Muzika

Kas operoje svarbiausia?

Kai prieš keletą mėnesių Romoje nuėjau į operos teatrą, baisiai nustebau supratusi, kad nusipirkau bilietus į vietas, iš kurių visiškai nesimato scenos. Užtat puikiai matoma... centrinė ložė. Tačiau Vilniaus festivalio atidarymo koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pagalvojau, kad italai žinojo, ką daro. Kai tik pasigirsdavo plojimai tarp dieviškosios Elīnos Garančos dainuojamų arijų, ne vieno iš sėdinčiųjų parteryje kaklas įsitempdavo bandant išvysti, kas ir su kuo įsitaisęs LNOBT centrinėje ložėje. Istorinio Romos teatro statytojai puikiai išmanė ne tik menines, bet ir socialines žanro tradicijas: tuos visuomeninius ritualus, kurie neišvengiamai įveiksminami operos teatro – ypač pagrindinio šalyje – žiūrovų salėje ir ne mažiau (o gal net labiau) intriguoja nei spektaklis scenoje.

Šis straipsnis – apie Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjerą Vilniuje bei Rygoje matytą Richardo Wagnerio „Tanhoizerį“, tačiau naujausių pokyčių LNOBT akivaizdoje norėtųsi kiek plačiau pakomentuoti visuomeninių ritualų vaidmenį teatro gyvenime. Kadangi yra tekę gilintis į tai, kas Vakaruose vadinama operos studijomis, galiu konstatuoti, jog situacija LNOBT yra beveik chrestomatinis kai kurių meno sociologijos teorijų pavyzdys. Teorijų, teigiančių, kad kultūra ir politika – arba kultūros ir politinės bei ekonominės galios laukai – yra susiję ir veikia vienas kitą. Tiesa, ne visada šis procesas akivaizdus, dažniausiai galios lauko poveikis vyksta subtiliai, beveik nematomai: per kitus, tarpinius laukus, labiau kaip idėjų kova (pvz., per kritiką, nors žiniasklaidos vaidmuo pastaruosiuose LNOBT įvykiuose irgi ne paskutinis). Kad ir kaip būtų, skirtingų laukų sąveika arba noras paveikti ir kontroliuoti egzistuoja visada. Todėl neretai esama nesutapimo, o kartais ir konfrontacijos, tarp meno lauko, veikiančio pagal savo imanentinius dėsnius, ir išorinio galios lauko, kuris bando primesti meno laukui visuomeninio naudingumo ir moralės viršenybės kriterijus. Šiuo konkrečiu atveju kilo konfliktas tarp nuostatos, kad atstatydintasis LNOBT direktorius Gintautas Kėvišas yra geras vadybininkas ir teatro veiklai tai svarbiausia, bei reikalavimo pirmiausia paisyti moralinių kriterijų, kurių pažeidimo negali atsverti net ir puikiausia meno pasaulyje įgyta reputacija.

Simfoninė klasika

Birželį gastroliuodamas Baltijos šalyse, 14 d. Vilniuje pasirodė Westdeutscher Rundfunk (WDR) simfoninis orkestras. 1947 m. Kelne įkurtas orkestras grojo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertams teatras scenoje įrengė akustinę kriauklę, taigi publiką garso jėga pasiekė, nors sėdintiems paskutinėse parterio eilėse norėjosi dar stipresnio skambesio.

 

Būta visapusiškai klasikinio vakaro. Pirmiausia – programa: Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90. Girdėjome interpretacijas, išaugusias Centrinės Europos tradicijose, garantuojančiose šias estetines kryptis ir jų prabangų stabilumą; pagarbą atliekamai muzikai, profesionalumui bei simfonizmui, kai orkestro audinys yra tvirtas, tad be baimės, jog sutrūkinės, laisvai teka, visiems garsams nuosekliai jungiantis tarpusavyje ir per laiko nuotolį formuojant mintį.

Išlaisvinančios žinios

Pernai Rudolfas Buchbinderis šventė septyniasdešimtąjį gimtadienį, o Zubinas Mehta „suapvalino“ savo aštuoniasdešimtuką. Neeilinį vakarą buvo įrašyti abu Johanneso Brahmso fortepijono koncertai, o bemat išleistų kompaktinių plokštelių komentare rašoma, jog abiejų didmeisterių – pianisto ir dirigento – klausytojas patiria išskirtinį nuotykį (interpretacija esanti nutrūktgalviškai jaunatviška), prie kurio džiugiai prisijungia ir puikusis Vienos filharmonijos simfoninis orkestras.

 

R. Buchbinderio, išgarsinto ir vis tebegarsinamo Austrijos pianistų reprezentanto, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausėmės birželio 15 dieną Vilniaus festivalyje. Belaukdamas koncerto internetu pasiklausiau įrašų, pasiskaičiau tekstų. Galintiems kokybiškai pasiklausyti youtube, labai rekomenduoju Richardo Strausso Burleską fortepijonui ir orkestrui d-moll. Pacituosiu kelias pokalbių su R. Buchbinderiu ištraukas.

Muzikos galia ir žmogiškieji stebuklai

Regis, šiemet kiekvienas Vilniaus festivalio koncertas savaip išskirtinis, savaip šventiškas, savaip didus. Nepaprasta buvo išgirsti operos primadoną Elīną Garančą, lygiai kaip ir vienos garsiausių nūdienos lietuvių kompozitorių Justės Janulytės premjerą, vieno savičiausių mūsų kūrėjų Osvaldo Balakausko retrospektyvą ar sudalyvauti operos premjeroje. Ne mažiau ypatingas buvo birželio 12 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje: čia lankėsi italų dirigentas, italų pianistas ir kompozitorius Ezio Bosso, paliudijęs stebuklingas Gamtos galimybes.

Penkiolika vasarų su M.K. Čiurlioniu Druskininkuose

Liepos 1 d. Druskininkuose prasideda tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu 2017“. Iš 2003 m. Lietuvos muzikų rėmimo fondo pradėtos rengti Smuiko muzikos šventės ir Smuikininkų meistriškumo mokyklos išsirutuliojęs menų festivalis, šiais metais pažymi penkiolikos metų sukaktį. Festivalis, siejamas su Čiurlionio vardu, ne tik įsitvirtino Druskininkuose, išplėtė savo geografiją Varėnos krašte, bet ir išugdė savo gerbėjų ratą bei liko ištikimas tradicijai – Čiurlionio kūrybos sklaidai.  

 

Festivalio programoje – profesionaliojo meno renginiai, kuriuos kaip neišsenkantis gyvybės šaltinis sieja didžiojo menininko gyvenimas ir kūryba. Koncertuose, sakralinės muzikos valandose per šiuos metus savo meistriškumą dovanojo geriausi Lietuvos ir užsienio šalių muzikai, savo darbų parodas pristatė žinomi dailininkai, meniniu žodžiu žavėjo aktoriai, naujomis įžvalgomis apie menininko kūrybą dalijosi muzikologai, menotyrininkai, meno istorikai. Festivalio programoje dalyvavo net 129 atlikėjai iš 30-ies užsienio šalių.

Itališka tema ir variacijos

Šiųmetis Vilniaus festivalis pasižymi itališkų temų gausa. Jo moto „Harmonijos sodai“ pasiskolintas iš italų senosios muzikos ansamblio „Il Giardino Armonico“, kurio koncertas dar tik įvyks, tačiau jau antrajame festivalio koncerte, įvykusiame birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje itališka dvasia reiškėsi visu pajėgumu. Pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo garsusis šios šalies violončelininkas Mario Brunello, atlikęs Milane gyvenančios mūsų tautietės Justės Janulytės festivalio užsakymu sukurtą veikalą. Koncerte skambėjusi muzika taip pat siejosi su italų kultūra, jei ne tiesiogiai, tai asociatyviai.

Koncertą atvėrė Gustavo Mahlerio lyrikos perlas Adagietto iš Penktosios simfonijos. Šį opusą labai mėgo ir tebemėgsta įvairių meno rūšių kūrėjai, tačiau gal labiausiai jį išpopuliarino režisieriaus Luchino Visconti 1971 m. sukurtame filme „Mirtis Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzika išreiškia tai, ką vien tik kino priemonėmis nebūtų pavykę. Tad Adagietto atsiradimas programoje taip pat buvo nematomomis gijomis susietas su italų kultūra. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras – styginiai ir arfa – scenoje buvo susodinti kitaip, nei įprasta: violončelės – priešais dirigentą, kontrabosai – ne dešinėje, o kairėje pusėje, greta labai svarbios šioje partitūroje arfos. Matyt, toks muzikantų išdėstymas buvo sumanytas dėl antrojo programoje Janulytės opuso, tačiau Mahleriui jis pasirodė idealus. Nuo pirmųjų tylutėlių frazių, vedamų taupių M. Pitrėno gestų, salėje pasklido toks intymus ir išraiškingas garsas, kokio senokai negirdėjau. Kelios dešimtys stygininkų griežė kaip vienas, įsijautę į mažiausią dinamikos bangelę, ilgesingus garsų sūkurius, ekstaziškus pakilimus ir atoslūgius. Kūrinys buvo atliktas tarsi vienu atsikvėpimu. Sodrus ir intensyvus garsas vibruote vibravo paskutinėje iš pačių sielos gelmių išsiveržusioje kulminacijoje.

Tos bangos paliesti

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

Pagaliau susitikome su Elīna Garanča

Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.

Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!

Dėmesio: aukščiausia įtampa!

Šiais laikais būtų neteisinga sakyti, kad norėdamas apsilankyti aukščiausios kokybės renginiuose būtinai turi keliauti į užsienį – daugiau ar mažiau geros kultūros galima rasti ir nekirtus Lietuvos sienos. Vis dėlto kartais įdomu žvilgtelėti toliau čionykštės kultūrinės erdvės ir pašniukštinėti, kuo kvėpuoja didžiausių Europos metropolijų scenos. Šįkart taikiklyje atsidūrė daugiakultūris Londonas, o konkrečiau – šio didmiesčio operos naujienos, mat „Covent Garden“ operoje neseniai pristatyta vieno žymiausių nūdienos kompozitorių Thomo Adèso naujausia opera „Naikinantis angelas“ („The Exterminating Angel“).

 

Londone vyksta nepaprastai daug renginių, tačiau būtent į operą nuviliojo paprastas faktas – Lietuvoje šiuolaikinių operų, ypač rodomų tradiciniuose operos teatruose, per maža. O juk nepaprastai įdomu išgirsti, kokios šiandienos scenos meno žanro tendencijos. Juo labiau kad T. Adèsas – vienas žymiausių kūrėjų, po sėkmingų ankstesniųjų operų tapęs vienu ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio akademinės scenos lyderių. Opera „Naikinantis angelas“, paremta 1962 m. siurrealistiniu režisieriaus Luiso Buñuelio filmu, pirmą kartą rodyta praėjusių metų Zalcburgo festivalyje. Kūrinyje jaučiamas ypač glaudus muzikos ir siužeto ryšys – to kompozitorius pasiekė glaudžiai bendradarbiaudamas su libretistu ir režisieriumi.

Iš vandens ir akmens

Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.

PUSLAPIS
53

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”