Kultūra

Atviras laiškas Kultūros ministrei

Gerbiama Kultūros ministre,

 

Dar š.m. balandžio 10 d. išsiunčiau Jums, taip pat Lietuvos Seimo Kultūros komitetui laišką, kuriame išreiškiau savo susirūpinimą susidariusia situacija, atkreipiau žmonių, formuojančių mūsų kultūros politiką, dėmesį į rimtas problemas, reikalaujančias, mano manymu, neatidėliotino sprendimo. Į savo laiškus negavau jokio atsakymo.

 

Naujai išrinktos valdžios menininkų ir jų nuomonės ignoravimas sukelia didelį nusivylimą ir nepasitenkinimą, ieškojimą išeities iš situacijos, kuri kasdien tik blogėja.

 

Jūsų, kaip Kultūros ministrės, ryškiausias pasiekimas per pakankamai neilgą Jūsų kadencijos pradžią – pačių žymiausių mūsų šalies kultūros žmonių nuolatinis ir tendencingas persekiojimas ir gąsdinimas, neleidžiant jiems normaliai dirbti. Jums, gerbiama Ministre, kažkodėl reikėjo įrodyti savo viršenybę, kuri, deja, nepanaši į tikrą rūpestį Lietuvos elitinės kultūros ateitimi ir pagrindiniais teisinės valstybės principais.

 

Ir pagaliau Jūs tariamai pasiekėte savo tikslą – atleidote Operos ir baleto teatro Generalinį direktorių. Jums rūpėjo surasti bet kokį būdą, bet kokią priežastį. Tai buvo tikslas, gal ir ne visai Jūsų. Kaip pasakė premjeras, „bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“. Kitaip sakant: jei nėra – surasim!

Laukinis kapitalizmas tęsiasi

Žmogui, nors kiek suprantančiam, kas yra paveldas, galų gale suvokiančiam, kad miestas yra sudėtingas organizmas, kuris turi savo istoriją, daugybę persipinančių gijų ir savo veidą, jau kuris laikas skaudu matyti nežabojamą kapitalo siautėjimą pačiame Vilniaus centre. Net paprastam žmogui akivaizdu, kad tai, kas dabar vyksta prie Misionierių vienuolyno, – vaizdingoje miesto vietoje, kuri, atrodytų, priklauso visiems, yra UNESCO saugomos visumos dalis, statomas agresyvios architektūrinės invazijos pavyzdys, miesto struktūros dalis verčiama privataus kapitalo ekonominiu vienetu privilegijuotiesiems, žalojama miesto vaizdui svarbi Išganytojo kalva, – yra akibrokštas, kuris kviečia kelti diskusiją apie mūsų mentalitetą, o gal net labiau apie atsakingų institucijų darbą. Per pastaruosius metus skandalai panašiomis temomis kyla vienas po kito – tai išduodamas leidimas Kuršių nerijoje, kuriuo vėliau suabejojama, tai Druskininkuose, Trakuose, Vilniuje pastumiamos nacionalinio parko ribos. Nusižengimų visuma verčia galvoti, kad paveldą ir visuomeninį interesą ginanti sistema, švelniai tariant, veikia su trikdžiais. Galbūt šis pokalbis konkrečiai apie Misionierių komplekso atvejį padės nors kiek priartėti prie problemų kilmės. Nors prabangių daugiabučių statybos laikinai sustabdytos, pagrindinė kova už pagarbą savo miestui ir jo istorijai tik prasideda.

Pareiškimas dėl vykdomų statybos darbų Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje

2017-03-29 /  Nr. 2

Lietuvos Respublikos kultūros ministrei                                                     
dmm@lrkm.lt

Kultūros paveldo departamento direktorei                                                         
prie Kultūros ministerijos
centras@kpd.lt

Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui
info@am.lt

Lietuvos Respublikos Seimo
Kultūros komitetui
sviemkkt@lrs.lt

Lietuvos Respublikos Prezidento
Švietimo, mokslo ir kultūros grupei
ruta.kackute@president.lt

Vilniaus miesto merui
meras@vilnius.lt


PAREIŠKIMAS DĖL VYKDOMŲ STATYBOS DARBŲ VILNIAUS MISIONIERIŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIO TERITORIJOJE


Lietuvos dailės istorikų draugijos (toliau – LDID) nariai reiškia susirūpinimą dėl pradėtų statybos darbų ant Išganytojo kalvos šalia buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios. LDID visiškai pritaria Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos išsakytai pozicijai, kuri buvo išdėstyta raštu Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (ir kitoms šalies institucijoms) š. m. kovo 24 d. (rašto Nr. VII-28 (6.5)).
Atkreipiame dėmesį, kad į Lietuvos kultūros vertybių registrą Misionierių vienuolyno ansamblis yra įtrauktas kaip valstybės saugoma nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė, o šios vertybės patvirtintoji teritorija apima Misionierių bažnyčią ir vienuolyną, taip pat šaritėms priklausiusius Vaikelio Jėzaus namus (prieglaudą).


Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai 2015-12-14 EV-1054 nustato „Ligoninės pastatų Subačiaus 20 ir 22, slėptuvės ir transformatorinės Subačiaus 28 rekonstravimas pritaikant juos gyvenamiesiems namams, kartu atliekant Subačiaus 20 - Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato tvarkybos darbus ir gyvenamojo korpuso naują statybą atkuriant neišlikusį sklypo užstatymą“. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą atkūrimas yra neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai (2 str. 5 d.), o moksliniai tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas (18 str. 1 d.).
Iš statybų projekto akivaizdu, kad atkūrimas nėra vykdomas, nes naujų statinių išdėstymas sklype ir architektūriniai sprendimai neturi nieko bendra su Misionierių ansambliu.


Manome, kad taip galėjo atsitikti, nes planavimo ir projektavimo reikmėms atliktieji Misionierių vienuolyno ansamblio moksliniai tyrimai yra fragmentiški, nenuoseklūs, todėl visiškai nepakankami kokiems nors ansamblio keitimams, ypač tokio masto, kaip dabar, statyboms vykdyti: nėra ansamblio stilistinės meninės raidos retrospektyvinių analizių (nors ansamblis formavosi apie 200 metų), netyrinėti šio barokinio užmiesčio ansamblio parkinis kraštovaizdis (nors architektūros ir parkų, sodų, takų sistemų, vandenų, šlaitų ir kitų kraštovaizdžio elementų integravimas į vieningus ansamblius yra išskirtinis baroko architektūros bruožas), apskritai neidentifikuotas buvęs užstatymas, jo sąsajos su bendrąją ansamblio funkcine ir menine sąranga, pavidalai (nors archeologiniais tyrimais visame sklype rasta nemažai statinių liekanų), apskritai neatlikti geografiniai-geologiniai tyrimai kalvos morfologinei raidai nustatyti (o neturint šios retrospektyvos, t.y., nežinant, kokios kalvos būta XV-XVI, XVII arba XVIII a., niekuo nepagrįsti projektuotojų tvirtinimai, neva vykdomas kalvos nukasimas beveik dviem metrais yra „istorinio reljefo atkūrimas“). Neturint šių tyrimų duomenų, atkūrimas apskritai neįmanomas, o iš esmės keisti valstybės saugomą nacionalinę vertybę draudžia įstatymai.
Prašome išaiškinti, kodėl nebuvo atlikti visaverčiai ir visapusiški vieno iš unikaliausių Vilniaus senamiesčio architektūros ansamblių moksliniai tyrimai, kodėl specialiuoju planu sklypai atskirti ne pagal istorines abiejų vienuolijų gyvavimo ir klestėjimo laikotarpio ribas, bet pagal dėl carinių represijų metu susidariusią situaciją, kai vienuolynas buvo prievarta uždarytas, o jo valda išdraskyta, taip pat, ar tyrimais nepagrįsti vykdomi kasimo ir statybos darbai nesunaikins ansamblio istorinės, kultūrinės ir meninės vertės ir negrįžtamai nesužalos Vilniaus senamiesčio – Lietuvos Respublikos paminklo ir  UNESCO pasaulio paveldo vertybės – panoramų, silueto, miestovaizdžio autentiškumo ir vientisumo.


Manome, kad būtina atlikti minėtų tyrimų išorinę ekspertizę, tyrimus atitinkamai papildyti ir tik naujų integruotų tyrimų pagrindu priimti konkrečius sprendimus dėl ansamblio atkūrimo, kurį nustato Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai.


Taip pat kviečiame skubiai imtis priemonių, kad bažnyčia fiziškai nenukentėtų (neskilinėtų, nesmegtų, nebūtų pažeisti trapūs architektūriniai elementai ir lipdiniai), o kalva nepradėtų irti dėl dabar vykdomų didelių kasimo darbų, statybinės technikos ir kito transporto keliamų vibracijų, o ateityje ir dėl naujų statybų apkrovos kalvai.


Atkreipiame dėmesį, kad buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu. Vilniaus istorinio centro kaip UNESCO pasaulio paveldo nominacinėje byloje nurodyta, kad istorijos požiūriu pagrindiniai pastatai ir jų kompleksai priklauso šešioms didelėms architektūros ansamblių grupėms, sudarančioms Vilniaus istorinio centro išskirtinę visuotinę vertę, o Vizitiečių-Misionierių bažnyčių kompleksas yra vienas iš jų.


Dr. Algė Andriulytė,     

pirmininkė                                            

Nariai:
Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė
Dr. Lina Balaišytė
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė
Doc. dr. Rasa Butvilaitė
Dr. Lijana Birškytė-Klimienė
Dr. Juozapas Blažiūnas (Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius)
Dr. Asta Giniūnienė
Doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė
Dr. Marius Iršėnas
Prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė
Dr. (hp) Rūta Janonienė (Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė)
Dr. Margarita Janušonienė
Dr. Teresė Jurkuvienė
Kristina Jokubavičienė (ICOMOS narė)
Dr. Auksė Kaladžinskaitė
Dr. Dalia Klajumienė (VDA Paminklotvarkos katerdos vedėja)
Dr. Jolita Liškevičienė
Jūratė Markevičienė (ICOMOS narė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė)
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė)
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė
Dr. Lijana Natalevičienė
Doc. dr. Agnė Narušytė
Dr. Mindaugas Paknys
Dr. Ieva Pleikienė
Doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė (AICA Lietuvos sekcijos prezidentė)
Dr. Tojana Račiūnaitė (VDA Dailėtyros instituto direktorė)
Dr. Dalia Ramonienė
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
Dr. Regimanta Stankevičienė
Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė
Doc. dr. Vaida Ščiglienė
Dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorė)
Dr. Vytautas Tumėnas
Dr. Nijolė Tumėnienė
Dr. Skaidrė Urbonienė
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
Dr. Aušra Vasiliauskienė
Dr. Dalia Vasiliūnienė
Doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė
Dr. Jolanta Zabulytė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje, rezoliucija

Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui


Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje,

REZOLIUCIJA

Per visus Nepriklausomybės metus Lietuvos partijos ir vyriausybės savo programose deklaratyviai kartojo, kad kultūra yra jų politikos prioritetas. Pastarųjų Seimo rinkimų laimėtojai tokį prioritetą skelbė garsiausiai. Deja, rašytojai ir grožinės literatūros vertėjai savo prioritetiškumo niekaip nepatiria. Priešingai – nauji mokesčių pakeitimai kūrėjus skurdina ir stumia į gyvenimo paribį.


Kurį laiką galiojo kūrėjų ir valdžios diskusijų dėka pasiektas sprendimas nuo autorinių sutarčių mokėti socialinio draudimo įmokas nuo pusės pajamų. Bet jis neseniai atšauktas, ir uždėta prievolė mokėti nuo visų pajamų. Kodėl? Primygtinai raginame grįžti į buvusią padėtį.


Lietuvos socialinio draudimo sistema intelektinės nuosavybės turėtojo ir kitos šalies santykius, taip pat disponavimą tokiu turtu prilygina darbdavio ir darbuotojo santykiams. Tai niekaip nesutinka su 1999 03 09 Europos Parlamento Rezoliucija „Dėl menininkų padėties ir vaidmens Europos Sąjungoje“.


Mes nereikalaujame lengvatų ar išskirtinių sąlygų. Mes norime teisingos ir autorių darbo specifiką atitinkančios mokestinės aplinkos. Nekomercinis menas nėra serijinė gamyba ar vienadienių individualių reikmių tenkinimas, sudėtingi kūriniai įvertinami ir pripažįstami tik po kurio laiko, bet jie kuria Lietuvos kultūros prestižą ir veidą. Tai nėra veikla, mūsų nedidelėje kalbinėje bendruomenėje laiduojanti pragyvenimą autoriui, bet ji padeda išlikti tai bendruomenei. Todėl raginame atsižvelgti į autorių darbo specifiką ir rašytojų bei vertėjų honorarų apmokestinimą sutaikyti su tos specifikos supratimu.


Jūsų dėmesį rašto žmonių socialinėms reikmėms vertinsime pagal reakciją į šią Rezoliuciją. Lauksime atsakymo.

Apie tai, kas turėjo seniai įvykti

Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.

 

Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją. 

 

Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.

Ateitis yra mano pagrindinis rūpestis

Sausio 11 d. garsus italų architektūros kritikas Pippo Ciorra Nacionalinėje dailės galerijoje skaitė paskaitą apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį. Architektas, profesorius Pippo Ciorra dėsto Ascoli Piceno Architektūros aukštojoje mokykloje (SAD), Camerino universitete ir yra vyriausiasis architektūros kuratorius MAXXI – nacionaliniame XXI a. meno muziejuje Romoje. Taip pat yra tarptautinės doktorantūros programos „Villard d’Honnecourt“ koordinatorius bei Tarptautinės architektūros kritikų asociacijos (CICA – Committee of International Critics of Architecture) narys. Nuo 1981 m. jo straipsniai publikuojami Italijos ir tarptautinėje periodinėje spaudoje. Šį kritiką galima pažinti iš jo gausiai publikuojamų knygų bei kuruotų parodų, jis buvo vienintelis europietis žiuri narys 2016 metų Venecijos architektūros bienalėje. Pippo Ciorra apsilankymas Lietuvoje – Lietuvos kultūros instituto Ekspertų vizitų programos dalis.

Žmones apsėdo garsenybės ir sportas

Alanas Rusbridgeris 1995–2015 m. buvo vyriausiasis įtakingo britų dienraščio „The Guardian“ redaktorius. Dabar jis Oksfordo universiteto „Lady Margaret Hall“ koledžo dekanas, „Reuters Institute for the Study of Journalism“ tarybos vadovas, viena šiuolaikinės žurnalistikos legendų. Apie šiuolaikinės žiniasklaidos situaciją su juo kalbėjosi Milena Rachid Chehab. Pateikiame pokalbio, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

Esu vienišas kaip Kafka

Islamo valstybė neturi ateities, bet ar tai reiškia, kad Europa turi pamiršti jūroje skęstančius pabėgėlius? Apie tai su turkų rašytoju ir eseistu, Nobelio premijos laureatu Orhanu Pamuku, turinčiu daug gerbėjų ir pas mus, kalbėjosi lenkų radijo žurnalistas Michałas Nogaśius. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Artėja naujieji viduramžiai

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Vilniaus romantikas

Sausio 7 d. Varšuvoje mirė Tadeuszas Konwickis – lenkų rašytojas ir kino režisierius. Save jis dažnai vadindavo „gudriu lietuviu“, o knygose nuolat prisimindavo savo vaikystės Kolonia Wilenska (taip anksčiau vadinosi Pavilnys) ir Vilnių.
Konwickis gimė 1926 m. Naujojoje Vilnioje, anksti neteko tėvo, augo pas giminaičius, mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, karo metais buvo „Armia Krajowa“ partizanas – iš pradžių kovojo prieš nacius, paskui – prieš rusus. 1945 m. su padirbtais dokumentais repatrijavo į Lenkiją.
Interviu Annai Bikont ir Joannai Szczęsnai Konwickis yra sakęs: „Kai važiavau iš Vilniaus į Lenkiją, turėjau partizanų adresus ir kontaktus. Tačiau pamačiau visai kitą pasaulį. Jauni žmonės tada jautė siaubingą gyvenimo alkį. Tada buvo moralinis pakilimas, nusiteikimas, kad pasaulį galima pakeisti. Gyvenau moralinėje ekosferoje, įtampų atmosferoje. Todėl man buvo lengva priimti tą pasiūlymą pagerinti pasaulį, kurį nešė marksizmas. Dar būnant įsitikinusiam, kad kvailas pasaulis atvedė prie karinės katastrofos. Man atrodė, kad ištrūkti iš tos katastrofos, taip pat ir moralinės, padės utopija.“
PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”