Tarp disciplinų
Martyna Jurkevičiūtė
Žavingosios Temzės kerai
Apie Claudeʼo Monet parodą Courtauld galerijoje ir Janos Winderen garso instaliaciją Gamtos istorijos muziejuje
Temzė slėpininga upė. Drumzlini žemutinės upės vandenys savose įsčiose gramzdina paslaptingą miesto istoriją. Ši užliūliuoja, bangų simfonijoje bene užhipnotizuoja praeivius, gyventojus, miesto svečius. Temzė – gūdi upė. Galinga ir negailestinga potvyniui artėjant, kai keičiasi upės tėkmė, kai įnešamos naujos jūros druska dvelkiančios srovės, ji užriaumoja it į visas puses besitaršantis laukinis žvėris. Bangos mušasi viena į kitą nesusitardamos, kurion pusėn tekėti. Toks šėlsmo šokis, gausmas trunka vos keletą valandų ir, sutekėjus Šiaurės jūros sūrymams, Temzė nurimsta.
Geistė Marija Kinčinaitytė
Kūrybinės rezistencijos
Apie paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklą „Polėkis“ Šiaulių dailės galerijoje
Šių (2024-ųjų) metų spalio 5–18 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko projekto „Jaunas menas: kūrybinės rezistencijos Šiauliuose“ renginių programa, inicijuota kultūrinės veiklos koordinatorės Robertos Stonkutės. Dvi savaites trukęs paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklas „Polėkis“, kuriame dalyvavo iš Šiaulių kilę (Geistė Marija Kinčinaitytė, Živilė Minkutė, Paulius Žižliauskas, Adomas Žudys), juose gyvenantys jaunieji kūrėjai (Aistė Dadūra, Emilija Platakytė, Laurynas Nevidonskis, Žygimantas Ruškys, Edvardas Tamošiūnas, Gvidas Venislovas) bei kviestiniai menininkai iš kitų Lietuvos miestų (Pijus Čeikauskas, Tomas Daukša, Mark Eckstrand, Elena Kanarskaitė), skatino įvairaus amžiaus publiką įsitraukti ir pajausti kūrybinį „Polėkio“ pulsą.
Vygintas Orlovas
Netikėta, įtraukianti architektūros, girios ir žmonių santykių jungtis
„Ribinė sengirė“ Medinės miesto architektūros muziejuje
Įvadas – sąvokos
Sengirė muziejuje – netikėtas žodžių junginys, pamaniau, kai gavau kvietimą parašyti šią recenziją. Mėgstu gilintis į temas pradėdamas nuo sąvokų ir apibrėžimų, tad ir dabar taikiau šį metodą. „Sengirė – tai gamtinę brandą pasiekęs, įvairaus amžiaus, įvairiarūšis natūraliai ir be žmogaus įsikišimo atsikuriantis miškas, kurio bent kelios medžių kartos yra natūraliai pasikeitusios“[1], o „muziẽjus [...] – institucija, visuomenės, mokslo, edukacijos ir laisvalaikio organizavimo tikslais įgyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti žmonijos ir jos aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą“[2]. Įžvelgiu ploną ribą tarp to, kas klesti be žmogaus įsikišimo, ir žmonijos bei jos aplinkos paveldo konservavimo ir eksponavimo.
Skaidra Trilupaitytė
Nepripraskite prie sirenų
(Apie blogus orus ir keistus žemėlapius)
Prieš metus mintyse diskutavau su italu filosofu Emanuele Coccia, rašiusiu apie metamorfozę. Viename savo tekste jis minėjo atgijusią planetą – Gają[1], o aliuzijos į ankstesniais šimtmečiais populiarų vitalizmą ir animizmą siūlė permąstyti visapusiškas materialaus ir nematerialaus pasaulių sąsajas. Dabarties žmogui visa begalybe ir baigtinumu atsiveriančią Žemę filosofas traktavo kaip subjektą, nors taip suvokiama planeta su nuolatos kažkur joje pratrūkstančiais „blogais orais“, mūsų požiūriu, elgiasi keistai. Nebėra taip, kad žemiečius užkluptų tik vietiniai ar daliniai trikdžiai (kažkur milžiniška audra nuplėšė stogą, o kitur netikėtai kilo sausra arba potvynis).
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Adrenalinas į muziejų raumenis
Mintys po vizito į Niujorko muziejus pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus programą „Marta“
Savo pasakojimą noriu pradėti nuo šūktelėjimo: kaip gerai šiais laikais dirbti muziejuje! Pastaruosius kelerius metus muziejų specialistams sudarytos pakankamai geros galimybės tobulintis, pasinaudojant netgi dviem kvalifikacijos kėlimo būdais – Martyno Mažvydo bibliotekos programa „Kompetencijų biblioteka“ ir Lietuvos nacionalinio muziejaus vizitų į užsienio muziejus programa „Marta“. Pirmoji skirta bendrosioms kompetencijoms ir siūlo plačią amplitudę mokymų vadovams bei specialistams (nuo viešo kalbėjimo įgūdžių stiprinimo iki lyderystės emocinės gerovės kūrimo organizacijoje). Antroji skirta profesinių žinių tobulinimui ir tinklaveikai – vykstama į Europos ir JAV muziejus, pažindinamasi su jų veikimo principais, patiriamais iššūkiais, naujovėmis, viskuo, kas vadinama gerąja praktika, iš kurios būtų galima pasimokyti ir ką nors pritaikyti Lietuvos muziejuose.
Emilija Vanagaitė
Klaipėdos kadrai
Paulinos Pukytės kuruota šiuolaikinio meno paroda mieste „Reiškinys M“
Klaipėda man augant buvo didžiausias miestas. Jame buvo įmanoma viskas. Kol Vilnius egzistavo tik televizoriaus ekrane, o Kaunas – kaip krepšinio aikštelė, Klaipėdoje slėpėsi rūbai, kuriuos vilkėsiu rugsėjo pirmąją, Prano Domšaičio kūryba, čiuožinėjimas su tėčiu ledo arenoje, be abejo, jūra, akmenukų ieškojimas su mama. Daug vaikiškos romantikos susikaupė šiame mieste, tiek, kad tik neseniai pasijutau jo niekad ir nepažinusi. Žinojusi jį kaip talpą, ne kaip veikėją.
Agnė Narušytė
Dvi kryptys
Reino Jelle Terpstros parodos „Roberto F. Kennedy laidotuvių traukinys – žmonių akimis“ ir Cooltūrisčių „Šešėlių kambario“ jungtys
Man rašant šio teksto juodraštį Lietuvos piliečiai rinko naują valdžią. Jį redaguodama jaučiu – pirminį atokvėpį, kad Seime nebus daugumos prorusiškų partijų, keičia štai toks suvokimas: bent ketverius metus politiką diktuos trečia pagal dydį antisemitų partija, kurios vadui negalioja Konstitucinio Teismo sprendimai. Jau aišku, kam reikės vėl ateiti balsuoti po dviejų savaičių ir iš ko rinktis. Ir vėl aštru, vėl jausmas, kad sprendžiamas Lietuvos likimas, vėl neapykanta sunkiasi į paviršių reikalaudama aukos. Niekada nesuprasiu kodėl. Galbūt šių rinkimų reikšmė paaiškės tik vėliau, išryškės po keleto dešimtmečių, kam nors iš archyvų ištraukus šios dienos puslapį ir pasakius: „Štai, tą dieną prasidėjo istorinis virsmas, atvedęs į mūsų dabartį. Ar tada žmonės tai suprato?“
Agnė Narušytė
Prasidedant vabalo mėnesiui
15-osios Baltijos trienalės ir „Užuovėjos“ sankabos
…į klausimą: kur tu? Žinau, kur esu, bet nesijaučiu esanti vietoje, kur atsidūriau.36 Jiems erdvė atrodo praryjanti jėga. Erdvė persekioja juos, apsupa juos, suvirškina juos gigantiška „inkorporacija“. Galiausiai ji juos pakeičia. Tuomet kūnas atsiskiria nuo minties, in-dividas pralaužia savo odos ribą ir užima kitą savo pojūčių pusę. Jis mėgina pažvelgti į save iš bet kokio taško erdvėje. Jis jaučiasi tampąs erdve, tamsia erdve, kur negalima padėti daiktų. Jis yra panašus, ne panašus į kažką, bet tiesiog panašus. Ir jis išranda erdves, kurių „konvulsyvi nuosavybė“ yra jis pats.
Marija Martinaitytė
Įkvėpk. Viens, du, trys. Iškvėpk
Paroda „Disciplinos“ galerijoje „Atletika“
Ne visi pratimai tinkami visiems. [...] [J]ei bet kuriuo treniruotės metu pradėsite jausti silpnumą, svaigulį ar fizinį diskomfortą, nedelsiant sustokite. Esate atsakingi už tai, kad treniruojantis neviršytume savo galimybių [...].*
Kęstutis K. Šiaulytis
Vilniaus grindinio festivalio koliažas
Rugsėjo saulėje švytinčiame Vilniaus senamiestyje, Pilies ir Didžiosios gatvių sąrangoje, visą neeilinį savaitgalį (20–22 d.) aplink Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų lyg radijo bangomis sklandė slaptinga teatrinio festivalio pagava. Tomis dienomis iš muziejaus bromos vis išnirdavo sceninio rekvizito nešuliai, aktoriško stoto figūros, kurios nepasimesdamos tarp pulkais besibūriuojančių įvairiakalbių turistų skubėjo tai Rotušės, tai Signatarų namų kryptimi. Ir penktadienio pavakarę tos bromos medinius vartus pravėręs aktorius Kristijonas Siparis muziejaus prieigas apgulusiems miestelėnams paskelbė naujo festivalio atidarymą. Greta jo vilniečius sveikino šios šventės organizatorės – Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė, Vilniaus, UNESCO literatūros miesto, direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė bei Signatarų namų direktorė Dalia Strimaitytė. Žinia, festivalio modus vivendi gimė teatro „Arbatvakariai“ namuose, jie taip pat Vilniaus grindinio festivalio (VGF) iniciatoriai bei organizatoriai.
