą. Kartu užkasami šiuolaikiniai daiktai, galbūt ir po penkerių metų juos atkasus apims nuostaba – taip greitai judame. Nesinori sakyti pirmyn, tiesiog kažkur. Tuo tarpu kitame rajone mokiniai mokykloje mokomi, kaip greičiau palikti pastatą atsitikus nelaimei. Per keletą praktikos savaičių jie sutrumpino laiką aštuoniomis minutėmis...

Filmai iš Europos

Rainerio Wernerio Fassbinderio gyvenimas buvo intensyvus: jis mirė trisdešimt septynerių ir paliko trisdešimt septynis filmus. Fassbinderis mėgdavo cituoti Rimbaud eilutę „Aš esu kitas“ ir buvo apsėstas stebėtojas. Prisiminimuose apie Fassbinderį dažna kovotojo su tamsa metafora, nors jis nuolat, nuo pat paauglystės, išgyveno neviltį ir depresiją. Jo filmuose pilna veidrodžių: nuolat fiksuojami atspindžiai, regis, turėjo padėti Fassbinderiui atrasti, pamatyti save. Todėl neatsitiktinai paskutinio kūrybos laikotarpio filmai skamba lyg meilės prisipažinimas kitam veidrodžių ir atspindžių gerbėjui kine Douglasui Sirkui. Fassbinderis neslėpė, kad šis Holivudo melodramų kūrėjas pakeitė jo mąstymą apie kiną. 1981 m. pasirodęs filmas „Lili Marlen“ (LRT Kultūra, 24 d. 22 val.) – dar viena pagarbos duoklė Sirkui.

Deivė Diana dirba Luvre

Smalsumas ne visada išeina į naudą. Nemėgstu monotoniškų filmų apie komiksų veikėjų žygdarbius, tik Timo Burtono „Betmenas“ (1989) iki šiol žavi savo postmodernistinie art deco stiliaus analize ir visomis to žodžio prasmėmis ryškiais veikėjais. Tačiau kai į akis pakliuvo teigiamos „Nuostabiosios moters“ („Wonder Woman“, JAV, 2017) recenzijos, pasidarė smalsu. Juolab kad režisierė Patty Jenkins 2003-iaisais sukūrė gana įsimintiną filmą „Monstras“ apie garsiausią amerikiečių serijinę žudikę, atnešusį „Oskarą“ Charlize Theron.

Komiksą apie Nuostabiąją moterį 1939-aisiais sukūrė Williamas Moultonas Marstonas. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir naujoji veikėja turėjo padėti karininkui Stivui išgelbėti pasaulį nuo nacių nešamo blogio. „Nuostabiosios moters“ kūrėjai veiksmą perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą – 1918-uosius. Matyt, todėl, kad šis menkiau pažįstamas iš dokumentinių kadrų ir kūrėjai gali laisviau derinti komiksų fantazijas su istorine tikrove. Nuostabioji moteris – tai amazonė Diana. Ji užaugo nuo pasaulio atskirtoje saloje, kur buvo vienintelis vaikas. Dianos motina, amazonių karalienė Ipolita (Connie Nielsen) kadaise nugalėjo piktąjį karo dievą Aresą (jis mums geriau žinomas kaip Marsas, bet lietuviškuose filmo titruose šis dievas vadinamas Arijumi). Ji netiki, kad šis gali grįžti, todėl nenori, kad duktė taptų kovotoja. Tačiau ir Diana, ir jos teta Antiopė (Robin Wright) nori mokytis kovų meno. Suaugusi Diana taps nenugalima. Ji patikės, kad gali išgelbėti pasaulį, kai sužinos, kad jame jau ketverius metus vyksta karas. Tai atsitiks, kai Diana ištrauks iš jūros gelmių vokiečių pamuštą lakūną, kuris yra britų šnipas Stivas (Chrisas Pine’as taip panašus į jauną Leonardą DiCaprio, kad kartais atrodo, jog akyse dvejinasi). Diana tiki senomis legendomis, esą Dzeuso sūnus Aresas sugadino žmones, juos sukiršinęs ir išmokęs kariauti, todėl ji nusprendžia sunaikinti šį dievą ir išgelbėti žmoniją. Diana nusprendžia vykti kartu su Stivu. Iškart perspėju, kad žiūrint filmą neverta stengtis prisiminti graikų dievų istorijų, nes mitologija filmo kūrėjai naudojasi laisvai ir pasiima tik tai, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, filmo Diana puikiai moka naudotis lanku ir deive pavirsta tik filmo pabaigoje. Piktoji Kirkė filme tapo genialia mokslininke – nuodingųjų dujų išradėja (Elena Anayja), kurios užrašus ir pavogė Stivas. Ji subjauroto veido, primena raganą – vyriškų baimių simbolį.

Kino naujienos trumpai

Birželio 15 d. mirė vienas populiariausių rusų kino aktorių Aleksejus Batalovas. Jis gimė 1928 m. Maskvos dailės teatro aktorių Vladimiro Batalovo ir Ninos Olševskajos šeimoje. Didelės įtakos jam turėjo poetė Anna Achmatova, kuri dažnai gyvendavo būsimo aktoriaus motinos ir jo patėvio rašytojo Viktoro Ardovo namuose. 1950 m. Batalovas baigė aktoriaus studijas, 1954 m. pradėjo dirbti kine, iš viso jis nusifilmavo per 40 filmų. Pirmas svarbus vaidmuo – darbininkas Aleksejus Josifo Cheifico filme „Didžioji šeima“ (1954). Kitame šio režisieriaus filme „Dama su šuniuku“ (pagal A. Čechovą) Batalovas suvaidino Gurovą. 1957 m. Batalovas vaidino viename svarbiausių sovietų „atlydžio“ filmų – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“, kuris buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, prie svarbiausių šios krypties filmų priskiriamos ir Michailo Rommo „Devynios vienerių metų dienos“ (1961), kuriame Batalovas suvaidino mokslininką fiziką, rizikuojantį savo gyvybe. Sovietų moterų numylėtiniu ir idealu jis tapo suvaidinęs gydytoją Ustimenką filme „Brangus mano žmogus“ (pagal J. Germaną, rež. J. Cheificas, 1958). Panašiai buvo vertinamas ir Batalovo suvaidintas šaltkalvis Goša „Oskaru“ apdovanotame Vladimiro Menšovo filme „Maskva netiki ašaromis“ (1979). 1959 m. Batalovas debiutavo režisūroje – ekranizavo Nikolajaus Gogolio apysaką „Apsiaustas“. Nuo 1975 m. dėstė aktoriaus meistriškumą Maskvos kinematografijos institute, parašė kelias knygas ir memuarus.

Tapatybės košmarai

Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?

Pirmąkart Vilniuje

Penktadienį ŠMC atidaroma paroda „Darbas viename kadre“ („Labour in a Single Shot“) – tai XXI a. žmogaus darbo enciklopedija, vaizduojanti darbo procesus penkiolikoje šalių, penkiuose žemynuose. Parodą papildys Haruno Farockio sukurtų filmų programa suaugusiems ir vaikams, rodoma ŠMC kino salėje. Parodos atidarymą lydės Haruno Farockio filmo „Darbininkai išeina iš fabriko“ („Arbeiter verlassen die Fabrik“, 36 min., 1995) peržiūros ŠMC kino salėje. Atidarymo vakarą filmas suksis nuolat, o atidarymo savaitgalį, birželio 17 ir 18 d., jis bus rodomas kas valandą, pradedant 12 ir baigiant 19 val. Dar kartą filmas bus pristatomas žiūrovams parodos uždarymo savaitgalį rugpjūčio 4–6 d. Filmas rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Parodos metu ŠMC ir Goetheʼs institutas Vilniuje kvies žiūrovus plačiau susipažinti su Haruno Farockio kūryba. ŠMC kino salėje birželio 21 d. 18 val. bus rodomas jo filmas „Palyginimui“ („Zum Vergleich“, 61 min., 2009), 22 d. 18 val. – „Sauerbruch Hutton architektai“ („Sauerbruch Hutton Architekten“, 73 min., 2014), 23 d. 18 val. – „Niekuo nerizikuojama“ („Nicht ohne Risiko“, 50 min., 2004). Šie trys filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais.

Savi ir svetimi

Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.

Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.

„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.

Filmas apie prisilietimą prie stebuklo

Valerijus Todorovskis (g. 1962) – rusų kino scenaristas, režisierius ir prodiuseris. Sėkmingai debiutavęs kaip scenaristas, 1990 m. filmu „Katafalkas“ jis pradėjo ir režisieriaus karjerą. Netrukus tarptautinio pripažinimo sulaukė jo filmai „Meilė“, „Pamaskvės vakarai“, „Kurčiųjų šalis“. Režisierius tvirtina, kad kuria komercinį kiną, bet pagal savo taisykles. Tai įrodo ir miuziklas „Stileivos“ ar televizijos serialas „Atlydys“. Lietuvos ekranuose dabar rodomas jo filmas „Didysis baletas“ („Bolšoi“, 2016) netrukus taip pat taps serialu. Apie tai, kas paskatino kurti filmą apie baletą, su Todorovskiu žurnalo „Ogoniok“ puslapiuose kalbėjosi Olga Cipeniuk. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Kino naujienos trumpai

Vienas garsiausių vadinamosios lenkų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų Kazimierzas Karabaszas – pirmasis kino dokumentininkas, tapęs Lodzės kino mokyklos garbės daktaru. Režisierius – vienas pirmųjų šios mokyklos absolventų, studijas Lodzėje jis pradėjo 1951 metais. Po penkerių metų kartu su Władysławu Ślesickiu kurti jo filmai „Kur velnias sako labanakt“ („Gdzie diabeł mówi dobranoc“) ir „Tuščios erdvės žmonės“ („Ludzie z pustego obszaru“) įsiliejo į tuomet prieš socialistinį realizmą maištavusią „Juodąją seriją“. Karabaszo dokumentinio kino metodas buvo ilgas paprastų herojų jų natūralioje aplinkoje stebėjimas. Vienas garsiausių režisieriaus ankstyvųjų filmų „Muzikantai“ (Muzykanci“, 1960), pasakojantis apie geležinkelininkų mėgėjiško pučiamųjų orkestro repeticiją, buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Po kelių dešimtmečių šis filmas tapo žinomas dar ir todėl, kad į visus geriausių filmų sąrašus jį įrašydavo vienas Karabaszo mokinių Krzysztofas Kieślowskis. Lodzės kino mokyklos dėstytojas, profesorius ir dekanas Karabaszas išauklėjo kelias kino kūrėjų kartas. Jis buvo ne tik Kieślowskio, bet ir Marcelio Łozińskio, Małgorzatos Szumowskos, kitų žymių režisierių darbų vadovas. Paskutinį filmą „Kas bagaže“ („Co w bagażu“) Karabaszas sukūrė 2008 metais.

Svarbiausia kurti kartu

„Youngblood“ kino mokykla pakvietė savo studentus iš arčiau susipažinti su kino dailininko profesija. Čia įvyko operatoriaus Martyno Norvaišo ir studentų pokalbis su Sigita Šimkūnaite – Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“, Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ir kitų filmų dailininke. Pateikiame pokalbio fragmentus.

PUSLAPIS
98

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”