Kinas

Kai jie nusimes kaukes

Norėjau šį tekstą pradėti šūkiu „Vasara be televizoriaus“, bet nepavyks. Kol trys jaunieji konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis ir Paulius Saudargas (beje, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje), neįvedė partinės cenzūros, siūlau žiūrėti filmus kino teatruose ir per televizorių, nes netrukus galime likti su begalinėmis mišiomis ir patriotiškais interviu. Juose trys Seimo didžiavyriai dalysis savo baimėmis, nustėrimais ir kitokiais jautrios konservatoriaus sielos potyriais, turinčiais apsaugoti Lietuvą nuo pasirinkimo laisvės. Patriotinė isterija niekada nebuvo tautos išminties ar dvasinės sveikatos požymis. Nežinau, ar visi pamiršo dar 1791 m. Samuelio Johnsono pasakytą perspėjimą, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda (Patriotism is the last refuge of a scoundrel), ar tiesiog jis tapo labai pelningas, bet naujoji patriotizmo banga jau kelia nerimą. Ypač tokiems kaip aš, sovietmečiu ne kartą susidūrusiems su „Glavlitu“

LIETUVOS KULTŪROS BENDRUOMENĖS VIEŠAS LAIŠKAS

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

 

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

 

Augti

Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“

Geri ketinimai

Pavelas Čiuchrajus niekad nekūrė propagandinių filmų. Greičiau atvirkščiai – jį domina gana dviprasmiškos aistrų dramos tragiškų istorinių įvykių fone. „Oskarui“ nominuotame filme „Vagis“ (1997 m.) Čiuchrajus rodo Antrojo pasaulinio karo sulaužytus žmones. Pagrindinis herojus yra niekad nematyto tėvo besiilgintis berniukas. Iš jo ilgesio žiauriai pasityčioja ciniškas vagis – motinos mylimasis. Į 7-ojo dešimtmečio pradžią nukeliančio „Vairuotojo Verai“ (2004 m.) veikėjas – įtakingas generolas, norintis ištekinti neįgalią dukterį už savo vairuotojo. Pastarajam – tai šansas padaryti karjerą. Tačiau į keistai besimezgančios meilės dramą įsikiša galinga Kremliaus intrigų mašina. Čiuchrajaus veikėjai dažniausiai pasijunta bejėgiai, nesugeba pasipriešinti valstybei, viduje glūdinčiam blogiui, išoriniams prievartos mechanizmams. Šiuose filmuose akivaizdi režisieriaus ištikimybė vadinamajam didžiajam stiliui – melodramiškam siužetui, spalvingiems personažams, kurie priversti rinktis tradicines vertybes arba išduoti ir būti išduoti. Čiuchrajaus filmams būdinga tiksliai atkurta epocha, jų pasakojimas epiškas, režisierius neeksperimentuoja kino forma. Todėl vieniems kritikams jie a priori atrodo senamadiški, pernelyg tradiciški, kitiems stilius primena retro kiną. „Šaltajame tango“ („Cholodnoje tango“, Rusija, 2017 m.), kaip kad „Vagyje“ bei „Vairuotojuje Verai“, liečiamos meilės ir neapykantos, išdavystės temos, tik veiksmą Čiuchrajus perkėlė į svetimą teritoriją – Lietuvą. Šis pasirinkimas, regis, ir lėmė akivaizdžius filmo trūkumus, nors ketinimai buvo geri.

Kino naujienos trumpai

Pastaruoju metu lenkų menininkai vis dažniau steigia naujus susivienijimus. Neseniai juos įkūrė rašytojai ir vertėjai. Lenkų dokumentinio kino režisieriai mano, kad kultūros projektų finansavimą vis dažniau lemia ne kokybė, o politinės autoriaus pažiūros, todėl nusprendė vienytis. Tarp gildijos iniciatorių yra Pawełas Łozińskis („Net nežinai, kaip labai tave myliu“), Jacekas Bławutas, Wojciechas Starońis, Marcinas Koszałka, Maria Zmarz-Koczanowicz, Tomaszas Wolskis, Bartoszas Konopka, Karolina Bielawska („Vadink mane Mariana“), Michałas Marczakas („Visos nemiegotos naktys“) ir kiti garsūs, pasaulyje pripažinti kūrėjai.  Jie nusprendė steigti savo gildiją, nes mano, jog dokumentinis kinas turi kelti svarbius klausimus, o ne reikšti politines pažiūras, juolab kad visuomeninėje televizijoje dokumentinius filmus užgožė atvira propaganda. Pasak gildijos steigėjų, šių dienų Lenkijoje pastebima pavojinga tendencija – kultūros partiškumas, vis dažniau lėšos skiriamos „teisingai mąstantiems“ projektų autoriams. Tai kelia grėsmę dokumentiniam lenkų kinui, kuris pastaraisiais metais garsėja filmais, mezgančiais ryšius tarp žmonių, tampančiais savotiška psichoterapija, nebijančiais veikti tikrovę.

Laiko matmuo, garso vaidmuo

Senas tradicijas turintis dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“ Šveicarijos mieste Nione šiemet vyko jau 48-ą kartą. Įsimintiniausia jo programoje man pasirodė laiko tema, patys įvairiausi jos aspektai. Laikas – bene labiausiai kiną nuo kitų menų skiriantis bruožas, dominantis ir kino kūrėjus, ir kino teoretikus. Dokumentiniame kine laikas įgyja ir kai ką daugiau: priartina arba atskiria nuo mūsų praeitį, į ateitį pratęsia dabartį. Juk tai, ką matome ekrane, vis dar tęsiasi kurioje nors pasaulio dalyje.

Laikas – svarbiausia tema Tan Pin Pin filme „Būsimame laike“ („In Time to Come“), kuriame pasakojama apie Singapūro visuomenę ir besikeičiančias megapolio erdves bei įpročius. Akivaizdu, kad Singapūre, kuris apsėstas progreso idėjos, laikas yra ir didžiausias žmonių apsėdimas. Filme rodomos žemėje laidojamos VHS kasetės, telefono krovikliai, telefono abonentų knygos. Šie netolimos praeities artefaktai dabartinei kartai jau kelia nuostabą. Kartu užkasami šiuolaikiniai daiktai, galbūt ir po penkerių metų juos atkasus apims nuostaba – taip greitai judame. Nesinori sakyti pirmyn, tiesiog kažkur. Tuo tarpu kitame rajone mokiniai mokykloje mokomi, kaip greičiau palikti pastatą atsitikus nelaimei. Per keletą praktikos savaičių jie sutrumpino laiką aštuoniomis minutėmis...

Filmai iš Europos

Rainerio Wernerio Fassbinderio gyvenimas buvo intensyvus: jis mirė trisdešimt septynerių ir paliko trisdešimt septynis filmus. Fassbinderis mėgdavo cituoti Rimbaud eilutę „Aš esu kitas“ ir buvo apsėstas stebėtojas. Prisiminimuose apie Fassbinderį dažna kovotojo su tamsa metafora, nors jis nuolat, nuo pat paauglystės, išgyveno neviltį ir depresiją. Jo filmuose pilna veidrodžių: nuolat fiksuojami atspindžiai, regis, turėjo padėti Fassbinderiui atrasti, pamatyti save. Todėl neatsitiktinai paskutinio kūrybos laikotarpio filmai skamba lyg meilės prisipažinimas kitam veidrodžių ir atspindžių gerbėjui kine Douglasui Sirkui. Fassbinderis neslėpė, kad šis Holivudo melodramų kūrėjas pakeitė jo mąstymą apie kiną. 1981 m. pasirodęs filmas „Lili Marlen“ (LRT Kultūra, 24 d. 22 val.) – dar viena pagarbos duoklė Sirkui.

Deivė Diana dirba Luvre

Smalsumas ne visada išeina į naudą. Nemėgstu monotoniškų filmų apie komiksų veikėjų žygdarbius, tik Timo Burtono „Betmenas“ (1989) iki šiol žavi savo postmodernistinie art deco stiliaus analize ir visomis to žodžio prasmėmis ryškiais veikėjais. Tačiau kai į akis pakliuvo teigiamos „Nuostabiosios moters“ („Wonder Woman“, JAV, 2017) recenzijos, pasidarė smalsu. Juolab kad režisierė Patty Jenkins 2003-iaisais sukūrė gana įsimintiną filmą „Monstras“ apie garsiausią amerikiečių serijinę žudikę, atnešusį „Oskarą“ Charlize Theron.

Komiksą apie Nuostabiąją moterį 1939-aisiais sukūrė Williamas Moultonas Marstonas. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir naujoji veikėja turėjo padėti karininkui Stivui išgelbėti pasaulį nuo nacių nešamo blogio. „Nuostabiosios moters“ kūrėjai veiksmą perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą – 1918-uosius. Matyt, todėl, kad šis menkiau pažįstamas iš dokumentinių kadrų ir kūrėjai gali laisviau derinti komiksų fantazijas su istorine tikrove. Nuostabioji moteris – tai amazonė Diana. Ji užaugo nuo pasaulio atskirtoje saloje, kur buvo vienintelis vaikas. Dianos motina, amazonių karalienė Ipolita (Connie Nielsen) kadaise nugalėjo piktąjį karo dievą Aresą (jis mums geriau žinomas kaip Marsas, bet lietuviškuose filmo titruose šis dievas vadinamas Arijumi). Ji netiki, kad šis gali grįžti, todėl nenori, kad duktė taptų kovotoja. Tačiau ir Diana, ir jos teta Antiopė (Robin Wright) nori mokytis kovų meno. Suaugusi Diana taps nenugalima. Ji patikės, kad gali išgelbėti pasaulį, kai sužinos, kad jame jau ketverius metus vyksta karas. Tai atsitiks, kai Diana ištrauks iš jūros gelmių vokiečių pamuštą lakūną, kuris yra britų šnipas Stivas (Chrisas Pine’as taip panašus į jauną Leonardą DiCaprio, kad kartais atrodo, jog akyse dvejinasi). Diana tiki senomis legendomis, esą Dzeuso sūnus Aresas sugadino žmones, juos sukiršinęs ir išmokęs kariauti, todėl ji nusprendžia sunaikinti šį dievą ir išgelbėti žmoniją. Diana nusprendžia vykti kartu su Stivu. Iškart perspėju, kad žiūrint filmą neverta stengtis prisiminti graikų dievų istorijų, nes mitologija filmo kūrėjai naudojasi laisvai ir pasiima tik tai, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, filmo Diana puikiai moka naudotis lanku ir deive pavirsta tik filmo pabaigoje. Piktoji Kirkė filme tapo genialia mokslininke – nuodingųjų dujų išradėja (Elena Anayja), kurios užrašus ir pavogė Stivas. Ji subjauroto veido, primena raganą – vyriškų baimių simbolį.

Kino naujienos trumpai

Birželio 15 d. mirė vienas populiariausių rusų kino aktorių Aleksejus Batalovas. Jis gimė 1928 m. Maskvos dailės teatro aktorių Vladimiro Batalovo ir Ninos Olševskajos šeimoje. Didelės įtakos jam turėjo poetė Anna Achmatova, kuri dažnai gyvendavo būsimo aktoriaus motinos ir jo patėvio rašytojo Viktoro Ardovo namuose. 1950 m. Batalovas baigė aktoriaus studijas, 1954 m. pradėjo dirbti kine, iš viso jis nusifilmavo per 40 filmų. Pirmas svarbus vaidmuo – darbininkas Aleksejus Josifo Cheifico filme „Didžioji šeima“ (1954). Kitame šio režisieriaus filme „Dama su šuniuku“ (pagal A. Čechovą) Batalovas suvaidino Gurovą. 1957 m. Batalovas vaidino viename svarbiausių sovietų „atlydžio“ filmų – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“, kuris buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, prie svarbiausių šios krypties filmų priskiriamos ir Michailo Rommo „Devynios vienerių metų dienos“ (1961), kuriame Batalovas suvaidino mokslininką fiziką, rizikuojantį savo gyvybe. Sovietų moterų numylėtiniu ir idealu jis tapo suvaidinęs gydytoją Ustimenką filme „Brangus mano žmogus“ (pagal J. Germaną, rež. J. Cheificas, 1958). Panašiai buvo vertinamas ir Batalovo suvaidintas šaltkalvis Goša „Oskaru“ apdovanotame Vladimiro Menšovo filme „Maskva netiki ašaromis“ (1979). 1959 m. Batalovas debiutavo režisūroje – ekranizavo Nikolajaus Gogolio apysaką „Apsiaustas“. Nuo 1975 m. dėstė aktoriaus meistriškumą Maskvos kinematografijos institute, parašė kelias knygas ir memuarus.

Tapatybės košmarai

Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?

PUSLAPIS
99

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”