AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Viskas vyksta vienu metu

Su Nacionalinės premijos laureatu menininku Žilvinu Kempinu kalbasi Eglė Juocevičiūtė

Eglė Juocevičiūtė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04

Kai sužinojote, kad Jums paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, minėjote, kad ji Jums svarbi ne tik kaip kultūrinis Jūsų meninės veiklos įvertinimas, bet ir kaip politinis Jūsų, kaip menininko emigranto, įvertinimas. Manau, ne mano vienos akimis žiūrint, nuo parodos „Paralelės“ Šiuolaikinio meno centre 2007 m., net ir gyvendamas Niujorke, iš Vilniaus niekur nedingstat, Jūsų pavardė nuolat sklando pokalbiuose ir straipsniuose. Tam, aišku, pasitarnavo instaliacija „Tūba“ Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje 2009 m., taip pat paroda „Vartuose“ 2011 metais. Ar grįžimas ir įsitvirtinimas Lietuvos meno scenoje buvo planuotas ir siektas dalykas, ar taip išėjo natūraliai, o gal net atsitiktinai?

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir sugrąžino „namo“.
 
Jums atstovauja trys galerijos: „Yvon Lambert“ Niujorke ir Paryžiuje, „Vartai“ Vilniuje ir „Galeria Leme“ Brazilijoje. Ar turite strateginį savo karjeros planą? Kaip atsirenkate parodų, erdvių pasiūlymus? Kokių atsiranda siekių, kai darbai parodomi Pompidou centre ir Niujorko MoMA galerijoje? Kiek pats rūpinatės šiais klausimais, ar patikite juos savo galerijų atstovams?
Reiktų patikslinti, kad „Yvon Lambert New York“, deja, užsidarė jau daugiau kaip prieš pusantrų metų. Buvo tikrai didelė ir graži galerija: puiki architektūra, visada įdomios ir geros parodos, bet, deja, po septynerių metų darbo Niujorko galerija užsidarė. „Yvon Lambert Paris“ ir toliau puikiausiai gyvuoja. Ji nuo Niujorko galerijos uždarymo tapo mano pagrindine galerija. Šiuo metu reprezentuojančios galerijos Niujorke neturiu (nors mano senasis galerininkas Spenceris Brownstone’as, deja, iki šiol atsisako išbraukti mane iš savo menininkų sąrašo, nepaisydamas mano prašymų). Kol kas puikiausiai išsilaikau be vietinės galerijos, jaučiuosi savotiškai laisvas, o mano karjerai tai neigiamos įtakos nedaro. Žinoma, galiausiai vis tiek reiktų susirasti galeriją Niujorke, mieste, kuriame gyvenu ir dirbu. Tuo turėtų užsiimti mano pagrindinė galerija – „Yvon Lambert Paris“.
Parodų pasiūlymus atsirenku pagal tai, kokia institucija kviečia, kas kuruoja, su kokiais menininkais būčiau sugrupuotas parodoje. Žinoma, man visada yra svarbi architektūrinė erdvė, kad darbas būtų eksponuotas kaip įmanoma geriau, bet, jei kuratorius yra geras, tai rūpesčių nekyla, man skiriama dažniausiai puiki erdvė, tereikia tik patvirtinti. Tikra bėda dažniausiai yra mano paties darbotvarkė. Pavyzdžiui, šiandien žinau, kad nebegalėčiau priimti jokių naujų pasiūlymų iki 2013 metų galo. Problema taip pat yra tai, kad tą laiką, kurį galėčiau skirti naujiems darbams, tenka aukoti parodoms, kuriose rodau anksčiau padarytus darbus. Bet tokia jau yra mano darbų specifika – dažniausiai man pačiam tenka važiuoti instaliuoti, kad viskas būtų maksimaliai gerai. Mano strategija – stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp į visas puses blaškančių interesų. O visa kita vyksta tarsi savaime ir taip greitai, kad čia pat pamirštu, kokiose parodose dalyvavau dar prieš pusmetį... Šiaip galerininkai per daug nesikiša į parodų „repertuarą“, nebent kartais paskatina kur nors dalyvauti, sakydami, kad šita paroda svarbi dėl vienų ar kitų priežasčių. 
Dažniausiai kuratoriai mane susiranda patys. Kartais pasiūlymas ateina per galeriją, bet palyginti retai. Jaučiu, kad kuratoriai yra labiau linkę susisiekti tiesiogiai, nes mano, kad taip bus greičiau ir tiksliau. 
Paskutiniu metu man labiausiai norisi leisti laiką studijoje ir kuo mažiau blaškytis po atidarymus. Studijos laikas dabar jau tapo prabanga, nes neišvengiamai tenka viską derinti.

Kartą pastebėjau, kad užsienio kritikus, be kitų dalykų, Jūsų darbuose ypač žavi jų „ekonomiškumas“, mažos darbų sukūrimo ir instaliavimo sąnaudos, palyginti su panašaus kalibro menininkų reikalavimais. Nustebau aptikusi tokią vertinimo kategoriją, juk dirbant Lietuvoje dažnai ima atrodyti, kad tik čia visiškai nėra pinigų menui, o visur kitur nelabai skaičiuojama. Ar pastebėjote, kad šis „ekonomiškumas“ būtų papildomi taškai Jūsų naudai, kai reikšmingų institucijų atstovai ir kuratoriai renkasi menininkus parodoms? 
Nereiktų painioti dviejų skirtingų dalykų. Tas „ekonomiškumas“, kurį vertina kritikai, fizikos terminais kalbant, yra aukštas naudojamų priemonių naudingumo koeficientas. Bet tai nėra tas pats, kas pigi gamyba. Kai kurių mano darbų gamybos išlaidos iš tiesų mažos, bet kitų instaliacijų, pavyzdžiui, „Baltas triukšmas“ („White Noise“), kaina gali siekti ir 20 000 dolerių. Manau, kad tai visiškai nelemia kuratorių pasirinkimo, nes visi mano darbai yra rodomi tolygiai, kitaip tariant, brangiai atsieinančios instaliacijos yra rodomos ne rečiau nei mažesnės sąmatos kūriniai. Tas pats „Baltas triukšmas“ buvo rodomas ne mažiau nei „O2“ (vienas paprasčiausių ir ypač lengvai instaliuojamų darbų).
Aišku, yra tekę aiškinti kai kuriems nelabai susigaudantiems festivalių organizatoriams, kad „Baltas triukšmas“ yra ne projekcija, o trimatė skulptūra, kuriai reikia didelės specifinės erdvės ir mažiausiai savaitės laiko iš anksto pagamintoms dalims instaliuoti. Bet tokių nesusipratimų pastaruoju metu nebepasitaiko.
 
Nemažai jūsų darbais besigėrėjusių ir apie juos rašiusių vienu ar kitu metu Jūsų kūrinius ima lyginti su modernistine ir minimalistine klasika. Koks klasikos ir inovacijos santykis Jūsų darbuose?
Taip, tas ryšys tikrai yra, ir aš jį sąmoningai palaikau. Gana akivaizdžiai naudojuosi kai kuriais jau atrastais meninės įtaigos metodais, kurie buvo pristatyti ir eksploatuoti anksčiau. Bet viską darau savaip, todėl, žiūrint atidžiau, mano darbai iš esmės neturi nieko bendro su, pavyzdžiui, klasikiniu minimalizmu. 
 
Ne kartą esate minėjęs, kad Jums svarbi staigi meno kūrinio akistata su žiūrovu, kūrinio vizualus lengvumas. Prie „orinių“ Jūsų instaliacijų, tokių kaip „Skraidanti juosta“ („Flying Tape“, 2004) ir „Dvigubas O“ („Double O“, 2008), pripratusios akys buvo nustebintos spalvų, garsų ir vyksmų tirštu kūriniu „Pokylių salė“ („Ballroom“, 2010), o ir dabar parodoje „Viražai“ galerijoje „Vartai“ matome labai koncentruotus ir intensyvius „Fontaną“ (2011) ir ant sienos kabinamas skulptūras „Propus“ ir „Betria“ (abi 2012). Ar iki minimumo išgryninus kūrinių vizualumą, norėjosi jį padaryti šiek tiek sudėtingesnį, įvairiapusiškesnį? Ar apskritai pastebite tam tikras fazes savo kūryboje?
Nevadinčiau to fazėmis, man skirtingi darbai yra tarsi kita tos pačios monetos pusė. Tai yra paraleliniai projektai, jie nei neigia, nei keičia mano ankstesnius kūrinius. Viskas vyksta tarsi vienu metu. Bet aš juk fiziškai nepajėgčiau visų darbų atlikti tuo pačiu kartu, todėl darau vieną, paskui kitą, žodžiu, žingsnis po žingsnio. Jie tiesiog papildo, išryškina vienas kitą. 
 
Naująją kabinamų ant sienų skulptūrų seriją įkvėpė žvaigždės. Ar jos veikia kaip nuoroda, kad ir ankstesnes jūsų instaliacijas galima suvokti būtent kosmoso fizikos kontekste? Žaidimas su fizikos dėsniais kaip pagrindinė išraiškos priemonė Jūsų darbuose buvo įvardinta jau gana seniai, tačiau naujojoje serijoje atsiradęs kosmoso kontekstas man buvo naujas aspektas. Nors dabar pagalvojus, atrodo visiškai akivaizdus. O „Atelier Calder“ rezidencijoje sukurta atviram orui skirta skulptūra „Trikojai“ („Tripods“, 2008) ir „Baseinas“ („Pool“, 2011), mano galva, pagerbia inžinerijos meną. Ar galėtumėt atskleisti, kaip pats sau formuluojate tam tikras problemas, prie kurių vis grįžtate ir nuo kurių vėl nutolstate?
Tikslumo dėlei norėčiau pasakyti, kad žvaigždžių serija nebuvo įkvėpta pačių žvaigždžių, kaip dangaus šviesulių, tiesiog nusprendžiau naudoti astronominių žvaigždžių vardus savo abstrakčių darbų pavadinimams. Visus juos vienija tas pats elementas – tiesi linija, sukurianti apskritimų ir raštų iliuziją, tai nejudantys optiniai-struktūriniai darbai. Viskas įlieta į sintetinę dervą, tarsi dirbtinė fosilija į gintarą. Žinoma, pavadinimai su žvaigždžių vardais tarsi praplečia formalias darbų savybes iki kosminių mastelių. 
Tačiau mane į priekį visada varo ne tiek tam tikros literatūrinės ar filosofinės idėjos, kiek vizualinės formos intriga ir neišnaudotos abstrakcijos galimybės, pasąmoninis formos poveikis, jos sukeltos asociacijos. Visa kita yra interpretacijos ir žiūrovų kūrybingumo klausimas.
 
Ar galite atskleisti, kurią savo interesų sritį tiriate ruošdamas darbus birželį atsidarysiančiai parodai „Tinguely“ muziejuje Bazelyje?
Laikas ir jo pavidalai bus mano darbus jungianti tema. 
 
Ačiū už pokalbį ir dar sėkmingesnių Naujųjų metų!
 

Kalbėjosi Eglė Juocevičiūtė

 

Į viršųĮ VIRŠŲ