Apie troleibusus

Aš labai mėgstu troleibusus. Kad ir kaip tingėčiau rytais ar skubėčiau susiruošti vakarais, kažkas mano pilve švelniai suspurda, kai atsidarau „Trafi“ programėlę ir planuoju tos dienos kelionę. Labai patinka išeiti keliomis minutėmis anksčiau, nei siūloma, ir lėtu žingsniu keliauti link stotelės. Apžiūriu karo akademijos pratybas pievoje, save „Maximos“ lange, tuomet mašinas, sustojusias prie perėjos, seniausiai uždarytą dešrainių kioską (dabar dešrainių su neadekvačiu kiekiu traškių svogūnų galima įsigyti prekybos centre „Banginis“!), praeivius ir jų šunis, sušių restoraną ir šunų kirpyklą. Dažniausiai tokios prabangos neturiu ir apsimuturiavusi šaliku sušalusią ir varvančią nosį skubu link Šilo tilto stotelės. Ten mane pasitinka „Lietuvos spaudos“ kiosko trūkumas ir kitoje gatvės pusėje – kalėdinėmis švieselėmis ištisus metus papuoštas baras „Starbar“.

Pradedu nerimastingai mindžikuoti laukdama troleibuso. Skirstau juos į keturias kartas: pirmoji – pati geriausia; antroji – niekuo neypatinga, bet turi daug dviviečių vietų, atsuktų važiavimo kryptimi; trečioji – antra pagal gerumą, ypač geros dvi priekinės sėdynės vairuotojo dešinėje; ir ketvirtoji – pati prasčiausia, neturiu ką apie ją pasakyti. Tad nors Vilniuje atsirado tiek naujų ir visaip išmanių viešojo transporto pasirinkimų, labiausiai man patinka seniausieji. Ir būtent todėl, kai galvoju apie keliones, prisimenu jų vidų ir dardėjimą. Taip pat juose yra introverto svajonių sėdėjimo variantas – vienviečių sėdynių eilė palei langą. Taikausi lipti pro vidurines duris, kad turėčiau galimybę nutūpti būtent ant vienos iš jų. Važiuojant miesto centro link – tai nemenka prabanga, tad pastaruoju metu ėmiau pratintis ir prie ilgos sėdynės pačiame troleibuso gale. Ypač kai supratau, jog įtelpu į kampinę vietą, už perskyros su šviesios medienos imitacija prie durų.

Man patinka seniausi troleibusai ir dėl jų pilkų lygių grindų – sėdėdama gale galiu matyti visų sėdinčių priešais pakaušius. Įžūliai spoksau į žmones, kuriu jiems istorijas arba pagal jų išvaizdą, arba iš nugirstų jų pokalbių. Važiuojant iš stoties namo, netoliese stovėjo grupelė studentų. Taip nusprendžiau, mat įlipo Mindaugo tilto stotelėje ir atrodė kaip mano bendraamžiai, gal kiek jaunesni. Šnekėjo su blėstančia tarme, taigi ne vilniečiai (taip pat ant merginos, stovinčios arčiausiai manęs, peties kabėjo turistinis Vilniaus maišelis – tiesą sakant, vienas gražesnių). Kadangi jie visi dėvėjo skirtingų pilkų atspalvių ir ilgių vilnonius paltus, diagnozavau juos kaip humanitarus, tikriausiai filologus. Labiausiai mano dėmesį patraukė mergina ir vaikinas, sinchroniškai linguojantys su dardančiu troleibusu. Jie stovėjo prie durų, jis laipteliu žemiau nei ji, bet vis tiek buvo ganėtinai aukštesnis. Atrodė, kad jų siūbuojantys kūnai tuoj susitrenks ir skils žiežirbos, tačiau jie toliau hipnotiškai siūbavo aplink man nematomą polių, neatitraukdami akių nuo vienas kito rausvuose skruostuose boluojančių šypsenų. Nesiklausiau jų pokalbio, bet mintyse pradėjau sau sekti pasaką apie jų paprastą ir laimingą gyvenimą.

Dar mane domina ekranas kairėje troleibuso pusėje. Kuo prastesnis grafinis dizainas – tuo įdomiau. Žiemos metu jis prastokai veikia ir reklamas perkerta žali bei violetiniai pikselių dryžiai. Mane nuo mažens domino ir vairuotojo kabina. Skaitydama Kotrynos Zylės romaną „Mylimi kaulai“, iš karto „užsikabinau“ dėl septinto troleibuso svarbaus vaidmens. Įtikinau save, kad sėdžiu šalia Onos ir jos tėčio vairuotojo kabinoje: turiu savo vietelę guolyje, šypsausi piemenėliams ir draugiškiems keleiviams, gal net parduodu vieną kitą bilietėlį, glostau troleibuso viduje neleistinus gyvūnus ir gaunu gabaliuką varškės sūrio su šviežiu medumi. Juokingas sutapimas, bet pačią autorę mačiau vienos tikslingų kelionių metu.

Kai sėdžiu priekyje, nuo vairuotojo pakaušio atskirta stiklu ir užuolaidėle, norom nenorom pradedu nagrinėti savo atspindį tamsiame paviršiuje. Ryškus apšvietimas pro langą ar geltona šviesa iš viršaus veido linkius itin pagilina. Spoksau ir negaliu patikėti, kokios tamsios akiduobės, kokie paburkę paakiai ir koks grubus atrodo smakras. Dėl šitos nuodugnios ir nemalonios savianalizės pasijuntu kaip pas psichologinį dantistą ir viltingai nusuku akis į dešinę. Ten – sėdynės, pasuktos šonu. Kai buvau vaikas, tai buvo mano mėgstamiausios vietos važiuojant iš mokyklos „zuikiu“ pas draugę. Tada stovėti ir siūbuoti buvo baisu, nemokėjau pasižymėti bilietėlio, bendrakeleivių alkūnės buvo daug aštresnės, o langus užstodavo paltai. Kažkada ten sėdėjau važiuodama su močiute. Regis, buvom pasimetusios. Dabar retai atsisėdu važiuoti šonu, nes pradeda pykinti.

Troleibusai keistai skirsto mano gyvenimą į etapus. Viešajame transporte aš išgyvenau pirmą paauglišką meilę: nedrąsų stovėjimą taip arti, kad nosys beveik liečiasi, juokelius, pašnibždėtus į ausį, lengvos ir sunkios tylos momentus, sunertus pirštus ir suglaustus delnus, paslėptus kišenėje ar tarp susiglaudusių žieminių striukių troleibuso galinėje sėdynėje, pačiame kampe. Tą žiemą važiuodavom senais troleibusais su aprasojusiais langais. Jie buvo drėgni, šalti ir pilni pavargusių žmonių. Kai atėjo vasara, troleibusai sušilo ir ištuštėjo. Paskutinį kartą kartu važiavom ketvirtu, aš spoksojau priešais, ji verkė, sausa burna atsisveikinau – išsiskyrėm.

Betikslės kelionės man žymi gerą gabalą paauglystės. Išlįsdavau iš namų, sėsdavau į antruką ir važiuodavau link stoties, tada atgal link Saulėtekio (autobusų parke vairuotojas pareikalaudavo išlipti), kiūtindavau į artimiausią stotelę ir važiuodavau atgal namo. Tokios kelionės suteikdavo savotišką pasitenkinimą, mat visada turėjau kur atsisėsti. Ir turėjau erdvės skendėti savo mintyse ir jausmuose. Pasislėpdavau nuo saulės spindulių ir stebėdavau besikeičiančią publiką. Klausydavausi muzikos, nors neprisimenu kokios. Važiuodama jausdavau, kad turiu tikslą, galiu judėti į priekį. Nors kojos strigo klampioje masėje, troleibuso ratai toliau nešė pažįstamais keliais.

Šiais metais turėjau neįtikėtiną prabangą pagyventi Venecijoje. Ten, žinoma, troleibusų nėra. Ir plaukdama vaporettu per saulės aukso kąsniais nubarstytą lagūną, akimis gerdama nesuvokiamą architektūros grožį, o laiveliui siūbuojant nuo taksi, kitų vaporettų ir privačių valčių sukeltų bangų, suvokiau, kad pasiilgau Vilniaus troleibusų. Pasiilgau pilkų gatvių, pasiilgau aprasojusių langų, pokalbių suprantama kalba, pasiilgau mėlynų ir rudų sėdynių, purvinų grindų, net rėkaujančių bobučių ir besistumdančių vaikų su milžiniškomis kuprinėmis. Važiuodama troleibusais jaučiuosi sava. Užsidedu rožinius akinius ir sąmoningai romantizuoju slogią kasdienybę, nes kitaip neišgyvenčiau.

Troleibusai – pradžių ir pabaigų pradžia. Važiuodama viena, nejaučiu nerimo galvodama apie praeitį, dabartį, o labiausiai ateitį. O važiuodama su draugais užmezgu artimesnį ryšį. Maršrutai asocijuojasi ne tik su galine stotele, bet ir su kitais nukeliautomis kelionėmis – vienos pasibaigusios, kitos, regis, gali tęstis iki begalybės, o trečios net neprasidėjusios.