Tarp disciplinų
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Laiškas iš Čilės Santjago
Sekant „Gerosios Vilties Viešpaties“ pėdomis
Niekada nemaniau, kad vienoje Vilniaus katedros koplyčioje kabantis menkai žinomas paveikslas nuves į Čilę ir suteiks didžiulį atradimo ir naujos draugystės džiaugsmą. 2020 m. išvydusi dailėtyrininkės Lauros Petrauskaitės el. laišką-kvietimą teikti straipsnius Vilniaus dailės akademijos Actos rinkiniui Nr. 105 (2022) apie Rytų Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinius ryšius[1], nusprendžiau nusikabinti ir apžiūrėti keistos ikonografijos nedidelį atvaizdą su sidabro aptaisu. Laikas tam buvo palankus, nes prasidėjusi kovido pandemija užvėrė tikintiesiems šventovių duris, jose galėjo laisviau šeimininkauti muziejininkės.
Kristina Stančienė
Faktinės aplinkybės
Paroda „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba. 2020–2023“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune
Viktoras Paukštelis – profesionalus muzikos atlikėjas ir dailininkas. Jo biografija ir turtinga šeimos istorija yra išvien susipynusi su muzika. Tai tarsi faktinės aplinkybės, dažnai nulemiančios žmogaus gyvenimo kelią ir pasirinkimus. Tik Viktoras nesitenkino vien muzikiniu išsilavinimu, vėliau ėmėsi dar ir studijų VDA Tapybos katedroje, todėl dabar skleidžiasi keliomis kūrybinėmis kryptimis ir (arba) ieško jų sintezės ar dialogo. Šiuo požiūriu Viktoro pavyzdys nėra visai tipiškas. Jo atveju labai įdomu, kaip susiformuoja menininkas – socialinis subjektas, kūrybinės visuomenės narys, turintis ne vieną, o du vienodai perspektyvius saviraiškos „greitkelius“.
Agnė Narušytė
Tuščiavidurės teritorijos
Paroda „Sutrikus tai tampa apčiuopiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Kažin kaip žiūrėčiau šią parodą apie infrastruktūrą, jei Rusija jos nebūtų visą žiemą griovusi Ukrainoje? Tikriausiai būčiau abejingesnė. Tema tolima mano kasdienybei, nesusijusi su mano rūpesčiais ir moksliniais interesais. Bet ar tikrai tolima? Štai šįryt atsikėliau kuo anksčiau, kad spėčiau baigti straipsnį, ir dingo elektra. Negaliu rašyti! Imu telefoną, o ten – žinutė nuo ESO: „Pranešame, kad elektros tiekimo sutrikimas užfiksuotas ir priežastis nustatinėjama.“ Palengvėja. Gyvenam ne karo zonoje, ne energetinės blokados sąlygomis ir net ne sovietmečiu, kai tarnybų dėmesio būdavo sunku prisišaukti. Po pusvalandžio gaunu kitą žinutę: „Gedimas pašalintas, jau galite naudotis elektra.“
Rita Mikučionytė
Atmosferiškos ekspozicijos
Vilniaus parodų apžvalga
Saulėtas šeštadienio vidurdienis. Išeinu porai valandų pasivaikščioti po sostinės senamiestį. Turiu tikslą aplankyti kelias parodas – pirmiausia domina Mindaugo Skudučio „Kintantys Vilniaus vaizdai“ VVJ meno galerijoje ir Mato Dūdos „Gibaras bauzdint“ galerijoje „Kairė-dešinė“ (eisiu antrąkart). Visa kita pakeliui, „iš akies ir kas truktels“, pradedant Mokytojų namais ir baigiant Vilniaus grafikos meno centru.
Alberta Vengrytė
Menas turi prisidėti prie pokyčių
Pokalbis su Zoë Charlton
Kalbamės jūsų vizito Vilniaus dailės akademijoje metu. Neseniai pradėjote skaityti paskaitas George’o Masono universitete Ferfakso mieste, Virdžinijoje (JAV). Taip pat dėstėte Amerikos universitete Vašingtone, kur savo katedroje buvote pirmoji afroamerikietė. Dirbate ir aštuonių narių valdymo komitete Baltimorės meno muziejuje tam, kad „pergalvotumėte teisingas ir atskaitingas kultūros institucijų struktūras ir funkcijas įvairiose vietos ir regionų bendruomenėse“. Kaip visa ši akademinė veikla sutampa su jūsų kūrybine veikla? Amerikos akademinė bendruomenė jums atrodo labiau nutolusi ar įsitraukusi į aktualiausius šiuolaikinio meno procesus? Ar turėjote galimybę žvilgtelėti į Vilniaus akademinę bendruomenę – ar ji labai skiriasi?
Marija Martinaitytė
Judančių vaizdų kismas (II)
Paroda „Mediaramos“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Gimtadienis tęsiasi – privalgę pyragų, plaukiame siūbuojančiu laivu, prikimštu įvairių vaizdų vaizdelių, siužetų ir kontekstų. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros 25-mečio (savi)refleksijai skirtos parodos „Mediaramos“ dalys atsiranda vis nenuskęstančiame „Titanike“. Dviejuose parodų salių aukštuose susijungia dabartinių studentų (pirmame aukšte parodą jie – Viktorija Balkutė, Dovydas Černiauskas, Natalija Lokcikaitė bei Julija Kuprijaškinaitė – ir kuruoja) ir jos formavimąsi stebėti galėjusių dėstytojų (antro aukšto parodos kuratorės – akademijoje dėstančios Irma Stanaitytė-Bazienė ir Laura Stasiulytė-Gudaitė) vizijos.
Kristina Stančienė
Siaubo privalumai
„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune
Nemalonūs, bauginantys vaizdiniai – amžinas žmonijos vaizduotės penas ir dirgiklis, ilgainiui transformavęsis nuo žodinių pasakojimų iki šiuolaikinių medijų – kino industrijos, interneto. Paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje, sustabdo siaubo ikonografiją maždaug ties XIX a. pabaiga – XX a. pradžia ir per dabartinės lenkų menininkės kūrybą nutiesia giją į šiuolaikybę.
Virginija Vilutytė
Neišsemiamas reikšmių spektras
Paroda „Vaivorykštė. Spalvos ir stebuklai tarp mitų, meno ir kultūros“ Milane
Išvydus netikėtą reiškinį užvaldo nuostaba, atmintyje lieka stebuklo įspūdis. Šį netikėtumo efektą galima patirti ne kartą parodoje „Rainbow. Colors and Wonders between Myths, Arts and Cultures“ Milano kultūros muziejuje – MUDEC. Ir pati paroda kelia nuostabą savo tema, joje telpančia reikšmių įvairove bei renginio masteliu. „Vaivorykštės“ parodos atidarymo laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai: vasario 16-oji – Pasaulinė antropologijos diena. Tai mums sufleruoja rengėjų žiūros perspektyvą. Paroda atidaryta tiesiogine žodžio prasme spalvingai. Atidarymo dieną, spaudos konferencijos metu, pirmą kartą po 1975 metų buvo galima išvysti Franco Summa (1938–2020) performanso „Jausmas, lyg ant manęs būtų vaivorykštė“ repliką.
Agnė Narušytė
Sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas
Paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
„Žiūrėdavom kaip į žvaigždes, tik be džiaugsmo – ar į mus neatskrenda. O kai į juos pataiko, sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas“, – pasakoja Polina Borovyk apie Žytomyro bombardavimą dronais ir raketomis. Jai septyneri metai. Naktimis Polina nemiegodavo, nes žemė po namu drebėdavo nuo smūgių. Ji su mama išvažiavo, kai raketa pataikė į jų daržą. Dabar gyvena Lietuvoje ir yra viena iš tų ukrainiečių, kuriuos Nacionalinėje dailės galerijoje fotografavo Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius.
Monika Krikštopaitytė
Lašininis ir kanapinis
Knygų mugė kaip arena ir susitikimų erdvė
Kažkur socialinių tinklų jūroje mačiau žmogų su kartoniniu plakatu, ant kurio angliškai parašyta: „Kaip taip gali būti, kad Niujorke visos knygos yra bestseleriai?“ Laisvai gali – Vilniaus knygų mugėje irgi dauguma labai ypatingos: nominuotos, premijuotos, ką nors darančios pirmą kartą arba žiauriai giliai, linksmai, efektyviai, kitaip tariant, komercinė retorika yra sukurta parduoti. Mes tai gerai žinome: nors reklamas neigiame, nežinomų produktų neperkame. Mūsų galvoje vis kaunasi lašininis ir kanapinis. Tai amžina, mitinė, niekada nesibaigianti kova, kuri ypač ryški mūsų knygų mugėje.
