Tarp disciplinų

Kamilė Vaškelytė-Grigaitytė

Marianne Marić ir Endre Tóto paroda „Dirty Rains“ Strasbūre

Metų pradžioje nusprendžiau nukeliauti į Strasbūrą – iš tiesų nežinojau, ko tikėtis, ar man patiks miestas ir, svarbiausia, ar sudomins menas ir kultūrinės institucijos bei veiklos. Tačiau mano abejonės ir baimės po pirmos paros sudužo, o šukes sušlavė Šiuolaikinės meninės veiklos Europoje centras (European contemporary artistic actions Center, CEAAC) ir jame vykstanti  paroda „Dirty Rains“ („Purvini lietūs“), kuruota šio centro direktorės Alice Motard.

Agnė Narušytė

Arba kurmis kaip budizmo disonansas

Agnė Narušytė

Aurelijos Maknytės paroda „Dienos forma“ galerijoje „Vitrina & Bench“

Kartais parodą aptinki kaip radinį, kai net neini į jokią parodą. Taip ir atsitiko vieną šios pavasariškos žiemos vakarą, kai pasiryžau išvaikščioti man jau privalomus tūkstančius žingsnių. Įsimečiau į kišenę telefoną ir ėjau, kur akys veda. O vedė jos Šopeno, paskui Kauno gatvėmis. Stabtelėjusi prie šviesoforo žvilgtelėjau į ekraną – žingsnių dar mažoka, einu toliau. Taip ir priėjau gatvės pabaigą. O ten – prisiminiau – mažytėje galerijoje „Vitrina & Bench“ veikia Aurelijos Maknytės paroda „Dienos forma“. Jos dar nemačiau – toli nuo kasdienių takų. Užsukau ir manoji diena susiformavo.

Aistė Kisarauskaitė

Apie parodą „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijų namuose

Norėčiau Jus į šį tekstą įvesti lengvai, pradėti pasakojimą nuo drėgme apsivyniojusio miesto, o paskui nepastebimai, lyg riešutus pyrage, išdėlioti sausesnius faktus, po glajumi paslėpti pagrindinį karkasą, kuris gal nėra toks patrauklus kaip švenčių fejerverkai. Tačiau čia taip nepavyks, nes pradžioje svarbu papasakoti, kuo šis tekstas (o gal ir kiti ateityje) skirsis nuo mano anksčiau parašytų. Pradėsiu nuo kiek metalinio, bet naujais žvilgančiais varžteliais suveržto karkaso.

Monika Pakerytė

Apie grupinę parodą „Tarpinės gliaumos“ galerijoje „Meno parkas“

Tapytojo Manto Valentukonio kuruota paroda „Tarpinės gliaumos“ kelia susidomėjimą vien dėl pavadinimo. Žodis „gliaumos“ man negirdėtas ar užmirštas, bet išraiškingai ridenasi liežuviu jį tariant garsiai, o skambesys sukelia asociacijas su kažkuo gličiu, šiltu. Ilgame menininkų sąraše atpažįstu daugelį vardų, o galerijos „Meno parkas“ erdvės visada intriguoja, tad traukiniu skrodžiu aštrius ir šaltus lietaus lašus pilko dangaus antklode dusinamo Kauno link.

Skaidra Trilupaitytė

Įspūdžiai po Igno Pavliukevičiaus parodos „Aš prisistatysiu, bet manęs ten nebus“

Žmoniją visais laikais intrigavo įvairios protingos būtybės. Protaujantys subjektai, pavyzdžiui, nuo seno sulaukia filosofų dėmesio, bet ne tik. Daugiau nei prieš septyniasdešimt metų kai kurie dirbtinio intelekto (DI) tyrėjai susidomėjo mašinos mąstymo galimybėmis (ar mašinos geba mąstyti? – 1950-aisiais retoriškai klausė Alanas Turingas). Šiandien menininkas Ignas Pavliukevičius savo DI kūriniuose klausia – ar mašinos geba jausti?

Agnė Narušytė

Arba netikros prognozės šiai žiemai ir toliau

Ši žiema bus baisi, siautės pūgos, žemė maišysis su dangumi, speigas bus toks, kad ne tik tvoros poškės, na, bus gal minus trisdešimt ar dar šalčiau, ir apšerkšnys ne tik antakiai, bet ir nosyje styrantys plaukai, – klausausi orų žinovo per radiją, nors gal mano smegenys jį jau papildo. Į juokingumo pusę.

Monika Pakerytė

Aš labai mėgstu troleibusus. Kad ir kaip tingėčiau rytais ar skubėčiau susiruošti vakarais, kažkas mano pilve švelniai suspurda, kai atsidarau „Trafi“ programėlę ir planuoju tos dienos kelionę. Labai patinka išeiti keliomis minutėmis anksčiau, nei siūloma, ir lėtu žingsniu keliauti link stotelės. Apžiūriu karo akademijos pratybas pievoje, save „Maximos“ lange, tuomet mašinas, sustojusias prie perėjos, seniausiai uždarytą dešrainių kioską (dabar dešrainių su neadekvačiu kiekiu traškių svogūnų galima įsigyti prekybos centre „Banginis“!), praeivius ir jų šunis, sušių restoraną ir šunų kirpyklą.

Emilija Vanagaitė

Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje

Manau, neklystu teigdama, jog karantino laikotarpiu tarsi gimė alkis menui, pateiktam per iš pirmo žvilgsnio gana paprastą, neapsunkintą, nesintetiškai filosofuotą prizmę. Parodos, kuriose eksponatus jungia, regis, koks paprastas bendras vardiklis – spalva, veikla ar pan. (pvz., parodos „Žalia“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ar „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje), tapo visišku malonumu dėl savo neįpareigojančios natūros, iš kurios gimsta natūralus smalsumas, turintis labai plačius rėmus. Panaši šiuo atveju ir Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Aira Niauronytė

Interviu su meninink Agne Jokše

Meninink Agnė Jokšė (gim. 1993 m.) – vizualaus meno kūrėj, an kuria žodinius pasakojimus, eksperimentiškai dirba su tekstu. An savo performansuose ir videokūriniuose pasitelkia lietuvių kalbą kaip vieną pagrindinių raiškos priemonių. Būdam LGBTQ+ bendruomenės dalimi ir nepriskirdam savęs nė vienai iš binarinių lyčių, Agnė norėtų, kad ir gimtoji kalba leistų tai išreikšti kalbiškai. Kaip an pate sako, naudodamsi privilegija, kad yra meninink, an ėmė kurti tokią kalbą, kokios an patei reikia. Ir čia aš rašau ne su klaidomis, o taikau Agnės inicijuotą anininkinę lietuvių kalbą: ten, kur reikia, tada, kai kalbama apie žmogų, nenorintį priskirti savęs prie kurios nors iš lyčių, žodžio galūnės praryjamos. Taip pat keičiasi įvardis „jis“ arba „ji“ – į „an“. Visa kita lieka, kaip buvę.