Teatras

Iliuzijos

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos – dramaturgas Chrisas Thorpe’as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Nuviliančios saulės vonios

Jau tapo įprasta, kad valstybiniai teatrai savo atsinaujinimo politiką vis dažniau grindžia garsiomis užsienietiškomis pavardėmis. Kai kurias išgirdus, ne vienam scenos meno gerbėjui išties nušvinta akys. Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau žibėjo Kristiano Lupos, Árpádo Schillingo vardais, o štai šiemet teatro sėkmės vairas patikėtas kylančiai lenkų žvaigždei, Lupos bendražygiui Łukaszui Twarkowskiui, sutikusiam parodyti net dvi premjeras. Lenkijoje sukurtas režisieriaus audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, sumanytas kaip eksperimentinis projektas, reikia manyti, turėjo atliepti tą vadovybės sumanymų ir publikos poreikių dalį, kuri susijusi su naujų formų ir technologijų scenoje diegimu. Tačiau kartais ima ir nutinka taip, kad į daug žadančius projektus dedamos viltys nepasiteisina, o išgirti talentai nuvilia. Tad, užuot pasidžiaugus sėkmę nešančiais velykiniais kiškučiais, tenka skaičiuoti nusivylimus.

Debesys iš galvos krenta

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Aktoriai medžioja „Lokį“

Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.

Alternatyvus diskusijų teatras

Vasario pabaigoje pranešta apie naujos erdvės menininkams – Šelterio – atidarymą laikinojoje sostinėje. Vienoje iš suremontuotų Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvių įsikūrę teatro trupės „Teatronas“ nariai naują salę pakrikštijo Šelteriu. Prasmės atžvilgiu (angl. shelter – pastogė, užuovėja, prieglobstis) tiksliau nesugalvosi – kūrėjai skelbiasi priimsią alternatyvių scenos meno kūrinių autorius, tikėtina, nerandančius vietos kitose Kauno erdvėse, o ir pati salė įsikūrusi praktiškai pastogėje. Viešųjų ryšių atžvilgiu svarbu ir tai, kad kur kas patraukliau skamba „eime į Šelterį“ nei „susitiksim kultūrnamy“.

 

Bus įdomu sužinoti, kam būtent teatronistai kurs alternatyvą. Kol kas pranešimuose spaudai sakoma, jog Šelteris taps erdve „spektakliams, kurie neįtelpa į kitų teatrų repertuarus“. Iškart kyla klausimas – ką tai reiškia? Vieni neįtelpa dėl kažkam neįtikusios formos ar temos, kiti – dėl prastos kokybės, galiausiai – alternatyvių, nekomercinių idėjų paprastai turi ir žymūs menininkai, kuriantys didžiosiose scenose. Kol kas alternatyvumo kriterijai nėra aiškūs. Reikia tikėtis, kad pati trupė apsibrėžė ir tikslingai formuos konkrečios alternatyvos kryptį, atmesdama asmeniškumus, bet ir  nepriimdama bet ko.

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Čechovas, karas ir nuobodybė

„Vos tik pradedam gyventi, pasidarom nuobodūs“, – pabaigos monologą pradeda laisva menininkė Agnieška, o vaizdo projekcijoje jai už nugaros nusišauti ketinantis vokiečių karininkas taip ir nepaspaudžia gaiduko. Šiame finaliniame Yanos Ross spektaklio „Trys seserys“ vaizde, regis, sutelpa visa menama Čechovo esmė, į kurios paieškas jau visą šimtmetį leidžiasi ne vienas šio dramaturgo gelminių paslapčių pakerėtas režisierius, savo įžvalgomis siekiantis prapjauti žmogaus sielos pūlinius ir galbūt atrasti tai, ko neįtarė pats žymusis daktaras. Deja, kančia, nuobodulys ir neišsipildžiusios svajonės yra tie trys kertiniai akmenys, ant kurių dažniausiai laikosi šio autoriaus interpretacijų įvairovės statybos, Lietuvos teatre virtusios savotišku čechovizmo fenomenu.

 

Sovietiniais laikais Čechovo pjesių pasirinkimas buvo gana natūralus reiškinys, viena vertus, atliepęs valdžios raginimą statyti rusų literatūrą, kita vertus, puikiai tikęs išreikšti neapibrėžtas, merdinčias, kankinančias tuometines žmonių jausenas. Šiandien stebėti 1978 m. Eimunto Nekrošiaus sukurto „Ivanovo“ vaizdo įrašą su legendiniais Rūtos Staliliūnaitės ir Kęstučio Genio vaidmenimis darosi beveik nepakeliama – iš vidaus žmogų graužianti užslėpta kančia čia beveik totali, į spektaklį režisierius, regis, sudėjo visą epochos liūdesį (beje, Čechovas savo pjeses vadino komedijomis). Dar Juozapas A. Herbačiauskas, savo laiku ironizavęs rusų dramaturgija susižavėjusius tarpukario intelektualus, įrodinėjo, kad lietuviams labiau būdingas lengvas šekspyriškas, o ne sunkus rusiškas – turimas omenyje gogoliškas – humoras. Tačiau istorija pasisuko taip, kad pastarųjų vietą užėmė slegiantis čechovizmas, kartu su legendiniais Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliais tapęs lietuvišką teatrinę tapatybę formuojančia savastimi. Nieko keisto, kad laukiama jei ne šio dramaturgo dekonstrukcijos, tai bent kitokio, šiuolaikiško jo perskaitymo. O šiuolaikybė, žinia, reikalauja, kad norintieji įveikti Čechovą ne tik išdrįstų paspausti gaiduką, bet ir „nužudytų autorių“.

Pamoka ar pramoga?

Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.

Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.     

Septynios aktorės ir herojės

Yra spektaklių, kuriuos žiūri kaip paveikslus. Tokius geriausia stebėti iš šeštos ar dar tolimesnės eilės, kad į regos lauką patektų visa scenos erdvė. Tada jau nematai aktorių veidų, bet stebi spalvų, šviesų ir mizanscenų kaitą. Nugara šiurpsta nuo vaizdų kaitos ir apima estetinio pasitenkinimo drebulys. Yra spektaklių, kuriuose susitinki su aktoriumi tête-à-tête, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdroje“. Šie spektakliai pavertė nieko bendro su tradicine scena neturinčią OKT Studiją ypatinga erdve. Siaura, ilga, buvusi biuro patalpa tapo tikrų ir intymių susitikimų vieta, kur kovo 11, 12 d. įvyko spektaklio „Terapijos“ premjera. Septynios aktorės susitiko su žiūrovais tokiu atstumu, kuris neleidžia meluoti.

PUSLAPIS
38

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”