KOMENTARŲ Nr. 17 (1211), 2017-04-28

Dailė


Audronė Petrašiūnaitė yra vertinama ir meno žinovų, ir meno rinkos dalyvių, ir feminisčių, ir nuoširdaus žiūrovo. Jos stipri plastinė kalba, bet stipriausias psichologinis-terapinis poveikis, nes Petrašiūnaitė gyvenimo prozą talentingai paverčia poezija. Poezija su dygliais ir kartumu, bet išlaisvinančia. Tapytoja kūryboje mėgsta pasikviesti į pokalbį sau įdomų asmenį. Buvo Lady Gaga, o šį kartą Frida Kahlo. Jų derinys-pokalbis skamba daugiau nei natūraliai. Petrašiūnaitės tapybos ir grafikos darbų paroda „Aš ir Frida Kahlo“ veikia nuo šio penktadienio, balandžio 28 d., 18 val. iki gegužės 18 d. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius)


Muzika


Balandžio 29 d. 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje grieš lenkų smuikininkas Januszas Wawrowskis. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru jis atliks tėvynainio kompozitoriaus Mieczysławo Karłowicziaus Koncertą smuikui ir orkestrui. Prie dirigento pulto stos LNSO garbės dirigentas maestro Juozas Domarkas, taip pat pristatysiantis spalvingą čekų romantikų simfoninės muzikos restrospektyvą – Antoníno Dvořáko ir Bedřicho Smetanos kūrinius, perteikiančius nostalgiškus gamtos vaizdus ar temperamentingų slavų šokių nuotaikas. Išvakarėse, balandžio 28 d., ta pati programa „Čekų ir lenkų šedevrai“ bus atlikta Kauno valstybinėje filharmonijoje.


Teatras


Gegužės 2 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Fantazijus“. Pagal to paties pavadinimo Alfredo de Musset pjesę, kurios veiksmas nukelia į romantizmo epochą, pastatytas spektaklis kalba apie socialinę, ideologinę, psichologinę atskirtį bei jauno žmogaus kitoniškumo atmetimą. Fantazijų pakaitomis vaidina aktoriai Tomas Rinkūnas ir Martynas Nedzinskas.


Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”