Autorius: Tomas Ivanauskas

„Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą todėl, kad juose nėra civilizacijos požymių – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Natūralusis Stanislovas Žvirgždas reikalauja įsigilinimo, jo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, bet kartais ir superrealu. Vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, „ašara Dievo aky“. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje sutelpa visa planeta.“

Šie Skirmanto Valiulio žodžiai parašyti 2004 m. išleisto S. Žvirgždo fotografijų albumo „Lietuviški peizažai“ anotacijoje. Jais pradedama ir naujausia fotografo paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Skaitau ir galvoju, negi niekas nepasikeitė Žvirgždo fotografijoje per dvylika metų? Ar vis dar jo fotografinė rega vengia civilizacijos požymių? Ar iš vis įmanoma jų išvengti? Iš tiesų tai jų buvo ir prieš tuos keliolika metų. Ir betonuotos Neries pakrantės, ir Vilniaus daugiaaukščiai, nedrąsiai iškišę galvas pro rūko sieną, ir elektros stulpai kyšojo pro medžius. Tiesiog reikėjo atrasti ir įvardinti unikalų Žvirgždo fotografijų braižą, skiriantį jas nuo Algimanto Kunčiaus „Tolių vaizdų“ ar kitų Lietuvos peizažistų darbų. Išlenkti horizontai jau seniai tapo Žvirgždo vizitine kortele, bet ar senokai parašyti Valiulio žodžiai vis dar tinka šiandieniam Žvirgždui? Negi neatsirado naujo požiūrio taško, iš kurio galėtume kitaip pažvelgti į fotografo darbus? O gal tiesiog Žvirgždas liko toks pats, virtuoziškai sugebantis išvengti, atrodo, neišvengiamų elektros laidų, asfaltuotų kelių, automobilių ir taip sukurti savąjį Lietuvos peizažo vaizdą?

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1189), 2016-11-17 | Fotografija | Dailė

Stanislovas Žvirgždas, „Vilnios pakrantė“. 2007 m.

Stanislovas Žvirgždas, „Pavakarys“. 1989 m.

Stanislovas Žvirgždas, „Ryto rūkas“. 1991 m.

Stanislovas Žvirgždas, „Rudens kelias“. 1980 m.

Stanislovas Žvirgždas, „Auštant 1“. 1993 m.

Stanislovas Žvirgždas, „Rudens ritmai“. 1989 m.

Tomas Ivanauskas

Jaunųjų tapytojų liūdesyba

Lapkričio 27 d. kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ atidaryta „Jaunojo tapytojo prizo“ finalistų paroda. Visada su nekantrumu laukiu šios parodos, nes tai analogų Lietuvoje neturinti, puiki, pagarbos ir dėmesio verta iniciatyva. Tiems, kas apie šį konkursą nieko nežino, pasakysiu, kad šiais metais organizatoriai gavo daugiau nei šimtą paraiškų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Į finalinę parodą buvo atrinkti penkiolika dalyvių, o pagrindinį prizą – tris tūkstančius eurų piniginę premiją ir dviejų mėnesių stažuotę meno centre Norvegijoje – laimėjo lietuvis Andrius Ivanovas. Tiek būtiniausios informacijos, kurią privalau paminėti. Toliau bus tai, ko neprivalau.

P.S. Dar vienas svarbus niuansas. Parodoje eksponuojami kūriniai, kurie buvo pateikti komisijos vertinimui, tačiau kiekvienas menininkas turėjo galimybę savo nuožiūra pateikti dar po vieną savo darbą. Taigi, kad nekiltų painiava, apie šiuos papildomus kūrinius aš nekalbėsiu. Mano mintys palies tik pagrindinius jaunųjų kūrėjų paveikslus.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1151), 2015-12-18 | Dailė

Andrius Ivanovas, „Knygų lentyna“. 2015 m.

Goda Lukaitė, „Traukinys neatvyks“. 2015 m.

Tomas Ivanauskas

Kita šviesa

Dmitrijaus Matvejevo paroda Vilniaus fotografijos galerijoje

Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Tyli šviesa“. Joje menininkas rodo Šalčininkų rajone gyvenančios stačiatikių bendruomenės narius, jų kasdienybę, aplinką. Pats autorius parodos aprašyme nedaugžodžiauja, o tik pamini, kad nuotraukose bandė perteikti vietovės ir žmonių skleidžiamą ypatingą harmoniją ir ramybę, „tylią šviesą“. Tačiau tai dar ne viskas. Paroda sudaryta iš dviejų dalių – antrojoje autorius atlieka archeologo vaidmenį ir bendruomenės archyvuose „iškasa“ prieš 60–70 metų darytus negatyvus, kuriuose taip pat pavaizduoti šio kaimo žmonės ir jų gyvenimas. Prie jų dar grįšiu.

Pasakysiu sąžiningai: man Matvejevas asocijuojasi su teatro fotografija ir, gavęs naujienlaiškį apie jo naująją parodą su beveik teatriniu pavadinimu, net neabejojau, kad tokią fotografiją ir pamatysiu. Tačiau prie pranešimo prisegtos nuotraukos šiek tiek nustebino ir suglumino, nes tai buvo akivaizdžiai ne teatras. Viename interviu autorius prisipažino, kad norėtų atsikratyti teatro fotografo etiketės. Rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti jo kitokios fotografijos ir sekėsi sunkiai – radau tik aštuonias. Taigi, kol pats autorius mums neparodė daugiau, šią parodą laikyčiau jo pirmuoju mėginimu išsiveržti iš teatro scenos ir užkulisių į gryną orą, plein-air, nuo akinančių ir spalvotų teatro prožektorių pabėgti į tylią dienos šviesą. Kaip matome iš nuotraukų datų, Matvejevas tai daro jau keliolika metų.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1143), 2015-10-21 | Fotografija | Dailė

Dmitrijus Matvejevas, „Alėja žiemą“. 2000 m.

Dmitrijus Matvejevas, archyvinė fotografija. 1950 m.

Dmitrijus Matvejevas, „Prie įėjimo į cerkvę“. 2010 m.

Dmitrijus Matvejevas, „Diakonas Georgijus su dukra Lidija“. 2011 m.

Tomas Ivanauskas

Atviri atvaizdai

Apie Gyčio Skudžinsko parodą „12 fotografijos tiesų“

„Ar tai liekanos, ar užuomazgos?“ – tokį klausimą mėgsta užduoti vienas mano pažįstamas, žiūrėdamas į menkus drabužėlius ant kūno užsimetusią moterį. Šis klausimas nedavė ramybės ir man, išvydus menininko Gyčio Skudžinsko darbų parodą „12 fotografijos tiesų“, šiuo metu veikiančią VDA parodų salėje „Titanikas“.

Jau pats pavadinimas intriguoja. Tikriausiai kiekvienas, besidomintis menu, užeitume į parodą, pavadintą „12 tapybos tiesų“ ar „12 skulptūros tiesų“ ir pan. Tikrai smalsu, kokios tos tiesos, kas jas „įtiesino“, ar jos sutampa su mano tiesomis? Šiuo atveju tai fotogr..., ne, negaliu jo pavadinti fotografu, nes jis pats per atidarymą minėjo, kad fotografijos profesionalai jo nelaiko fotografu, tik mėgėjai. Tai kaip jį pavadinti? Turėtų būti lyg ir fotografas, jei paroda apie fotografiją. Štai ir įvardijau skirtumą – tai ne fotografijos paroda, o paroda apie fotografiją! Nors vis dėlto nuotraukų ten šiek tiek yra... O gal galime Skudžinską pavadinti tiesiog menininku, naudojančiu fotografiją?

Parodos anotacijoje šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas ir kritikas Jurijus Dobriakovas rašo, kad „atvaizdas kaip toks jam (Skudžinskui, – T. I.) praktiškai neįdomus; kur kas labiau autoriui rūpi jo viduriai, vidinis veikimo mechanizmas arba vieta tam tikroje platesnėje kontekstualioje sistemoje“. Nesutikčiau su Jurijumi, nes man atrodo atvirkščiai – Skudžinskui atvaizdas labai įdomus. Netgi sakyčiau – labai svarbus. Toks svarbus, kad jis jį slepia: apverčia (serijoje „Albumas“), užtušuoja ir pakiša po deklaratyviu tekstu (serijoje „Transparantai. Artist’s Statement“ / „Menininko pareiškimas“), dekonstruoja ir supina savąją versiją (serijoje „Stilius ’03“) ar susiurbia su pinhole kamera ir transformuoja į asmeninį dienoraštį (serijoje „Infospalvos“). Būtent atvaizdo paslėpimas ar jo dekonstrukcija ir suteikia kūriniui didžiausią prasminį krūvį, tampa jo esme. Ar mes taip įdėmiai ir su didžiuliu smalsumu tyrinėtume apverstas „Albumo“ nuotraukas ir užrašus ant kitų jų pusių, jei nežinotume, kad po jais slepiasi atvaizdai? Ar tie užrašai įgytų prasmę be atvaizdo? Jų neprieinamumas ir sukuria intrigą. Tai – erdvė mūsų interpretacijų laisvei. O štai serijoje „Backgrounds“ („Fonai“) jis elgiasi kaip atvaizdų kolekcionierius ir užsiima objektyviu dokumentavimu.

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1112), 2015-02-11 | Fotografija | Dailė

Gytis Skudžinskas, „Stilius ’03“, fragmentas. 2003 m. A. Narušytės nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Portretai“, fragmentas. 2004 m. A. Narušytės nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Albumas“, fragmentas. 2013 – 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Vėliavos“, fragmentas. 2011 m. A. Narušytės nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Infospalvos“, fragmentas. 2009 m. T. Ivanausko nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Backgrounds“. 2011 m. - tęsiamas. T. Ivanausko nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Retušas“. 2014 m. T. Ivanausko nuotr.

Gytis Skudžinskas, „Transparantai. Artist's Statement“. 2014 m. T. Ivanausko nuotr.

Tomas Ivanauskas

Pabaltijo jaunųjų menininkų paroda „Baltas lapas – trys versijos“

2014 m. gruodžio 27 d. 18 val. LDS galerijoje „Arka“ atidaroma paskutinė šių metų paroda „Baltas lapas – trys versijos“. Ši Baltijos šalių jaunųjų menininkų paroda skirta Baltijos kelio 25-mečiui.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-26 | Dailė | Anonsai

Tomas Ivanauskas

Miniatiūros!

Mažo formato fotografijų paroda „Prospekto“ galerijoje

„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1099), 2014-10-31 | Dailė | Fotografija

Kvietimas į parodą „Miniatiūros?“. 2014 m.

Gintautas Trimakas prie savo ciklo „Įleisti šviesą – spalvos paieška (M. K. Čiurlioniui)“. 2013 m. T. Ivanausko nuotr.

Ričardas Šileika demonstruoja „Mažąją galeriją“. T. Ivanausko nuotr.

Arūnas Kulikauskas. Iš ciklo „Fotoasambliažai“. 1993 – 2012 m. A. Kulikausko nuotr.

Tomas Ivanauskas

Ypatingo pasaulio ribos

Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda Kauno fotografijos galerijoje

Ypatingas – žodis, labiausiai išnirdavęs mintyse, pamačius naujausius Rimaldo Vikšraičio darbus parodoje „Pasaulio kvapai“, todėl jį naudosiu labai dažnai. Keliaudamas su personalinėmis parodomis po pasaulį, menininkas fiksavo, kaip pats sako, „tikro gyvenimo skonį“. Čia norėčiau šiek tiek paprieštarauti fotografui. Kas gi tas „tikras gyvenimas“? Ar tikras tik valkatų, pankų, benamių, berankių ir bedančių gyvenimas? Ar kiti gyvenimai netikri? Aš siūlyčiau – „kitokio gyvenimo skonį“, „kitokį pasaulį“. Pasaulį, kurio dauguma žmonių nemato ar nenori matyti, bet kuris egzistuoja nepaisydamas mūsų norų ar nenorų. Egzistuoja ne tik miestų pakraščiuose, lūšnynuose, bet ir visai šalia. Tai mūsų skauduliai – mūsų valkatos, čigonai, mūsų kunigaikščiai ir rožytės. Tai „vietiniai personažai“, kuriuos turi kiekvienas miestas, miestelis ar kaimas. Iš jų mes šaipomės, bet be jų kažko trūktų.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1069), 2014-02-27 | Fotografija

Ekspozicijos fragmentas. T. Ivanausko nuotr.

Tomas Ivanauskas

Tarsi kartojimas

Lietuvos fotografų paroda Maskvoje

Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1067), 2014-02-12 | Fotografija | LT menininkai užsienyje