Teatras

Genijų, bepročių reikalai

Šio sezono metu bene visų teatrinių reiškinių centre buvęs – vaidinęs ar režisavęs, būręs, dalyvavęs ar įkvėpęs bendraminčius – Paulius Markevičius pristatė dar vieną premjerą, jau antrąjį Meno ir mokslo laboratorijos spektaklį. Pirmiausia parodę jį Molėtų observatorijoje, spektaklio „Reikalai“ kūrėjai sugrįžo į sostinę. Priimant chaotiškos Pauliaus Markevičiaus režisūros sąlygas, pirmame plane atsidūrė spektaklio forma: žiūrovų ir aktorių erdvę suliejanti spektaklio įžanga, žanrų polifonija, netikėtos veiksmo (teksto) ir judesio jungtys. Žiūrovus-lankytojus sanatorijos „Vyšnių sodas“ pacientai-aktoriai pasitiko „Meno forto“ kieme, kuriame vilnietiškos premjeros dieną aktorių kuriamai atmosferai antrino „Šekspyro“ viešbutyje švenčiamų vestuvių garsai. Veikiausiai neplanuotai bendroje erdvėje atsiradę vestuvių svečiai bei muzikantai tapo spektaklio dalimi, kurią priėmę kaip žaidimo taisyklę aktoriai privertė dar labiau suklusti būsimą / esamą žiūrovą.

Mokinių patirtys

Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.

Antroji „varniukų“ karta

Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.

Kodėl jie kitokie

Pirmąją vasaros dieną parodyti savo naują spektaklį į sostinę atvyko Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įkurdinęs „Žiurkiagalvius“ ir nustebinęs kūrybiškai brandžiu žvilgsniu. Spektaklyje pagal Natacha De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (Paulius Pinigis) ir Žefio (Donatas Želvys), brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, istorija. Žiūrovams tarsi parodomas trumpas epizodas iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jųdviejų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės nuotrupos netikėtai išsirutulioja į žmogžudystės tyrimą.

Iš pirmo žvilgsnio nejaukią, nepažinią, verčiančią atsiriboti atmosferą sukūrė pjesę papildantis Tardytojos (Laima Akstinaitė) personažas, spektaklio metu esantis salėje. Jos klausimai, sklindantys iš žiūrovų pusės, savaime suteikia publikai vaidmenį ir tam tikrą atsakomybę, paversdami ją šio tardymo liudininkais. Tad naujai (ir veikiausiai net neplanuotai) atsiradęs Tardytojos personažas išjudino ir naujomis prasmėmis papildė pasakojimą. Dramos perrašymas leido kūrėjams sutelkti žiūrovų dėmesį (galbūt dėl to, kad salėje yra veikiantysis) ir išlaikyti siužeto netikėtumą, suteikiant žiūrovui „sprendimo“ galią – nuteisti arba išteisinti. Nors apie publikai suteiktą galimybę priimti sprendimą sužinoma tik spektaklio pabaigoje, nuo pat pirmo Žefui ir Žefiui adresuoto klausimo kūrėjų užduotos taisyklės ima galioti visiems: ir personažams, ir žiūrovams.

Nekomentuojamas, naujas pasaulis

Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame – pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...

Žalia atominė pievelė tarp dokumentikos ir teatro

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Prancūzų komplimentai „Žuvėdrai“

Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai sugrįžo iš intensyvių gastrolių Prancūzijoje. Paryžiaus teatro „Theatre 71“ scenoje jie suvaidino net šešis spektaklius. Mece ir Nansi rengiamame „Passages“ festivalyje spektaklis parodytas tris kartus. Pristatome prancūzų kritikų atsiliepimus, pasirodžiusius iš karto po spektaklių Paryžiuje ir Mece.

Teisėjai ir liudininkai

Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.

Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.

Ieškant kitokio lėlių teatro

Gegužės 25–28 d. Klaipėdoje vyks lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, kurio programoje šiemet kaip niekad gausu spektaklių suaugusiems. Pristatyti suaugusiesiems skirtą lėlių teatrą Lietuvoje, – užduotis ne iš paprastųjų: prie kitokio teatro reiškinių ne itin pratusi publika į vizualų lėlių ir objektų teatrą žiūri gana abejingai. Tiesą sakant, net ir teatrologams bei teatro profesionalams lėlių teatras dažnai lieka tarsi „didžiojo teatro“ pašonėje, užribyje. Tačiau būtent paraštėse kartais gimsta įdomiausi reiškiniai.

 

Apie lėlių ir objektų teatrą, jo formas, (r)evoliucijas ir raidą kalbamės su čekų teatro trupės „Damúza“ nariais: lėlininku, muzikantu, dėstytoju ir režisieriumi Matija Solce, bei dramaturgu Karelu Kratochvílu. Matijo Solce’s režisuotas spektaklis-kabaretas „Kar“, sukurtas Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvais, gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos kultūros fabrike pradės festivalio „Materia Magica“ programą.

Formalios naujovės

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo repertuarą papildė „šiuolaikišku“ šokio spektakliu „Žizel“, sukurtu pagal Adolphe’o Adamo romantiškojo baleto muziką. Profesionaliosios muzikos ir šokio sklaida Vakarų Lietuvos regione užsiimanti įstaiga, šiemet pradėjusi 30-ąjį sezoną, žadėjo būti pažįstama ir nauja. Dar pernai kiti veidai ir vardai papildė teatro kolektyvą, o su jais atkeliavo ir naujos kūrybinės ambicijos. Tokie lozunginiai naujovių siekiai puikiai pažįstami iš ankstesnių bandymų keisti, atnaujinti, nustebinti ir grąžinti publikai (pasi)tikėjimą klasikiniu menu. Panašią retoriką galima pažinti ir kas ketverius metus vykstančiuose šalies valdžios „atsinaujinimuose“, nes „žmonėms reikia permainų“.

 

Spektaklį pristatančiame anonse vienas iš choreografų Donatas Bakėjus akcentavo norą sukurti šiuolaikinę „Žizel“ interpretaciją: „Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku.“ Šias ambicijas ir (ne)pavykusias naujumo paieškas labai išsamiai ir tiksliai aprašė šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Pajūrio „Žizel“: ambicijos ir rezultatai“.

PUSLAPIS
39

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”