Laiko gelmėje rasti dinozaurą

Kartais parodą aptinki kaip radinį, kai net neini į jokią parodą. Taip ir atsitiko vieną šios pavasariškos žiemos vakarą, kai pasiryžau išvaikščioti man jau privalomus tūkstančius žingsnių. Įsimečiau į kišenę telefoną ir ėjau, kur akys veda. O vedė jos Šopeno, paskui Kauno gatvėmis. Stabtelėjusi prie šviesoforo žvilgtelėjau į ekraną – žingsnių dar mažoka, einu toliau. Taip ir priėjau gatvės pabaigą. O ten – prisiminiau – mažytėje galerijoje „Vitrina & Bench“ veikia Aurelijos Maknytės paroda „Dienos forma“. Jos dar nemačiau – toli nuo kasdienių takų. Užsukau ir manoji diena susiformavo.

„Kai galvoju apie dieną, matau jos formą, – rašo Aurelija Maknytė anotacijoje. – Forma neturi pradžios ir pabaigos. Ją galima laikyti rankoje, apžiūrėti iš visų pusių. Formoje telpa sakiniai, neturintys nei pradžios, nei pabaigos.“ O rašant sakiniai turi pradžią ir pabaigą. Čia ir slypi rašymo apie parodą problema (taip pat – malonumas), ypač apie tokią, kurioje beveik nėra sakinių, tik formos. Jokių apibūdinimų ir paaiškinimų, kodėl parodos atidarymo dieną sudužo monitorius – kas atsitiko? Intriga, mįslė, kurstanti smalsumą. Gal tai simbolizuoja pasikeitusį Aurelijos santykį su savo kūrybos įrankiu – kamera? O gal priežastis neturi nieko bendro su paroda ir ekranas sudužo kitoje būties lygiagretėje? Gal objektas tik asociatyviai išreiškia tą dieną grėsusį ir įvykusį išsiardymą, materijos entropiją, kai kompaktiškas darinys pažyra į visas puses ir tampa nebesugrąžinamas į pirminį būvį? Lygiai kaip iš ryte susidaryto dienos plano nieko nebelieka, tik duženos, kuriose skirtingais kampais atsispindi dangus ar šios parodos erdvės, buvusio „Dailės“ kombinato antrojo aukšto vestibiulio, lubos.

Tyloje apžiūrinėdama nedidelę, keturiose vitrinose išsitenkančią ekspoziciją, neišvengiamai mąstau apie savąsias dienų formas, mėginu jas apčiuopti siedama su Aurelijos dienomis, kuriomis, jei atsižvelgsime į objektyvųjį laiką, aš juk irgi gyvenau. Bet ar mačiau formas? Gal ir mačiau, bet radinio nepaėmiau, neįvardijau net pabaigą turinčiais sakiniais, nenulipdžiau iš plastilino to sulankstyto čiužinuko, ant kurio minkštai miegojo skruzdėlė ar auksavabalis. Mano dienos neįgijo daiktiško pavidalo, nes iki šios parodos niekada nebuvau pagalvojusi apie dienoraščio kaip vizualios formos galimybę, nors, kaip ir Aurelija, žinojau apie japonų konceptualisto On Kawaros kasdien tapytas datas. O juk mąstant apie laiką svarbi ne tik trukmė, bet ir erdvinė išraiška. Laikas ne šiaip „skrodžia erdvę“ kažką joje pakeisdamas, bet kristalizuojasi suspausdamas įvykių atomus į rutuliuką – mėlyną arba raudoną, lygų arba briaunotą. Priklausomai nuo to, kaip spaudė ir šlifavo, o gal viduje paliko ertmę vandeniui. Įsivaizduoju, kaip tą briaunotą raudoną dieną, kuri Aurelijai gali būti ir kraujo lašas, ir spanguolė, rideniesi iš darbo į darbą barškėdama, bet jai pasibaigus lieka brangakmenis, pro kurį gali apžiūrinėti kintančias tikrovės fragmentų mozaikas. O tą mėlynąją buvo galima ir prasvajoti panirus į dangaus atspindį, o gal tiesiog susitelkus į save, nes melsvoje vidujybėje irgi tūno galaktikos.

Keturiose vitrinose guli po tris mažyčius daiktelius. Įsivaizduoju menininkę kaip milžinę, kuri pasibaigus dienai atsargiai dviem pirštais paima praėjusio laiko trupinį ir lėtai apžiūri. Kartais ten spindi šviesa, perėjusi akimirkų tankį. Tokią dieną pakanka gražiai padėti – nieko daugiau daryti nereikia, nebent vėliau planuoji verti panašiai tobulų dienų karolius ir nešioti juos ypatingomis progomis. O kai kurias dienas dar reikia paminkyti – gal kad be rankų įsikišimo jos nieko nesako, net nevirsta sakiniu be pradžios ir pabaigos? „Man dienos forma turi į delną tilpti, – vėliau paaiškino Aurelija. – Svarbus maigymo taktilinis motyvas. Gal ir monitorius sudužo, kad tilptų į delną šukė, – šukių neišmetu, tai medžiaga mąstymui. Visi tie daikčiukai – mąstymo katalizatoriai.“ Mąstosi lankstant, laužiant, spaudžiant plastiliną kaip laiko minkymo analogiją. Bet kai Maknytė sulenkia rožinio plastilino gabaliuką, į jį įsmeigia dantų krapštuką su įtemptu siūlu ir pavadina tai „Flamingo arfa“, supranti, kad ta diena skambėjo ypatingai ir kad niekas kitas jos taip negalėjo išgirsti. Apžiūrinėdama dantimis skambinamą arfą išgyvenu jos dieną ir aš. Bet kadangi tai nėra sakinys su pradžia ir pabaiga, turbūt jaučiau kažką kito nei menininkė. Taigi jos parodą galima priimti kaip receptą – ką daryti su savo dienomis, kad jas pažintum, kad išgyvenimai ir supratimai nepraslystų pro pirštus ir juos galėtum pasidėti į vidinio muziejaus vitriną.

Žinoma, ne visų dienų pievas užplūsta flamingai. Kartais miršta bitės ir tenka jų avilyje paliktą vašką merkti į vandenį, minkyti iš jo lyg ausį, lyg kriauklę, lyg bauginantį vandens gelmių padarą. Kitos dienos gali įskelti žiežirbą kaip titnagas. Bet kartais minkštinamoji putų polietileno medžiaga susisuka į pavidalą, kuris paverčia dieną zuikiu – tarpininku tarp kasdienybės ir anapusybės. Arba tarp šios parodos ir pagarsėjusio Maknytės 2009 metų filmo „Žmogus – zuikis“. Matuodamiesi ta proga pasiūdintą kailį išmėginame tą keistą būvį, kai riba tarp žmogaus zuikiškumo ir zuikio žmogiškumo ima dilti, nors ką tik valgėme iš nugalabyto jaučio pagamintą netikrą zuikį.

Yra ir dienų, kurios tik apgaubia tuštumą, kartais išsaugotą polietileno minkštime kaip nepažinumo užuomina, o kartais visą pailgų tuštumų ritinį, lyg išmestus šiuolaikybės vargonus. Tokios formos gal ir nekutena svajonių, bet išjudina protą, manipuliuojantį geometrija ir dydžiais. Pamatuojamas tuštumas knieti apmąstyti kaip nesuvaldomos lemties išraiškas. Ir vėl spėlioti: kas ten buvo? Ar iš viso buvo? Tuštuma – irgi pėdsakas, liudijantis kažko nepagaunamo tikrumą. Ji gundo kaip nepasiekiamas kūnas.

Tuštumų čia nemažai – pati parodos struktūra yra poetinė, taigi išnaudojanti tarpus tarp lakoniškų „eilučių“ kaip prasmės kūrimosi ertmes. Nes Maknytės dienos formos nėra pabiros ir nekategorizuojamos, nors ir unikalios. Bent jau čia, galerijoje „Vitrina & Bench“, jos grupuojamos po tris – pagal pavidalus (rutuliukai), pagal spalvas (balta). Bet nevisiškai taip. Aptiktą formalų ryšį sutrikdo vidurinis objektas – kaip pertrūkis, variacija ar nuotykis. Tarsi kiekviena vitrina būtų tradicinis pasakojimas iš trijų dalių, bet atviras, nes duotą scenarijų galima užpildyti potencialiais savo radiniais. O kartu tie kito įsiterpimai leidžia įsivaizduoti ir kitokio grupavimo galimybę. Pavyzdžiui, sudėti į menamą vertikalę minėtas monitoriaus duženas ir dar nepaminėtą stiklinį karstelį, iš kurio jau paspruko princo pabučiuota miegančioji gražuolė. Besiveriančių galimybių spektras tik patvirtina, kad bet kokia klasifikacija yra retrospektyvaus žvilgsnio į praeitį išdava – jau sakinio rašymas, nors ir pasiliekant galimybę jį perrašyti kitaip, priklausomai nuo šios ar kitos, ar dar kitos dienos formos.

Išėjau iš parodos pasikeitusi – jau tikėdamasi netikėtai aptikti savo laiko vaizdines ištraukas. Įdomu, kad manosios nebūna iš tų pat medžiagų kaip Maknytės. Mano kolekcijoje (kuri gal niekada neįgis materialaus pavidalo) nerasi nei karoliukų, nei obuolio formos pakabučių, nei paminkštinimais amortizuotų tuštumų, nei plastilininių čiužinių, o juo labiau – flamingo arkų. Ką rasi, turėsi susilaikyti nuo įvardijimo, nes žodžiai – jau sakinio pradžia. Bet panašumų ir negali būti, nes nesuformuluočiau tokio savo gyvenimo tikslo: „Vaikystėje, kai neišlįsdavau iš miškų ir pakrančių, tyrinėdama gamtą, buvau išsikėlusi tikslą – ant knygos „Dinozauro ieškokite gelmėse“ taip ir užsirašiau: „Aš rasiu dinozaurą.“ Perskaičiusi šiuos Aurelijos Maknytės žodžius vėl žvilgtelėjau į vitrinas. Vienoje kažkas dusliai žvilgėjo – sudužusio ekrano korpusas dūlėjo lyg tarp dienos geologinių sluoksnių paliktas dinozauro kiaušinis.

Paroda veikia iki vasario 21 d.

„Vitrina & Bench“ (Kauno g. 36, Vilnius)