Bus

Ši žiema bus baisi, siautės pūgos, žemė maišysis su dangumi, speigas bus toks, kad ne tik tvoros poškės, na, bus gal minus trisdešimt ar dar šalčiau, ir apšerkšnys ne tik antakiai, bet ir nosyje styrantys plaukai, – klausausi orų žinovo per radiją, nors gal mano smegenys jį jau papildo. Į juokingumo pusę.

– Ko čia kikeni? – šalia sėdinčiam Gintarui nepatinka mano nerimtas požiūris į prognozes. Nors pats tai viską išverčia į absurdo pusę. Ir prigalvoja vardų. Štai mano šunytė Pepė, tupinti ant galinės sėdynės, būna ir Niepsas, ir Siekutas Klumpakojis, ir Beneiba. Nors Beneibos – mes visi, jei jo paklausit.

– Taigi jie negali spėti taip toli į priekį. Spekuliacijos. Nieko to nebus. Kiti sako, kad žiema bus kaip niekad šilta.

Spaudžiu stabdį, nes į mane rieda buldozeris. Toks solidus. Be kompromisų. Vos išsisuku, sustoju turbūt per du centimetrus nuo laikinos užtvaros. Mirksėdama oranžine lempute nuolankiai prašausi į kitą juostą, bet ten – tik aršiai plieskiančių šviesų virtinė. Va! Stabteli juodas BMW. BMW! Pamirksiu jam avarinėmis, nors laikraščiai grasina, kad už tai policija gali ir nubausti. Tegu eina jie siekutauti. Kiek pavažiavus išnyksta juostos ir prasideda slalomas tarp dryžuotų stulpelių, žyminčių išraustas duobes. Vėtros vartys medžius, žiemą griaudės perkūnija, speigas bus toks, kad po ledu uždus žuvys. Priešais mane įsmuko brolis „Priusas“. Aišku kodėl – virš mudviejų buvo pakibęs žemkasės kaušas. Lėtai pasisuko ir išbėrė asfalto gabalus į sunkvežimį. O mes tykiai tykiai vorele prasėlinom tarp jo ir jau iš visų plaučių staugiančio autobuso, niekaip nesulaukiančio spragos važiuoti priešinga kryptimi. Prisnigs tiek, kad neatidarysime pirmo aukšto langų. Lūš pušys, stirnos nuskabys vaismedžius, šunys ir katės prasmegs po sniegu, o erkėms tai nieko.

– Baik.

– Negaliu.

Ir kikenu prisiminusi praeitos žiemos nuotykį. Buvo baltoji apokalipsė. Bent jau man, mėginančiai tiksliai išvairuoti puriai apsnigtu purvakeliu ir neatsitrenkti į medžius. Jei paskubėsi, nuslysi į griovį. Jei stabtelėsi, liksi ten amžiams – ratai suksis vietoje. Buvau tokia įsitempusi, kad sąmonė susitraukė į tunelį virš vairo. Kūnas ištirpo „Priuso“ kūne, kad nujausčiau kiekvieną būsimą slystelėjimą. „Fuck!“ – surikau už posūkio pamačiusi keliuku skuodžiantį žmogų – bėgantį nuo manęs. Iš kur jis atsirado šitoje tuštumoje? Na, gal ne visai žmogus, mažesnis. Vilkas! Bet, bet...

– Antano katinas!

– Nu jo, toks didelis.

– Jie gi monstrai. Mačiau, kaip nubėgo į kiemą. Ne Pandas, o tas pilkasis.

Aš nemačiau, nes žiūrėjau tik į priekį. Bet ši metamorfozė iš žmogaus į vilką, į katiną man buvo tikra. Sniegynuose dingsta atskaitos taškai. Kaip danguje, taip ir žemėje. Daiktų kontūrus iškandžioja sniego kepurės, kailiniai ir sankaupos. Baltuma veikia kaip kosmoso tamsa, kur nebesupranti, ar pro iliuminatorių matai ateivių erdvėlaivį, ar varžtą, – tokį nuotykį pasakojo Nidoje sutiktas kosmonautas fotografas. Niekur nereikia skristi, kad patirtum materijos netikrumą nesvariam protui.

– Artėja uraganas. Vėjas iki 30 metrų per sekundę grasina Lietuvai, – vėl pranašauja radijas, kai rekonstruojamas (Gintaras pasakytų – konstibuojamas) Vilnius lieka už nugaros.

Žodis uraganas dar neseniai priklausė kitoms Žemės vietoms. Čia – tik pelkės, tebeveikiančios ir numelioruotos. Gal tik prie jūros pamėto rimčiau. Taip ir patikslina prognozė: stipriausi vėjo gūsiai bus vakariniuose rajonuose nuo 3 val. ryto iki 14 val. dienos. Toks stiprus vėjas gali pridaryti daug žalos. Vėl išvartys medžius, daužys automobilius, nuneš stogus, nugremš kalvas, išmėtys akmenis ir nebeatpažinsime savo peizažo.

Pernai žiemą ant mano sandėliuko stogo užvirto pušis. Daug žalos nepridarė, tik šakomis pradūrė keletą skylių. Mat jos kamieną jau buvo ištuštinę pušiniai pjūkleliai. Ji tik bilstelėjo ir perlūžo pusiau. Vasarinė audra išvertė dar vieną. Ji pakibo ant dvikamienės pušies šakų. Kol Antanas su sūnumi Laimiu ją pjaustė, suskaičiavau rieves: keturiasdešimt septynios. Už mane truputį jaunesnė. „Da galėjo gyvenc i gyvenc“, – sako Laimis keldamas storą kulbę į priekabą. Vešlios šakos mane tai mušė, tai užpainiojo, tai klupdė. Su jomis galynėjausi pusę dienos, kol sukroviau į kupetą. Nebaigėm dar jų deginti, o gruodžio uraganas išvers trečią pušį. Ta tai jau įlauš stogo kampą, suglamžys plieninį kaminą, o šakomis tvirtai įsirems į keliuką, uždrausdama net mums įvažiuoti.

Žiū, per metus pripratau prie pušinių kataklizmų, kaip anksčiau – prie kiauro stogo vilnietiškame bute. Lyjant ar tirpstant sniegui ausys tarsi ištįsdavo mėgindamos – pro vandens teškėjimą į asfaltą, pro barbenimą į palangių skardas – pagauti papsėjimą į grindis, kad spėčiau pakišti dar vieną dubenį. Pernai Kūčių išvakarėse, kai jau įsitaisiau ant sofos kartu su Pepe ir savo dviem katėm (Siuze ir Kuosa) žiūrėti filmo, į duris paskambino kaimynė Alicija. Ji lenkė, bet kalbamės lietuviškai.

– Mano lubos įgriuvo. Ateikit, pažiūrėkit!

Balsas dreba, kepurės bumbulas – irgi, tirta balti pūkeliai. Prie turėklų palikta jos gariūninė tašė prasivėrusi ir jau lauk virsta beretės beigi skrybėlės. Alicijai vis kas nors atsitinka – tai raktus pameta, tai kodo nežino, tai dūmus užuodžia, ir vis tempia mane į palėpę tikrinti kaminų. Lipam siaurais laiptukais į jos špokinyčią, padalintą į du aukštus: gal septynių kvadratų virtuvė, o tarsi lentynoje – miegamasis, kurį beveik visą užpildo dvigulė lova. Dabar virš jos – gūdi skylė. Įstrižai kabo papuvusi sija. Ir varva vanduo. Storais, suodinais lašais. Drėgni gipskartonio gabalai mėtosi ant lovos ir apačioje ant grindų. Iš palėpės srūva pelėsių ir kažkokio raugo kvapai.

– Grįžusi pamaniau, kad vagys. Gerai, kad dukra baliavojo pas draugus, – sako Alicija.

Ji Palangos turguje pardavinėja galvos apdangalus ir čia kartais atvažiuoja pernakvoti. O šiaip sutinku tą jos dukrą, kuri niekada nesisveikina ir palieka praviras sublokuoto buto duris. Pro jas Siuzė šmurkšteli vidun patyrinėti didesniame butuke gyvenusios bobutės užkaborių. Ją ypač domina krosnis ir spintelės, prikrautos šimtmečio pradžios konservų.

– Kur man dabar miegoti? Ar žinot, kad babusia ką tik numirė? Šimtas treji jai buvo.

Nežinojau, nes ją dukters šeima prieš pandemiją išsivežė į kaimą. Tada ji jau pusę dienos lipdavo į trečią aukštą ir manęs nebepažindavo. O anksčiau tuteišiškai klausinėdavo apie vaikus ir leisdavo prisipilti kibirą vandens, kai mano vamzdis užšaldavo.

Supratau, kad nepavyks atsikratyti Alicijos. Ne, ji pati nieko neprašė, vis kalbėjo apie viešbutį. Tiesiog išgirdau save prieš savo pačios valią sakant: „Pernakvokit šiąnakt pas mane, vietos juk yra.“ Nors iš tiesų tai mažoka, nes svečių kambaryje irgi pro lubas teška vanduo, lova šlapia. Bet yra sausa, nors ir nepatogi sofa. Paklojau jai patalą, susėdom virtuvėje. Išviriau arbatos, bet Alicija negėrė. Neturėjo kada – skambinėjo tarnyboms prašinėdama pagalbos. Tos jai atsakinėjo: po Kalėdų, po Kalėdų, po Kalėdų. Kaip po Kalėdų? O man kur švęst? Va, dukra turėjo ateiti. Jūs tai pasidėsit silkes ant stalo, o man ką daryt? Klausinėjo ji avarinės tarnybos moterų, skubiosios pagalbos tarnybos vyrų, kol tie „mesdavo ragelį“. Ji vėl rinko numerius, vėl aiškino, protino, įkalbinėjo, gąsdino, šantažavo, meilikavo. O mano galva tino suspardyta jos žodžių, akyse kaupėsi pelenai. Bet susitaikiau, kad ilgiausia metų naktis niekad nesibaigs, kad taip ir sėdėsim su bename tapusia kaimyne – ne iki neišauštančio ryto, bet iki gyvenimo galo ar dar ilgiau.

Ketvirtą ryto Alicijai pavyko prisišaukti gaisrininkus. Tie suvažiavo ūkaudami sirenomis, užbildėjo į jos špokinyčią, paskui į palėpę, o nusileidę pasakė: blogai čia, reik stogą keist, nieko nepadarysim. Vis dėlto Alicija išprašė, kad nupjautų lūžusią siją ir po skyle ištemptų plėvę.

Dabar visą stogą jau baigia perdengti naujomis čerpėmis. Po truputį pratinuosi klausytis ne naminių krioklių, o lietaus barbenimo už lango. Mokausi pajusti to garso neva teikiamą ramybę. Ir tikiuosi normalių Kalėdų. Niekas taip gerai netirpdo nerimo kaip pasikartojimo laukimas. Žinai, kaip bus: pjaustys, virs, keps, plaus grindis, blizgins taures, sutems, ateis, pakabins paltus, nusiaus batus, juoksis, susės, perlauš, pasidalins, pakels, žiūrės vienas kitam į akis susidauždami, įsidės, valgys, skimbčios pasidabruotomis šakutėmis į porcelianą, bers į aguonų pieną, tapšnos per pilvus, išvynios, aikčios, susipakuos į maišus, išsiveš ir nežinia kur nukiš. Senovės lietuviai tikėjo: kaip pasirengi Kūčioms, ką padėsi ant stalo, toks bus pasaulis – švarus ar purvinas, gausus ar skurdus, tvarkingas ar chaotiškas, draugingas ar vienišas. Bet net ir geriausias pasaulis suges baigiantis metams. Juk pernai aplink stalą buvo švaru, gausu, tvarkinga ir draugiška, tai iš kur tas chaosas kabinant paskutinę mano kuruotą šių metų parodą? „Kur tavo tekstas?“ – rėkia balsas ragelyje. „Pastatyk šitą Kafkos pilį čia, įspūdingiau atrodo“, – sakau parodos architektui. „Gal sutiktumėte mūsų laidoje pakalbėti apie kultūros lauko lūkesčius ateinantiems metams?“ – kitas skambutis. „Nešk čia“, – komanduoja paveikslų kabintojas. „Einu į posėdį.“ – „Užsuk, kai baigsis.“

Neužsukau. Kažkur nutrūkom, „Suokalbyje“ su Aurelija šokom žieminių gervių šokį, o šiandien pagaliau atvažiavusi į sodybą vėl skaitau žiniasklaidos pranašystes. Brangs alkoholis ir degalai, ilgės pensinis amžius, o seniausias žinomas laukinis paukštis pasaulyje galimai turės dar vieną jauniklį. Septyniasdešimtmetė albatrosė susilauks vaikų – ji perėjo, kai dar nebuvo nei manęs, nei tų trijų kritusių pušų, ir dar perės. Nežinojau, kad yra taip ilgai gyvenančių paukščių. Žieduota ji dar anais laikais, kai pasaulis buvo kitoks. Kai kuriems jis atrodė geresnis ar bent ramesnis. Bet buvo Šaltasis karas ir geležinė uždanga, grasinimai, kad baigsis nafta ir Žemės resursai, žmonės jais nepasidalindami šaudys vieni kitus, bus badas, sprogs visos atominės bombos ir Žemę apgaubs radioaktyvi pelenų žiema. O dabar bombos, tiesa, dar ne atominės, sprogsta visai šalia, tankėja į orą išmesto anglies dvideginio koncentracija, rūgštėja vandenynai, siautėja uraganai. Ledo tirpimas Antarktidoje gali pažadinti senovės blogį. Po baltojo žemyno ledu slepiasi senoviniai ugnikalniai, kurie išspjaus ne tik dujas ir suodžius, bet ir aukso dulkes… Užplūs imigrantų ordos, svetimos kariuomenės visus išskers, prieš tai nukankins, vėl apsitversime sienomis, vėl dejuosime, kaip neteisingai viskas pasisuko, springdami auksu. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Ar to paties nežadėjo pernai?

Čia paradoksaliai sustoju. Matau, kaip lėtai, tarsi abejodama, ar reikia, krenta pušis. Neaikteliu, nesusiimu už galvos, nebėgu ieškoti pagalbos. Pradedu marinuoti laiką. Imu minutes ir sekundes. Praduriu odeles dantų krapštuku, kad nesutrūktų, ir dedu į stiklainį. Reikia užpilti vandeniu, pridėti česnakų, petražolių ir krapų. Nepamiršti garstyčių grūdelių, kvapiųjų pipirų ir lauro lapų. Ir, žinoma, acto, cukraus ir druskos. Daug druskos. Kad išliktų tam laikui, kai laiko nebebus. Tada, toje baisioje ateityje be saulės, be lietaus, be vėjo, be paukščių, be žmonių, be pušų, be namų su prakiurusiais stogais, atsidarysiu stiklainį ir skanausiu maloniai rūgtelėjusį laiką. Kad tik neįsimestų pelėsis.

Marinuodama laiką jaučiu, kaip smegenys atsipalaiduoja, ištirpsta, varškėja ar drebutėja, ir tai geriau nei įtampa, kad pyks, aprėks, maldaus, kritikuos, paniekinamai numes, nepakvies į laidą ar knygos pristatymą. Liks tik savigarbos likučiai, miegantys po sniegu be raganų ir be pėdų. Nors iš tiesų, kaip suprantate, jokių stiklainių nėra. Paprasčiausiai geriu kavą. Kava – šventas ritualas. Gintaras žino: laukti reikės ilgai, būsiu nepajudinama kaip sfinksas. Kava – amžinybės iliuzija. Kaip ant mano kelių ta proga susirangiusi katė Siuzė. Ji ištiesia letenėlę ir atsargiai, kad netyčia neišleistų nagų, tapšnoja mano veidą (Kuosa iškart suleidžia nagus). Tuomet Žemę gaubiantis eteris liaujasi šnabždėjęs bus bus bus. Nesvarbu, kas bus, kai yra dabar – neišeinamas, neišvažiuojamas, neperžengiamas, neišklampojamas iki begalybės, iki pat horizonto, kurio irgi nėra. Įsismarkavęs vėjas rims nenoriai, daug kur sulauksime lietaus.

Išskyrus kritusią pušį, viskas bus gerai. Vaikštinėdama miškais pajusiu, kad temtelėjo. Grįšiu į kiemą. Stovėsiu ir klausysiuosi, kaip už trijų kilometrų prie kryžiaus į mūsų keliuką įsuka automobilis. Kaip artėdamas treškina ledukus ir pabaido septynias stirnas. Jos perbėga išartą lauką ir pasislepia miške. Iš šiaurės atskridusiems svirbelių ir čimčiakų būriams tas garsas nerūpi – jie doroja zylių dar galutinai nenulestas mano saulėgrąžas ir šermukšnius. Šiemet virš mūsų gulbės neskris savo didžiojo rato pamankštinti sparnų, nes vasarą ūkininkas išlygino lauką ir nebeliko balos, kur jos žiemodavo lesdamos kukurūzų likučius. O paukštukai pačerškėjo, pasvirbė ir dingo. Paliko tylą. Ji net nespengia.

Automobilis priartėja, jau girdžiu ne tik trekštelėjimus – padangos grumdo smėlį, gurgždina akmenis, šlemščia sniegą. Žinau – „Mersedesas“. Sidabrinis. Bet ne todėl, kad esu garsų detektyvė. Tiesiog laukiu atvažiuojančios Eglės.

Visi trys nupjausim pušies šakas, o gal supjaustysim ir kamieną. Eglė juk siautės su pjūklu kaip vėtra. Sukrovę kulbes, orkaitėje kepsim lašišą su smidrais ir paprikomis. Valgydami po gabaliuką žuvies duosim Pepei ir katėms. Paskui gurkšnosim raudoną vyną. Ir svajosim apie naują pasaulį, kurio dar nėra, bet bus, tikrai bus.

Stipraus vėjo neatlaikė šešių miestų Kalėdų eglės, virto barškindamos lemputėmis, šlamėdamos šakomis. Alytaus eglė sudrebėjo, subangavo, tada nikstelėjo koją, suklupo ir slankstelis po slankstelio lėtai tiesėsi ant šlapių plytelių lyg atlikdama jogos pratimą. Per aikštę straksėdami nuriedėjo balti burbulai. O eglė taip ir liko klūpoti. Gal už mus visus pasimels.