Apie menininką iš Niujorko ir jo atvykimą, būsimą parodą publikacijų įvairiausiuose leidiniuose (galbūt išskyrus kultūros) būta daug. Neįtikimai daug, todėl ir nesitiki, kad itin natūraliai jos ten atsirado. Nors kai taip trūksta naujų ekrano veikėjų, reaguojama į viską... Tačiau informacijos skaitytojas gavo nedaug, nes visi pokalbiai ar pranešimai atrodo tarsi numauti nuo to paties kurpalio. Skiriasi tik kalbintojų pavardės. Į Ameriką išvyko prieš 22 metus, su tarybiniu pasu, kišenėje turėdamas nedaug dolerių, tada daug dirbo, susisiekė su „New York Times“ meniniu redaktoriumi, taip prasidėjo jo, kaip iliustratoriaus, karjera, kad Niujorkas įvairus miestas, kuris jį stimuliuoja ir praturtina. Tada daugelis žurnalistų paklausia apie penkiasdešimties litų kupiūrą, kurią paišė su Giedriumi Jonaičiu, o Bartkus atsako, kad piešė rūsyje, kai aplink važinėjo tankai ir nebuvo aišku, ar pinigas, kaip ir pati valstybė, gyvuos. Ir taip daug daug kartų. Ar tokio žymaus (anot anonso) menininko daugiau nėra ko paklausti? Kaip buvo nustatytas tas žymumas? Ar mūsų žurnalistai tokie tingūs? „Valgo“ tai, kas jiems paduota? Nors kai matai TV diktorius tokiu pat entuziazmu trykštančius ir dvaro tvarte atradus kaukolę, ir pranešant apie Nacionalinių premijų įteikimus, gali ir toliau ramiai konstatuoti, kad Lietuvoje mėginama interpretuoti tik politika ir krepšinis.
Po oksimoroniškai skambančio uždaro atidarymo geltonajai spaudai buvo kur kas smagiau – patiekta daug vaizdų ir įvaizdžių: gražių moterų, nusipelniusių vyrų ir kultūros veikėjų šou, – nebereikėjo mąstyti, kaip suraityti tą patį klausimą iš, matyt, visiems bendro lapelio su svarbiausiais faktais. Teliko drėbtelt skambių antraščių: „Parodą Vilniuje atidaręs Ray Bartkus įrodė, kad menas gali sudominti mases – nuotraukų galerijoje kviestiniai svečiai ir išskirtiniai paveikslai“ (Delfi.lt, 2012 m. lapkričio 8 d. 18:36). Jogaila Morkūnas prie paveikslo, Juozas Statkevičius su menininku ir t.t. Ar kas nors kur nors (raštu) kalbėjo apie meną? Kiek man žinoma, nelabai. Kam tai rūpi? Ar yra prasmės man tai daryt? Nežinau. Turbūt bet koks bandymas įsiterpti į šią reklaminę kampaniją nuskambės kaip šiurkštus akibrokštas (juk taip preciziškai viskas padaryta), greičiausiai net būsiu įtarta provincialiu netolerantiškumu ir pavydu. Bet vis dėlto, jei kam nors būtų įdomu, ką galvoja bent vienas meno kritikas, pasinaudosiu proga.
Jei vienas iš kūrinių – „Gražuolė ir baidyklė“ (nors „Beauty and the beast“ būčiau vertusi „Gražuolė ir pabaisa“), kur dvi sterilios gražuolės pasiekė savo perlinę apatiją, – nors kiek komentuoja viešumos imperatyvą iki ištuštėjimo kurti savęs regimybę, galbūt parodos turinys su jos triukšminga preliudija (anotacija buvo tikras botagas lavintoms argumentuoti smegenims) turi sveikos įtampos. Tikiuosi, kad tai ne tik mano pramanas.
Parodoje buvo pademonstruota daug meistriškumo, bet pasigedau minčių rišlumo. Labai daug būtojo kartinio: daugybę kartų eksploatuota tapybos mirtis, lyg ir užuomina į Josepho Kosutho kėdę („Durys“), spekuliatyvios kalbos apie senąją tapybą, kičo estetika, neaišku kam skirti nepadorūs gestai, fragmentacija ir vienatvė. Daug nuorodų į dailės istoriją, bet nėra apčiuopiamo turinio. Galbūt „spaudimą“, kuriame mygiama, kad menininkas „žymus“, o darbai „beprecedentiniai“, vertėjo iškeisti į talentingo meno kritiko gebėjimus, kad sugromuliuotų visa tai, kas dabar tvyro kaip didelis ir neaiškus objektas?
Nes konceptualizuoti tarsi yra ką. Pavyzdžiui, tai, kad visi darbai pribloškia tuštuma. Lyg Larso von Triero „Melancholijoje“ – viskas reklamiškai „išlaižyta“, racionalizuota, dirbtina ir šalta. Po kiekvienos detalės kontrole, manau, slypi neartikuliuota mirties baimė. Plati auditorija, ko gero, pasitenkino efektais ir kraštutiniu suvokimu, kad „aš taip nesugebėčiau“. Tačiau meno sferos lygmenyje reikėtų ieškoti idėjos, poveikio – kas iš viso to išplaukia.
Nes Bartkaus kūriniai nėra stiprūs vaizdai – patys nekalba. Nėra tapybiškai jaudinantys, kaip, pavyzdžiui, Velasquezo. Tačiau jie yra labai keisti savo hiperrealumu. Tokiu realumu, kuris paverčia aplinką blyškoka. O dar tas išdidinimas... Mastelio pakeitimas psichikai padeda pripažinti, kad tai netikras vaizdas, kaip kad nespalvota reprodukcija padeda aiškiau apsibrėžti, kad tikrasis reginys labai skiriasi nuo kopijos. Kitaip tariant, menininkas rodo savo pranašumą, kad jis gali būti realesnis už tikrovę, tik jam dar kartą tenka atsidusti, kad tai „tik paveikslas“.
Percituosiu „Dailėje ir iliuzijoje“ Ernsto Gombricho cituojamą Lucieną Freudą: „Kuriant dailės darbą niekada neateina visiškos laimės akimirka. Kūrybinį aktą lydi viltis ją patirti, tačiau artėjant darbo pabaigai ji vis silpsta. Būtent tuomet dailininkas suvokia tapąs tik paveikslą. Iki tol jis vis dar drįsta tikėtis, kad atvaizdas ims ir atgis.“ Čia vėl tapymą ar piešimą „lyg gyvą“ galima suvokti kaip derybas su mirtimi ar marumu. Galiausiai mirties tema akivaizdžiausia R. Bartkaus kūrinyje „Pusiausvyra“ (2012), kur jis „paguldo“ save nuogą ant baltos drobulės, o kūno padėtis ir aliuminio konstrukcija įtikina, kad tai, ko gero, morgo situacija. Vaizdas lengvai išsiverčia į tekstą: „Aš esu mirtingas“ arba „Aš mirsiu“.
Tai gana manieringas autoportretas. Pirmiausiai dėl rakursų – matome jų du – viršugalvį ir padus (su kūno perspektyva). Autoportreto istorijoje vaizduoti save mirštantį ar mirusį – ne naujiena. Ypač daug menininkų yra paskolinę savo bruožus pamėlusiai Holoferno galvai, Caravaggio itin mėgo tokius vaidmenis. Todėl galbūt verčiau kalbėti ne apie tapybos mirtį, o apie mirtį tapyboje ir apskritai mene.
Mano supratimu, menininkas nuolat daro tą pačią klaidą – vis mėgina akcentuoti savo meistriškumą. Jo įrodinėti tarsi nebereikia. Manau, reiktų mesti jėgas į priešingą pusę – ieškoti ko nors už technikos. Man labiausiai įsiminė 2007 m. piešinių serija iš ankstesnių parodų pavadinti „Atsitikimai“ („Accidents“), kur Bartkus savo magiška fotografine ranka perpiešia maisto dėmes. Tuomet į jo kraštutinį racionalumą įsliuogia atsitiktinumas, klaida, kurios taip aiškiai trūksta šioje parodoje. O tas viešųjų ryšių klyksmas Niujorke gal būtų ir per tylus, bet Lietuvos pelkėje rėžė ausį.
Paroda pratęsta iki gruodžio 15 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius).
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.
