Muzika

Virš mūsų tik dangus

Kompozitoriui Arvydui Malciui šiais metais sukako 60. Taigi – jubiliejiniai metai (nors sąvokų ir papročių puristai sako, kad jubiliejai švenčiami tik kas 25 metus, todėl 60-metis yra sukaktis). Bet kuriuo atveju – tai proga švęsti. Balandžio 22 d. Nacionalinės filharmonijos salėje buvo surengtas autorinis Arvydo Malcio simfoninės muzikos koncertas. Ir nors tikrąjį gimtadienį kompozitorius šventė vasario 22 d., balandžio 22-oji tapo ne ką mažiau reikšminga, nes A. Malcio simfoninius opusus griežė „jo“ orkestras – Lietuvos nacionalinis simfoninis, kuriame pats A. Malcys daug metų groja violončele.

Netenka abejoti, kad programą pats kompozitorius itin kruopščiai atrinko. Ji buvo nemenka: abiejose koncerto dalyse skambėjo po instrumentinį koncertą ir simfoninį opusą, tarp jų – net visa Trečioji simfonija „Grünwald“ („Žalgiris“). Autorinis Arvydo Malcio koncertas buvo išties solidus, o publikai suteikė progos išgirsti muziką, kuri vis dėlto nedažnai atliekama koncertų salėse. Nors pasigilinus į A. Malcio kūrinių „biografijas“ tenka nustebti, kokia plati, tarptautinė yra jo muzikos sklaida.

Elektrokomunikacijos

Šių metų „Jauna muzika“ ir toliau skatina domėjimąsi elektronine kūryba, ką spaudos konferencijoje pabrėžė ir festivalio rengėjai. Vienas iš tikslų – surasti bendraminčių ir pristatyti koncertus didesniam klausytojų būriui. Todėl greta koncertų, vykusių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, „Jaunos muzikos“ programa prasiplėtė ir naktinėmis programomis festivalio bare „Peronas“ bei atviromis paskaitomis, diskusijomis, kur kiekvienas besidomintis buvo laukiamas svečias.

Pirmasis festivalio koncertas pavadintas „Elektroakustinės premjeros“ arba „Electrobasoon“. Iš to galima suprasti, jog pagrindinė vakaro ašis – elektrinis fagotas, kitaip tariant, fagotas, pritaikytas sinkretiškai skambėti su elektronika. Išgirdome premjerinius Vytauto V. Jurgučio, Gailės Griciūtės, Arturo Bumšteino, Jono Jurkūno ir Lino Rimšos kūrinius. Juos atliko meistriškumu pasižymintys, Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai – Andrius Puplauskis (elektrinis fagotas), Liudas Mockūnas (saksofonas) ir Tomas Kulikauskas (perkusija).

Įdomus G. Griciūtės kūrinys „Outtakes from the Mind of a Happy Man“ (fagotui ir elektronikai). Autorę inspiravo šveicarų psichologas Hermannas Rorschachas. Kūrinio sumanymą perteikė A. Puplauskis, balsu (žodžiais) ir muzika interpretuodamas rašalo dėmes kaip partitūrą. Kūrinyje girdėjau nemažai improvizacijų, kuriose atlikėjas galėjo išlaisvinti savo muzikines pajautas, skleisdamas savas interpretacijas. Šiam, kaip ir kitiems vakaro kūriniams specialiai buvo paruošta fonograma, kuri papildė gyvą grojimą. Iš tiesų kūrinio idėja įdomi, tačiau gaila, jog įpusėjus dėmesys pradėjo slopti.

Atgimsta Claros Schumann salonas

Vieną balandžio popietę „Vaidilos“ teatre Vilniuje susitikome su Frankfurte gyvenančia žymia lietuvių pianiste Guoda Gedvilaite pasikalbėti apie artėjantį labai įdomų ir netradicinį koncertą pavadinimu „Claros Schumann salonas: Kolegos-konkurentai ir pianistų varžybos“. Šiame vakare (kuris taip pat numatytas atlikti Druskininkuose, Klaipėdoje, o Vilniuje taps „Vaidilos“ teatro sezono uždarymo koncertu) G. Gedvilaitė įkūnys vieną garsiausių XIX a. vokiečių pianisčių ir kompozitorių Clarą Wieck-Schumann. Kartu su ja pasirodys Fryderykas Chopinas (Rokas Zubovas), Ferencas Lisztas (Jurgis Aleknavičius) ir Sigismundas Thalbergas (Lukas Gedvilas), o princesę Cristiną Trivulzio di Belgiojoso vaidins Dovilė Navickienė. Pasak G. Gedvilaitės, tai nebus įprastas koncertas, nes atlikėjų tikslas – kuo autentiškiau atkurti XIX a. saloną ir jo istorinius personažus. Be to, klausytojai ir žiūrovai koncerto pabaigoje išrinks geriausią pianistą, o jį paskelbs princesė Belgiojoso. Taigi išgirsime net keturis virtuozus!

Tobula Bacho darna

Balandžio 7-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje turėjome neeilinę progą pasiklausyti savo epochos ribas peržengiančią Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, BWV 245. Bachas visą gyvenimą rašė įvairiausių žanrų muziką. Tačiau paskutinis, Leipcigo, laikotarpis (1723–1750) išsiskiria reikšmingais vokaliniais instrumentiniais kūriniais. Jau pirmą  dešimtmetį Bachas sukuria net tris pasijas – pagal Joną, Luką ir Matą. Pastaroji – tai stambiausias kompozitoriaus kūrinys su monumentalia atlikėjų sudėtimi, taip pat vienas ryškiausių visos epochos muzikos šedevrų. Šis barokinis perlas ypatingas ir tuo, jog, galima sakyti, antram gyvenimui prikėlė visą Bacho muziką. Visiškai nepelnytai šis kūrėjas buvo žinomas tik gimtojoje Vokietijoje, o po mirties ir visai užmirštas... Lygiai po šimtmečio nuo sukūrimo Felixas Mendelssohnas iš naujo atrado Bacho „Pasiją pagal Matą“, ją pats padirigavo Berlyne. Taigi, dieviškos harmonijos ir didybės sklidinas opusas tapo itin reikšmingas Bacho kūrybos atgimimui, davė ryškų postūmį jo muzikos sklaidai, natų spausdinimui, atlikimui.

Smuiko stygomis skambanti amžinybė

Rečitalių būna skirtingų: neretai atlikėjai renkasi groti įvairių epochų kūrinius –  taip tarytum apsidraudžiama, kad bus įtaikyta į kiekvieno klausytojo skonį; gali būti pasirinkta, priešingai, viena epocha (gana dažnai tokiu „taikiniu“ būna romantizmas) – tai leidžia įsigyventi į tam tikro laiko meninę dvasią; kartais pasirenkama atlikti to paties žanro skirtingų kompozitorių kūrinius (pvz., kovo pabaigoje vykęs pianisto Krszysztofo Brojos rečitalis, kuriame skambėjo Fryderyko Chopino ir Claude’o Debussy preliudai) – be kita ko, muzikos entuziastui tai puiki proga palyginti žanro evoliuciją ar skirtingas traktuotes. Šalia įvairių kitų įmanomų programos variacijų, atlikėjas gali parengti ir itin specializuotą rečitalį, kai skamba vieno kūrėjo kompozicijos. Tokio pobūdžio koncertai buvo, pavyzdžiui, kovo mėnesį „Vaidilos“ teatre nuskambėjusi Sergejaus Malovo parengta programa iš Niccolò Paganini kūrinių, taip pat Nacionalinėje filharmonijoje Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto surengtas Ludwigo van Beethoveno sonatų violončelei ir fortepijonui vakaras. Balandžio 12 d. vėlgi „Vaidilos“ teatre koncertavo smuikininkas Dima Tkačenka (Ukraina), atlikęs Johanno Sebastiano Bacho kūrinius smuikui solo.

Įvairiaspalvis muzikos audinys (I)

Dvidešimtpenkmetį švenčiančio Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamas 19-asis tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ – tarsi kruopščiai, darbščiomis rankomis audžiama spalvinga lietuviška ornamentuota juosta, į kurią įpinamos ir kitų šalių, ryškesnių ar blankesnių atspalvių gijos. Gražiai išleistame buklete skaitome, jog šių metų festivalyje, kuris vyksta kovo 22 – gegužės 14 d., dalyvauja 16 užsienyje gyvenančių Lietuvos muzikų, 11 jų kolegų užsieniečių, o festivalio geografija prasiplėtė naujomis šalimis – Indonezija, Izraeliu ir Kroatija.

Stasio Vainiūno namuose kovo 22 d. festivalį pradėjo klavesinininkė bei pedagogė iš JAV Rūta Žemaitytė-Bloomfield, pateikusi pluoštą Bernardo de Bury ir Johanno Kuhnau kūrinių. Viešnią sveikino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros docentas Gediminas Kviklys bei Lietuvos klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, atlikusi ir du Josepho-Nicolas-Pancrace Royer kūrinius. Pasak „Sugrįžimų“ meninio konsultanto ir tekstų redaktoriaus Vaclovo Juodpusio, džiugu buvo susipažinti su įspūdinga, dar negirdėta muzika, kurią virtuoziškai ir įtaigiai traktavo muzikos meno daktarės laipsnį Klemonto universitete Kalifornijoje įgijusi R. Žemaitytė-Bloomfield. Kovo 24 d. LMTA Didžiojoje salėje sėkmingai savo meistriškumą demonstravo ir fortepijoninis duetas iš Šveicarijos: Gabrielė Lelytė, šiuo metu studijuojanti Ciuricho menų universitete, bei jos profesorius, visame pasaulyje koncertuojantis atlikėjas Karlas-Andreas Kolly, publikos dėmesiui pateikę sudėtingą įvairių stilių repertuarą.

„Gyventi – mylėti visa, ką darai“

„Jei galiu daryti tai, kas širdžiai mieliausia ir ką sugebu geriausiai, o dar visu tuo dalindamasi su žmonėmis – esu pati laimingiausia. Tai yra Gyvenimas...“. Šiais žodžiais Lietuvos operos primadona, Nacionalinės premijos laureatė Irena Milkevičiūtė apibūdina savo kelią ir priartėjusį jubiliejų. Per ilgą kūrybinę karjerą dainininkė surengė per tūkstantį solinių koncertų, baigusi studijas stažavosi garsiojoje Milano „La Scaloje“, kurioje parengė Madam Baterflai, Mimi, Violetos vaidmenis bei soprano partijas Giuseppe’s Verdi Requiem, dainavo „La Scala“ rengiamuose koncertuose ir spektakliuose vaikams, „Piccola Scala“ scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje, vėliau dainavo ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Nuo 1988-ųjų iki dabar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Balandžio 14 dieną – per tikrąjį solistės gimtadienį – Vilniaus Kongresų rūmuose solistę išvysime ir išgirsime dainuojančią su dukra, savo studentėmis, kitais žymiais solistais bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Besirengdama šiam koncertui, neišmatuojamos patirties ir žinių sukaupusi dainininkė kukliai ir šiltai pasakojo apie savo potyrius bei gyvenimą iki šios dienos.

Premjeros, sukaktys, nauji vardai

Praėjusią savaitę išklausiau tris svarbiausiose Vilniaus salėse vykusius koncertus, kurių kiekvienas buvo reikšmingas vienu ar kitu požiūriu. Pasižadėjusi parašyti apie vieną, tiesiog negaliu nutylėti kitų dviejų, tad apžvelgsiu visus.

Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Georgas Markas. Šis Vienos universiteto profesorius kolektyvui yra pažįstamas ir visada laukiamas. Koncerte, kurio programoje mainėsi baroko, Vienos klasikų ir XIX–XX a. kūrėjų Antoníno Dvořáko bei Ralpho Vaughano Williamso kūriniai, dalyvavo jauna solistė, sopranas Lina Dambrauskaitė. Tiems, kurie seka naujos atlikėjų kartos pasirodymus, ši profesorės Sigutės Stonytės ugdytinė jau pažįstama. Ji dainuoja įvairiuose šiuolaikinės ir baroko muzikos projektuose, 2015 m. debiutavo Nacionaliniame operos ir baleto teatre: atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybose“ ir du vaidmenis Georgo Friedricho Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“. Šiame koncerte L. Dambrauskaitė padainavo aukšto meistriškumo ir brandos reikalaujančius kūrinius: Kleopatros ariją iš Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir Amintos ariją iš Mozarto operos „Karalius piemuo“ bei trijų dalių motetą „Exsultate, jubilate“. Skaidrus ir lakus dainininkės balsas laisvai sklandė po salę. Pirmoji suskambėjo sudėtinga Händelio arija, atlikta ryžtingai ir užtikrintai. Barokinių puošmenų prisodrinta muzika atskleidė solistės techninius įgūdžius, laisvai valdomą balsą. Ypač pagirtinai, turint omenyje Lietuvos vokalistų kontekstą, jaunoji solistė atliko sudėtingąjį Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“. Negaliu prisiminti, ar kuri nors iš anksčiau dainavusių mūsų solisčių būtų taip drąsiai ir be streso įveikusi visas moteto technines vingrybes, gausias puošmenas, ilgas frazes, fioritūras, plačius balso šuolius. Jei dar ką yra tobulinti, tai frazavimo kryptingumą, jis muzikai suteiktų papildomos gyvybės. Dar vienas pagirtinas L. Dambrauskaitės bruožas – puiki, sakyčiau, teisinga sceninė laikysena, lemianti sėkmingą kontaktą su publika.

Nesistengiu nuo nieko pabėgti

„Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys“, – sako kompozitorius Julius Aglinskas, netikintis romantizuotu įkvėpimu. Tačiau čia pat priduria, kad griežtos struktūrinės sistemos jam svetimos, o jo kūrybos būdas – labiau jausminis. Apie tai byloja ir jo kūrinių pavadinimai: „Būsena (stebėjimas)“, „Nuostaba“, „...“, „Within“, „Fragmentai“ bei kiti. Ir nors įkvėpimo šaltiniu J. Aglinskui gali tapti bet koks gyvenimo įvykis, nereikėtų apsigauti – kiekviena jo muzikos detalė yra gerai apgalvota. Galbūt todėl jo kūryba yra tokia subtili ir jautri, tačiau ne pernelyg emocionali: joje visuomet dera racionalusis ir emocionalusis pradai. Apie tai ir kalbamės su kompozitoriumi.

Nuosaikiai modernus kovas Berlyne

Šių metų „MaerzMuzik“ festivalis (vykęs kovo 16–26 d.) aktualizuoja gana keblias nūdienos temas: bendrystės svarbą, laiko klausimus įvairiose situacijose, nepelnytai pamirštus reiškinius. Festivalio diskursas gana platus, įvairiapusiškas, sakyčiau, berlynietiškai laisvas, bet kartu ir nuosaikus, skiriantis laiko senam, per kurį svarstoma nauja.

 

Netikėtas atradimas – viena iš festivalio viešnių, Catherine Christer Hennix. Švedų kilmės kompozitorė, poetė, filosofė, matematikė, vizualaus meno atstovė vienoje diskusijoje dėstė savo mintis apie laiką ir erdvę. Kompozitorė siūlė nesureikšminti laiko kaip gyvenimą reguliuojančio parametro, o suprasti kaip sąlygą, kuri yra erdvėje vykstančio veiksmo išdava. Kaip sako pati autorė, ji dažnai mąsto apie begalybę, kuri kada nors baigsis. Domėjimasis garso bangų galimybėmis, garso poveikiu žmogaus fiziologijai ir psichologijai, ne vien muzikinių parametrų veikimo muzikoje išmanymas (pvz., matematikos), leidžia autorei įdomiai eksperimentuoti.

PUSLAPIS
51

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”