Durys nerakinamos

Jau po truputį įsimenu sudėtingąjį latvių avangardinio meno grupės pavadinimą: NSRD – Nebijušu sajūtu restaurēšanas darbnīca – „Neišjaustų jausmų restauravimo dirbtuvės“. Panašių lietuviškų grupių pavadinimai paprastesni ir todėl lengviau įsimenami: „Post Ars“, „Žalias lapas“, „Plėšrieji“. Bet kol peržiūri du Radvilų rūmų dailės muziejaus aukštus užėmusią parodą, nuolat kartojamas pavadinimas įsirašo į smegenis ir netgi darosi suprantamas. Nors smegenys – „tai neryškumo rezervuaras“, skelbia NSRD Apytikslio meno manifestas. Pasirodo, tame neryškumo rezervuare plūduriuojančius, dar neišryškintus neišjaustus jausmus galima ne tik pagauti (net fotoaparatais ir videokameromis), bet ir restauruoti. Ir netgi įkurti tam reikalui dirbtuves, kurios tėra pasivaikščiojimai, pagrojimai, poezijos skaitymai. Kažką nejaustą galima vadinti jausmu, nes, matyt, ir sau kartais sunku prisipažinti, kad kažką jauti, o ką ten kalbėti apie atvirumą kitiems, ir dar tokioje visuomenėje, kur visi visus stebi ir persekioja KGB.

Māros Traumanės ir Māros Žeikarės kuruota paroda „NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“ apžvelgia šios ankstyvesnės nei Lietuvoje avangardo grupės veiklą nuo 1982 iki 1989 m., kai grupė išsiskirstė. Ir atkuria anų laikų atmosferą. Pirmiausia paveikia jų kurta muzika ir parodos dizainas – į vamzdelius sukaišiotomis palmių šakelėmis, smilgomis, nendrėmis, plastiko pertvaromis atkuriantis grupės renginiuose naudotus elementus. Vienas jų – „Dr. Eneserio šokiai abiem akimis“ – 1987 m. net ir vyko Salaspilio botanikos sodo palmių oranžerijoje. Taigi dizainas – ne perteklinis, ne puošybinis. Augalais ir kampuotais spalvotais kostiumais, kuriuos parodoje primena spalvotos geometrinių formų kėdutės, NSRD priešinosi sovietinei pilkumai ir monotonijai. Nes keli grupės nariai – Hardijs Lediņš, Imants Žodžiks ir Aigars Sparāns – buvo jaunieji architektai, bodėjęsi standartinių daugiabučių aplinka, sukritikuota 1986 m. akcijoje „Žmogus gyvenamojoje aplinkoje“. Parodoje „Vėjas gluosniuose“ jie kvietė perkonstruoti erdvę, nevengiant postmodernistinių ekscesų ir spalvų. Vėjas turėjo išsklaidyti „stereotipų ir racionalizmo debesis“, o njuveivo kostiumai, net fotokameros, įmontuotos į trikampes „šaligatvio plyteles“ ar neoarchajinius blokus, tarsi siūlė kaitos kryptį.

Vis dėlto grupės užuomazga buvo ne pasidygėjimas nužmoginta architektūra, bet literatūra ir muzika. Dar mokykloje susidraugavę Juris Boiko ir Hardijas Lediņis 1977–1979 m. kartu parašė absurdo romaną „Zun“, sudarytą iš penkiolikos sąsiuvinių, kurie čia guli sudėti į krūvelę, užversti. Parodos įžangoje galime šiek tiek „paragauti“ kito jųdviejų, jau kaip NSRD grupės, parašyto teksto – įvado į muzikos albumą „Kuncendorfas ir Osendovskis. Informacija apie transformuotą situaciją“. Čia veikia eigulys, karšto vyno pardavėjas, mergina su pienu ir žemuogėmis, Kiniją kaip dvasinę erdvę aplankę Kuncendorfas ir Osendovskis. Personažai susitinka ir išsiskiria kaip sapne – be pagrindo, be logikos, staiga nuslysdami į kitą kontekstą ir kažką brangaus prarasdami. Tad siužetas nesuręstas pagal jokius pasakojimo principus ir masiniam skaitytojui turbūt neįdomus. Bet labai įdomus to meto laisvamaniui, išalkusiam uždrausto dadaizmo ar siurrealistinio sapno. Skaitinėdama teksto ištrauką jau šiais laikais, kai netoliese dunda karas, pastebiu čia įrašytą „neišjaustą“ jausmą, kad tikrovė neturi pagrindo, todėl negalima prie nieko prisirišti, reikia būti pasirengusiam sprukti į alternatyvą. Tavo kasdienybė gali ir bus sugriauta, išardyta, atimta. Taigi belieka klajoti bevietės dvasios sferose – ne apčiuopiant, o tik paliečiant apytikrius koordinačių kontūrus.

Minties klajonės tapo realiais grupės „Pasivaikščiojimais į Bolderają“, nuo 1980 m. kartotais kasmet vis kitą mėnesį, bet būtinai temstant. Kol neperskaičiau etiketės, Bolderaja man skambėjo kaip mitinė erdvė, į kurią išsiruošiama lyg į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ Zoną, tikintis slaptų troškimų išsipildymo, apsivalymo nuo beprasmybės. Bet tai tik pramoninio Rygos rajono pavadinimas, kaip vilnietiški Žemieji Paneriai, kuriuos paminėjus atmintyje iškyla bjaurios gamyklų „dėžės“ ir dūmijantys kaminai. Į Bolderają buvo keliaujama iš Lediņio namų geležinkeliu. Kaip čia neprisiminsi Kūlverstuko ir Genos patarimo visada eiti žuoliais, kad nepasiklystum... Ano laiko folkloras. O kartu geležinkelis – vienintelis tikrumo siūlas, kurio dar galima įsitverti. Ir eina menininkai žuoliais, pakeliui stabtelėdami, kad spontaniškai ką nors atliktų – pavyzdžiui, „išjudintų“ prekinį traukinį, kuris toliau nurieda pats. Savaime suprantama, būdavo ir poezijos skaitymų, koncertų. Apie kelionėje pamatytus sodų namukus ar temstant blėstančią šviesą sukurti eilėraščiai tapo dainų tekstais.

Muzika buvo kita svarbi NSRD veiklos dalis, tokia pat grupės užuomazga kaip ir poezija. Dar 1976 m. Lediņis įkūrė „magnitizdato“ muzikos leidyklą „Seque“ ir į garsajuostes įrašinėjo savo kūrybą. Paskui prisijungė kiti, net „tikri muzikantai“ Inguna Rubene (Černova) ir Mārtiņš Rutkis. NSRD ėmė kurti latvišką šokių muziką, nes jos tiesiog trūko. Taip atsirado hitas „Ciku Caku caurā tumba“, kurios lietuviškas vertimas „Ciksi caksi per kolonėlę“ praranda šiek tiek poezijos. Jie miksavo muziką diskotekose, pavadintose „Architektūra“ ar „Kosmosas“, nes šokiai privalėjo būti „edukaciniai“. Grupės įrašai sklido, tapo kultiniai. Parodoje vis užsidėdama ausines ir pasiklausydama įsitikinu, kad ne veltui. Muzika įvairi ir netikėta, kartais išgirsdavau artimas „Hiperbolei“ intonacijas ar suskambėdavo kažkas tarp Vladimiro Tarasovo kalbinamų būgnelių ir „Post Ars“ akcijose raudojusių saksofonų. Klausantis įrašų ir tuo pat metu apžiūrinėjant koncertų-hepeningų nuotraukas kilo mintis, kad juk Lietuvos akcionizmas irgi prasidėjo ne tik Kazės Zimblytės performansais Briedžiūnų kaime (1979), bet ir jaunųjų kompozitorių 9-ajame dešimtmetyje rengtais alternatyviais festivaliais, kuriuose muzika buvo įerdvinama. Įdomu, gal juos įkvėpė latviai?

NSRD renginiai buvo Gesamtkunstwerk – totaliniai kūriniai, apimdavę įvairiausias raiškos formas, dirginę visus pojūčius. Muzika, kaip ir dizainas, perkeldavo dalyvius į tolimą apsunkusiai sovietinei buičiai poezijos erdvę, kur galima uoliai, beveik moksliškai tirti absurdo dėsnius. Kad būtų lengviau perjungti registrą, grupė organizuodavo „Dr. Eneserio šokio dviem akimis pamokas“. Tam reikia akių ir / arba blakstienų. Nors akimis šokame visą gyvenimą, daktaras Eseneris įrašė videopaskaitą, kad visada žinotume, kaip šokti geriau. Ir suprastume akių judesių dvasingumą, susitaikytume su jose glūdinčiu in ir jan prieštaringumu. Tuomet mūsų akys susiurbs visatos šviesą, kad ją grakščiais judesiais grąžintų yrančiam pasauliui. Kažkaip taip kalbėjo daktaras, o aš, to laiko duktė, „pagavau kampą“. Tikiu tuo. Nes susidūręs su apytikriu menu negali logiškai analizuoti ir vertinti, turi pagauti tau atsainiai mestelėtą žodžių meškerę, atsikabinti nuo žemės laikiklių ir skrieti tangentu. Grįžtu prie Apytikslio meno manifesto: „Neryškumas yra fokusavimo proceso dalis.“ Tikslumą galima apibrėžti tik kaip ribą „tarp dviejų pozicijų“, „tarp širdies ir apsiausto“. Taigi apytikslis menas – tai atotrūkis nuo materijos ir taisyklių, nuo prievartos ir priežiūros. Čia suprantu, kad ir trumpinys NSRD vartojamas nebūtinai iš reikalo trumpinti – tai ir asociacija su NKVD, gali net susipainioti. Bet dvi nesutampančios raidės tau siūlo pabėgimo planą. Į apytiksles koordinates, kur tavęs neras.

Gal tokia mūsų – okupuotų šalių intelektualų – išvada? Kad galima būti tik apytiksliams ar netikriems. Tuo panaši buvo Vilniaus Naujosios komunikacijos mokyklos, menotyrininko Ernesto Parulskio 1991 m. išgalvotos institucijos „netikram menui skleisti“, veikla. Jei netikras, tai nepagaunamas už jokių kriterijų pakarpos, o apytikris – nepagaunamas išvis. Kaip kurmis, kuris manifeste vadinamas geriausiu budistu. Tiesa, su klaustuku. Pagalvokit: ar rausdamas savo urvus aklas kurmis medituoja? NSRD menininkai atsako – ne. „Kurmis – tai gamtos konformizmas. Žmogus yra gamtos disonansas – nepastovumas ir sąmoningumas vienu metu.“ Bet apytikrėse smegenyse (gal tik mano) įsirašo štai kokia tiesa: kurmis yra budizmo disonansas. Ir būtent per šio teiginio prizmę stebiu NSRD akcijas, skirtas modernistinės architektūros klasikui Mies van der Rohe: po sovietinių statybų aplinką vaikšto žmonės su milžiniškomis, grubiai suveltomis bjauriųjų nykštukų kepurėmis. Bet tos kepurės yra kurmiarausiai, keikiami ūkininkų, nors jie turėtų pamatę išverstų žemių krūvelę pašokti iš džiaugsmo, kad kažkas ekologiškai naikina baisiausius pasėlių kenkėjus. O ano laiko mieste taip išversti žemės viduriai naikino sielos kenkėjus.

NSRD akcijas automatiškai lyginu su tuo, kas glūdi mano kultūrinėje atmintyje. Štai matant sniegynų moters į ledą smaigstomas smilgas, klausantis gūdaus instrumentų ūkavimo, paskui stebint, kaip iš žemės iškasamas žmogus-vikšras, pavadinimai „Ledynmečio ilgesys / Ugnikalnio svajonės“, „Pavasario girnos“ ir „Vasaros neužtikrintumas“ man rimuojasi su Donelaičio „Pavasario linksmybėmis“, „Vasaros darbais“ ar „Žiemos rūpesčiais“. Tik, aišku, NSRD interpretuoja metų laikus XX a. pabaigoje, jau žinodami apie Fluxus akcijas, sovietiniam persitvarkymui pamažu persitvarkant į kovą už nepriklausomybę, tad žvilgsnis į žmogaus ir gamtos sąveikas yra ne valstietiškas, bet poetiškai ironiškas.

Kita vertus, prašyte prašosi palyginimai su grupe „Post Ars“, kurios paroda kartu su Cooltūristėmis atsidarys tose pačiose erdvėse balandžio pradžioje (kuruoju aš). Ir čia, ir ten (nesvarbu, kas yra čia, o kas ten) – akcijos, nedarniai virkaujantys pučiamieji, šaltos dykros, performansų fotografija, videofilmai ir pasikartojantys simboliai: akys, pjūklai, linijos, sėkla. Bet reikšmės kitos. „Post Ars“ Zatyšių karjere braižė penklines niekyje steigdami kultūrą, o NSRD „Linija Kuržemėje“ atsirado per atsitiktinumą – 1983 m. Lediņis tiesiog gavo „didžiulį“ popieriaus ritinį, kurį išvyniojo tuščiame peizaže, o nuotraukos terodo begalybę. Dar pastebėjau, kad 1989–1993 m. „Post Ars“ akcijose daugiau politikos – epitafijos praeičiai ir naujo žmogaus gimimas. Nors muzika taip pat atsiranda be išankstinio plano, ypač kai partitūra patikima musėms.

NSRD grupė iširo 1989-aisiais, kai susikūrė „Post Ars“. Pastaroji vis dar ką nors sukuria iki šiol. Bet NSRD irgi nedingo – jų palikti muzikos įrašai, sukaupta ir sutvarkyta darbų dokumentacija tarsi paliko praviras duris ir kviečia tęsti. Į Bolderają dabar keliauja nauji žmonės. Latvijoje tebešokama abiem akimis. O Kuržemėje vėl brėžiama linija, tik dabar – baltu audeklu. Neprisirišimas prie politinio konteksto ir lengvai perskaitomų reikšmių kiekvienam leidžia šiuose veiksmuose, ėjimuose, šokiuose susikurti savo erdvę. Ir pajusti, kaip apytikris menas išklibina kasdienybę, atverdamas niekieno zoną. Ten kurmio pėdsakas tebesiryškina.

Paroda veikia iki vasario 23 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)