Autorius: Monika Krikštopaitytė

Nepermaldaujamai plintanti

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Tegyvuoja isterija

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Kuo mažiau, tuo daugiau

Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.

 

Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.

Save stebintis atvaizdas

Patricijos Jurkšaitytės tapyba visada yra rebusas. Gerai žinomi jos pertapyti pripažintų meistrų kūrinių interjerai be veikėjų, tušti kurortai, sendaikčių krautuvės, primenančios prasmę ir herojus praradusius olandiškus portretus. Jurkšaitytė mus verčia atlikti atminties pratimus ir aptikti tuštumą, kuri atsiveria praradus prasmę. Bet koks grožis ir bet kokia klasika, bet koks žymumas ir bet kokio realumo tapyba tampa tik vidinės tuštumos išklotine.

Šį kartą pritemdytoje ŠMC salėje raudonomis sienomis rodomi dvylika jaunų moterų portretų. Jau eksponavimo paslaptingumas, lyg buvimo kokio nors kūno viduje (nes raudona čia kraujo spalvos), duoda užuominas, kad esame kviečiami į šešėlinę zoną, psichologijos žodžiais kalbant – į pasąmonės sferą. Paveikslų rodymo scenografija kinematografiška. Dėl grėsmės nuojautos ir merginų stebeilijimosi mintimis perbėga „Tvin Pykso“ miestelio šmėklos. Tačiau atvaizdų siauro diapazono koloritas, centrinė minimalistinė kompozicija ir, svarbiausia, nutapyta, bet kaip tikra atrodanti marmuro briauna kiekvieno portreto apačioje veda mus į kitą laiką. Autorė anotacijoje sako – Renesansą. Tačiau galima sakyti – ir į visus paveikslus, kurie rodo vaizdavimo sąmoningumą, patys sako „aš esu paveikslas“.

Štai taip mes virstame šaltiniais

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.

Dėl mąstymo pastangos

Svajojant apie tai, kaip mes galėtume pažymėti savo laisvę, mąstyčiau apie paminklą-įsipareigojimą. Man Lietuvos laisvė – tai apsisprendimas, nuolatinis triūsas ir dar miškas, ne tik tas, kur Antano Baranausko eilių lietuvis rado paguodą, bet ir tas, kuriame galėjom slėptis. Taigi mąstau, kad galėtume pasisodinti kelių šimtų kvadratų simbolinį mišką tokioje vietoje, kur tik simbolis gali išsitekti, o tada jau sutelktomis jėgomis jį auginti, telkiant profesionalų žinias, kad augtų, kad aplink esančių gyvenimų negožtų, ir išlaikyti jį reikėtų ne valstybės lėšomis, bet anoniminiu sutelktiniu finansavimu. Kad skirtume tas lėšas ne savęs parodymui, o idėjai. Įsipareigojus šimtmečiams ir laisvė tiek tvertų.

Primiršta laisvė

Jonas Valatkevičius yra tikras menininkas, nors mums geriau žinomas kaip kuratorius, dirbęs Šiuolaikinio meno centre, dažniau ne prie tuo metu madingų naujoviškų parodų, o prie tų, kur reikia. Bet padarė jas taip gerai, kad iki šiol prisimename: Marijos Teresės Rožanskaitės, Ričardo Vaitiekūno, Šarūno Saukos ir kt. Dirbo ir su šiuolaikiniais menininkais, rašė labai įtraukiančius tekstus. Ir dabar bet kuri redakcija laukia bet ko, ką tik jis parašytų. Atrodytų, kad Jonas iš visų pusių puikiausiai žino, kaip yra daroma menininko karjera. Bet jis jos nedaro. Tuo yra dar tikresnis už tikrus menininkus. Nes karjeros darymas reiškia kompromisus.

 

Jis buvo menininkas, iš kurio ėmiau pirmąjį interviu prieš kokius dvylika metų. Manau, tai didelė sėkmė – netikrumo akimirką sutikti tokį gerąjį Joną. Pokalbis buvo panašesnis į psichologo konsultaciją. Net į blogai užduotus klausimus atsakė aiškiai ir labai ramiai. Tuo metu jis tapė ant palaikių dėžių kartonų, nespinduliavo jokio egocentrizmo ar migloto paslaptingumo, jo nereikėjo dekoduoti. Jis suteikė viltį, kad menas būna absoliučiai grynas. Grynas ta prasme, kad tarp kūrėjo ir kūrinio neleidžiama įsiterpti jokiam marazmui (madų, teorijų, įtakos grupių ir t.t.), kad jis niekam neturi patikti. O tai yra laisvė. Svaiginanti laisvė. Manau, šitai labai paveikė mano nebrandžios asmenybės formavimąsi. Gal dėl tokių atvejų ir likau menotyroje. Štai ką gali grubūs Jono kartonai... Todėl geriau jų nenuvertinti.

Ką reiškia mažas formatas?

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

Be rizikos – tik suvenyrai

Po 2007 m. Šiuolaikinio meno centre rodytos instaliacijos „Paralelės“, kai didžioji salė nuo krašto iki krašto buvo dengta magnetinių juostelių eilėmis, man visi Žilvino Kempino darbai atrodo tik kaip jo kūrybos suvenyrai. Dėl fizinio ir poveikio mastelio. Būti po trapiu, bet kada galinčiu suirti priartėjusiu „dangumi“ – jausmas ypatingas, nes horizonto atsiradimas panosėj keičia pasaulio tvarką. Gali pasijusti skenduoliu, žvelgiančiu iš apačios į ežero paviršių. O dar suvokimas, kad medžiaga yra informacijos nešėja, kad galbūt tave dengia žmonijos išmintis ir skausmas lyg ta kosmose klajojanti ir ateivių ieškanti informacinė kapsulė. Adrenalinas išsiskyrė ir nuo minties, jog užtektų vieno pikto ar žioplo (ir aukšto) žmogaus, kad viskas sugriūtų. Nesvarbu, į kurią pusę mintis eitų, vis gniaužė kvapą.

 

Dabar veikianti Žilvino Kempino paroda labiau primena solidžią kokios nors mugės ekspoziciją, kur kūriniai tarsi prabangos prekės laukia, kada bus nupirkti, supakuoti ir išsivežti namo. Šį kartą įspūdį gal net labiau padarė 25-metį švenčianti galerija „Vartai“, nei solidus ir pripažintas menininkas. Ekspozicijų salės perkeistos iš esmės: panaikinti visi langai, praėjimai, kur reikia sudėtos juodos grindys, perdarytas apšvietimas. Tai rodo, kad dideli reikalavimai nėra problema, kad dėl aukšto lygio skiriamos visos jėgos. Ši galerija demonstruoja, kad yra nusiteikusi konkurencingai europiniu mastu. Svarbiausia, kad tokie aukšti kriterijai būtų taikomi ne tik techniniams, bet ir intelektiniams resursams.

Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

 

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

PUSLAPIS
8

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”