Tarp disciplinų
Monika Pakerytė
Myli, nemyli
Paroda „Nemylimi“ galerijoje „Atletika“
Kada pirmą kartą pasijutai nemylimas? Kada supratai, kad Tu, Tavo kūnas, mintys ir jausmai laikomi parazitiniais? Kad būsi nekenčiamas, bandydamas stiebtis link tos pačios saulės kaip ir kiti? Ar didžiuojiesi būdamas piktžole? Ar pykčio ašaros degina Tavo žandus? O gal Tau niekada nereikės taip galvoti?
Monika Pakerytė
Paguoda pabaigoje
Anouk De Clercq paroda „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ Šiuolaikinio meno centre
Galva pilna liūdinančių minčių ir gąsdinančių naujienų, akys – žudomų likimų ir degančių laukų, ausys – praeivių šurmulio ir motociklų riaumojimo, kuris, meldžiu, nepakis į naikintuvų sparnų vėją. Šiuolaikinio meno centras sprogsta gyvybe kaip šalčio nebijančios medžio šakelės – parodų salėse gaudžia trijų parodų polifonija. Ji užgula ausis ir įsuka į keistą svaigulį.
Martyna Jurkevičiūtė
Gyvenimas kaip nesibaigiantis performanso aktas
Apie Leigh Bowery parodą „Tate Modern“ galerijoje Londone
Pompastiški kostiumai, provokuojantys performansai, klubas „Taboo“ ir Luciano Freudo portretai – „Tate Modern“ pirmą kartą surengė tokios skalės australų menininko Leigh Bowery (1961–1994) retrospektyvinę parodą. „Ši paroda galėtų vadintis Bowery ir draugai“, – per spaudos konferenciją sakė „Tate Modern“ direktorė Karin Hindsbo. Matomumas, išskirtinumas, vakarėliai ir buvimas scenoje ar gatvėje, nes, Bowery žodžiais, jam didelio skirtumo tarp jų nėra, – tai buvo jo kūrybos pagrindas.
Agnė Narušytė
Tatato maršas
Eglės Vertelkaitės paroda „Sutartinė“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Pradeda moters balsas: skrida bitė tatato. Kai tas balsas tęsia per laukelį tatato, prisideda antras balsas ir kartoja skrida bitė tatato. Tatato suskamba vieningai, nors ir besipjaunančiomis sekundomis, virpinančiomis ne tik balso stygas, bet ir nervų skaidulas, plaukelius ant rankų ir skruostų. Tuomet įstoja trečias balsas: skrida bitė tatato. Tatato jau gaudžia vidinių organų-vargonų vamzdynuose, nes pirmoji tik dainuoja tatato tatato, balsu kaldama taktą.
Rita Mikučionytė, Kristina Švenčionytė
Įtrūkiai
Apie Kristinos Švenčionytės parodą „Plyšys“ VVJ meno galerijoje
Kristinos Švenčionytės „Plyšys“ – priešpaskutinė paroda, kurią VVJ meno galerijoje kuruoja Algė Gudaitytė. Mano manymu, tai simboliškai viltinga pabaiga abiem, tiek menotyrininkei, tiek menininkei. Juk baigiasi Gudaitytės kelerių metų intensyvaus darbo šioje institucijoje etapas, vadinasi, kitur bus nauji projektai, kitos parodos, kurių vėl lauksime. O Švenčionytės „Plyšio“ ekspozicija, dar prieš metus pristatyta KKKC parodų rūmuose, neišvengiamai toliau evoliucionuos.
Eglė Kazazajevaitė
Gyslomis tekantis raganavimas
Karolinos Ūlos Valentaitės paroda „Gyslos“
Save priskiriu skeptikų grupei – netikiu vaiduokliais, demonais ar mitologinėmis būtybėmis. Visiems „paranormaliems“ reiškiniams bandau rasti loginį paaiškinimą. Man už neaiškias būtybes, apsuptas pasakojimų ir legendų, baisesnis žmogus. Bet pastaruosius kelerius metus esu apsėsta minčių apie raganas. Gal jos mane užbūrė?
Monika Pakerytė
Pirmi žodžiai vasaros popietę
Apie parodas „Bakakay“ galerijoje „Atletika“ ir „Čia būta pilies“ erdvėje „Editorial“
Noriu grįžti į laiką, kai nemokėjau nė žodžio. Kai viskas stebino, buvo nuostabu ir baisu. Kai mano verksmas, nerišlus murmėjimas ir mosavimas putliomis rankutėmis buvo vieninteliai komunikacijos būdai. Paroda „Bakakay“ (kuratoriai Monika Kornilova ir Artūras Mitinas) primena, kad juos jau užmiršau. Dabar temoku lipdyti raidę po raidės į žodžius, o juos – į nesibaigiančias sakinių mozaikas.
Monika Dirsytė
Tekstas kaip performansas – ir performansas kaip tekstas. II dalis
Meninio tyrimo pristatymas
Kai darydavau dviejų arba trijų dienų performansą, pirmą dieną atrodydavo, kad ta pati instaliacija, ta pati aš, bet kažkaip neveikia. Net žiūrovai klausdavo: kaip ten pradžioje? Kažkaip nevyksta. Bet kuo toliau darai performansą, tuo labiau jauti jėgą, kuri susikuria net ore. Pavyzdžiui, vyko „Ledo podiumas“. Pirmomis dienomis rodžiau labai ilgą videofilmą.
Monika Dirsytė
Tekstas kaip performansas – ir performansas kaip tekstas. I dalis
Meninio tyrimo pristatymas
Šiame straipsnyje analizuojamas performanso meno žanras dabarties pasaulį apibrėžiančiame transhumanistinio kultūrinio virsmo kontekste. Performanso menas ne tik atskleidžia mūsų siekius viršijančias ribas, bet ir sukuria erdvę kūrybai bei refleksijai apie žmogaus ir technologijos sąveikas. Tad kviečiu šį straipsnį skaityti ne kaip sausą teorinį rašto darbą, o kaip savotišką meno kūrinį, kuris yra interaktyvus, nes kuriamas ne tik jį rašančio, bet ir skaitančio žmogaus.
Monika Pakerytė
Jauni vėjai
Apie keturias studentų parodas, arba momentinis „Su-menėk“ be autobuso
Vasarį pagaliau pakvipo žiema, dangus nusimetė debesų kailinius ir panardino mus į vaiskų kosminį šaltį. Vilnelės vanduo šiuo metu žalias, beveik kaip jūra. O antytes Bernardinų sodo pakrantėse galima lengvai supainioti su akmenimis ir papilkėjusio sniego kąsniais vandenyje.
