Paulina Eglė Pukytė – menininkė ir rašytoja. Jau daug metų ji gyvena Londone, bet aktyviai dalyvauja ir Lietuvos meniniame gyvenime. Nepriklausomybės pradžioje daug mūsų meninink(i)ų jos dėka susipažino su dabar beveik lietuvišku megapoliu. Pukytė ir toliau yra dviejų kultūrų mediatorė ir metaštininkė, kurios tekstai ir meniniai projektai stebina netikėtomis įžvalgomis ir savitu stiliumi. Menininkę kalbina Laima Kreivytė.
Jau užaugo karta, kuri nepamena, ką reiškia laukti vizos ir atsakinėti į nepatiklius pasų kontrolės pareigūnų klausimus. Į Londoną išvykai, kai jo dar nebuvo užplūdę rytų europiečiai. Ar sunki buvo pradžia? Kuo tuometinė menininko iš svetur situacija skyrėsi nuo dabartinės?
Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų gamybos produktų.“ Tačiau valstybės funkcionieriai, deja, visur vienodi, taip pat ir Lietuvoje, nes funkcionieriais paprastai nori būti tiktai tie, kurie nieko nenutuokia apie meno svarbą ir nepiniginę vertę.
Kai pradėjai skelbti tekstus apie gyvenimą ten, jie iš karto sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Vėliau juos surinkai į knygą „Jų papročiai“. Ironija ir humoras sušvelnina savo – svetimo priešpriešą. Kaip tau pavyksta pažvelgti tarsi iš abiejų pusių?
Jei pavyksta, manau, dėl to, kad žvelgiu ne iš savo, o iš personažo pozicijos.
Antroji tavo knyga vadinosi „Netikras zuikis“, o naujausia, rengiama spaudai – „Bedalis ir labdarys“. Kuo šioji skirsis nuo ankstesnių?
„Bedalyje ir labdaryje“ nebėra „Jų papročių“ pirmojo asmens ir „Netikro zuikio“ „nuomonės“ aspekto. Norėjau, kad ši knyga būtų poetiškesnė turiniu ir tarpdiscipliniškesnė forma – kažkur tarp literatūros ir meninio projekto. Ligi šiol šios dvi kūrybinės veiklos sritys man buvo atskiros, o čia jos susijungia. Be to, tai knyga ne apie Londoną ir ne apie Angliją, o apie žmones, ištrauktus iš jiems įprastos aplinkos, apie bendravimą ir nesusikalbėjimą.
Ar galvoji apie žiūrovą ar skaitytoją? Nors turi nemažą gerbėjų būrį, akivaizdu, kad nesistengi įtikti masėms. Ar skaitai kitų Londone ar apie Londoną rašančių lietuvių knygas? Ar įmanoma rasti joms bendrą vardiklį?
Šiek tiek galvoju, bet ne per daug. Saikingai. Masėms įtikti man nesiseka, kad ir norėčiau. Kitų apie Londoną rašančių lietuvių stengiuosi perskaityti bent po du sakinius – kur nors iš knygos vidurio, jei aptinku knygyne. Bendras jų vardiklis jau yra nurodytas Tavo klausime, o daugiau bendro surasti nesiimsiu, nes ne visas jas žinau. Iki šiol mano aptiktose žurnalistinio stiliaus knygose apie Angliją daugiau nei du sakinius perskaityti tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma, nes jose tiek mažai literatūros ir toks šiurpus teksto grakštumo ir minties kultūros trūkumas, kad verčiau jau kristi veidu ant ežio, kaip pasakytų Charlie Brookeris, nei iki galo skaityti tas knygas. Jų autoriai, vienus kitus metus pagyvenę Anglijoje, jau atsistoja į „trečią“ (visažinių ekspertų) poziciją ir varo tiesmuką, sunkiasvorę kritiką (visko, išskyrus save) arba moko, kas yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi. O Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“ mane sužavėjo – tai puiki knyga, kol kas geriausia, kas parašyta apie mūsų emigrantus. Ją būtinai dovanosiu Kalėdoms.
Tavo darbuose labai svarbi detalė. Nevengi nerti į kasdienybės paraštes ir ten ieškoti įkvėpimo. Pamenu, kaip ne vieną kultūros žmogų supykdė vogtų muilų kolekcija, kurią eksponavai ŠMC. Man tai – vienas įdomiausių apropriacijos pavyzdžių Lietuvos mene. Panašiai ir kramtomoji guma – kol nepamačiau tavo nufotografuotų Londono šaligatvių, kur sumindyti gumos gumulai primena abstraktaus ekspresionizmo darbus, tol „ištrindavau“ juos iš regos lauko. Dabar Antonas Lukoszevieze sukūrė jiems muziką. Gal plačiau papasakotum apie jūsų bendradarbiavimą?
Mes daugiausia bendradarbiaujame kalbiniu, tiksliau – kalbos barjero peržengimo pagrindu. Be to, vagiame vienas iš kito. Vienas iš mūsų kartais lieka dėl to nepatenkintas, bet nieko nepadarysi. Antonas turi lietuviško kraujo, todėl savo kūryboje (daugiausia muzikinėje) neretai naudoja lietuvių kalbos elementus ir lietuviškus artefaktus bei šaltinius. Šiuo metu „kartu“ rašome lietuviškas pasakas.
Kas yra „Katinėlis & Gaidelis“?
Tai šiuolaikinio meno galerija, pristatanti mane, Liną Jablonskį ir kitus nepriklausomus menininkus.
Ar tai slapyvardžiai?
Ne.
Atsimenu tavo ir Lino Jablonskio parodą „Artifex“ galerijoje, kurioje šis vardas garsiai nuskambėjo viešumoje. Ar dviejų talentingų istorijos (per)kūrėjų dialogas ir yra „K & G“ pamatas?
Taip, tai dialogas. Man patinka bendradarbiauti su Linu Jablonskiu. Mes panašiai mąstome, mums patinka ir nepatinka panašūs dalykai ir reiškiniai. O svarbiausia, sutampa mūsų požiūriai apie tai, kas yra menas ir menininkas. Kadangi kurti meną, viena vertus, yra vargas (ta prasme, kad geriausia gyvenime apskritai nieko neveikti), taigi kurti reikia taip, kad būtų smagu. Balandžio mėnesį vykusi mūsų paroda „Išsirišę meilės siūlai“, su kuria „Katinėlis & Gaidelis“ pirmą kartą pasirodė nevirtualioje erdvėje, buvo apie tarpusavio santykius (ne mūsų), tačiau mano pagrindinė tema – tarpusavio nesusikalbėjimas ir susikalbėjimo iliuzija. Nustebau, kai šis laikraštis parašė, kad parodoje nebuvo „išsamesnės tokių sudėtingų temų plėtotės“ ir žiūrovas iš parodos neva nedaug sužinojo. Juk mes su Linu esame vaizdo poetai, o ne romanistai, todėl visai ir nesiekiame iki galo ir išsamiai atsakyti į mums kylančius klausimus. Džiaugiamės jais kaip klausimais.
Kultūriniam savaitraščiui lyg ir nepridera klausimai apie stilių – bet nuo mados nepasislėpsi. Jau praėjo tie laikai, kai suplyšęs megztinis ir ilgas sijonas buvo meniškumo atributai. Esi viena stilingiausių menininkių – sugebi sukurti nebanalų, su tavo kūryba nedisonuojantį įvaizdį. Dažnai tavo turimi daiktai susipina su pasakojamomis istorijomis. Gal papasakotum apie naujesnes (nebūtinai garderobo) transformacijas?
O, ačiū už komplimentą. Šiuo metu džiaugiuosi, kad išsaugojau lėlėms megztų ir siūtų kepuryčių kolekciją.
Ką įdomaus matei Londone pastaruoju metu? Gal pastebėjai kokias naujas tendencijas?
Taip, pastebėjau tendenciją, kad jau visiškai nebegalima pasitikėti oficialiais apdovanojimais. Jei ir toliau taip tęsis, prieisime situaciją, kai prizo meno kūriniui paskyrimas bus ne teigiamas, o neigiamas įvertinimas. Tiesą sakant, kai kurie kūrėjai (dažniau rašytojai) tai jau suprato ir atsisako net būti įtraukti į nominantų sąrašus. Kiekvieno paskatos gal kiek kitokios, bet aiškėja viena: išrinkimas, apdovanojimas nereiškia aukščiausio kūrybinio pasiekimo. (Nors dauguma trokšta ką nors laimėti, nes už tai dažnai duoda pinigų.) Ar čia kaltas pats apdovanojimų procesas, ar nekompetentingi tarybų nariai, patekę į jas dėl visai neaiškių priežasčių, ar kažkokios povandeninės politinės srovės? Šių metų Londono kino festivalyje pasirinkau pažiūrėti italų filmą „Realybė“ (rež Matteo Garrone), nes jis šiemet laimėjo Kanų Grand Prix. Jau seniai nebuvau taip nusivylusi kino salėje! Kitą kartą tikrai rinksiuosi tą, kuris nieko nelaimėjo. Scenarijus – neišbaigtas, režisūra – aplaidi, montažas – tingus. Tai filmas-prarasta galimybė, filmas-sugadinta idėja. Už tai reikėtų ne apdovanoti, o bausti. Kas kelias minutes vis tikiesi, kad štai dabar jau filmas pasuks už šito kampo, o jau tada!.. O jis niekur nepasuka ir kaskart tave nuvilia. Tai tiesiog kankynė. Užtat visiška priešingybė yra Leos Caraxo „Šventieji motorai“ (ar kur nors apdovanotas?), kurio tema iš pirmo žvilgsnio irgi panaši: realybės ir iliuzijos sankirta. Šis filmas žavi tuo, kad vėl ir vėl suka už naujo, vis netikėtesnio kampo – taip ir neperpranti jo žaidimo iki pat paskutinės minutės! Kino kritikas Peteris Bradshaw išreiškė mintį, kad šis filmas gali būti tiesiog dviejų T.S. Elioto eilučių ekranizacija. Džiugu, kad ne visi filmai yra ekranizuoti romanai.
