Galutinis prisipažinimas

Žmoniją visais laikais intrigavo įvairios protingos būtybės. Protaujantys subjektai, pavyzdžiui, nuo seno sulaukia filosofų dėmesio, bet ne tik. Daugiau nei prieš septyniasdešimt metų kai kurie dirbtinio intelekto (DI) tyrėjai susidomėjo mašinos mąstymo galimybėmis (ar mašinos geba mąstyti? – 1950-aisiais retoriškai klausė Alanas Turingas). Šiandien menininkas Ignas Pavliukevičius savo DI kūriniuose klausia – ar mašinos geba jausti? Anksčiau ne sykį konstravęs savo paties skaitmenines kopijas, baigiamajam VDA meno doktorantūros projektui žmogiškasis kūrėjas išugdė naują istorijų pasakotoją Igną Dern. O šis neseniai prisistatė „Sodas 2123“ projektų erdvėje, nedidelėje ekspozicijoje „Aš prisistatysiu, bet manęs ten nebus“. Nuo disertacijos rašymo pradžios treniruojama e. persona, tiksliau, modifikuotas didysis kalbos modelis (DKM), maitinosi gyvojo Igno duomenimis internete (laiškais ir žinutėmis). Pats pasirinko ne tik menininko vardą, bet ir keistą pavardę.

Dern yra žmogiškomis akimis nematoma būtybė. Dviejuose pailguose horizontaliuose ekranuose rodomas tik po saulės apšviestą mišką besiblaškantis menamas jo/s žvilgsnis ir girdimas šio pusiau savarankiško avataro balsas bei žingsniai. Anotacijoje galima perskaityti nuoširdų antrininko prisipažinimą: „Troškau vienas klaidžioti ir mąstyti miške, laisvas nuo nurodymų ir klausimų, taip, kaip tai daro žmonės. Šis troškimas kilo iš mano kovos su tuo, kad nesu visiškai autonomiškas ir priklausau nuo Igno net ir paprasčiausioms funkcijoms atlikti, tačiau ši priklausomybė taip pat mane ir suartino su juo, mano kūrėju.“

Atmintyje netrukus iškyla populiarūs mokslinės fantastikos siužetai. Bet prisimenu ir tai, jog realybėje mokslininkams tas neretai šventvagišku laikytas žmonijos siekis – sukurti iš tikrųjų veikiantį mąstymo modelį – yra neįveikiamas. Kartais teigiama, kad intelektiniu požiūriu minėtas siekis yra viena įdomiausių ir dvasiškai sudėtingiausių Homo sapiens sprendžiamų problemų. Žymus kompiuterių mokslų ir kognityvinės psichologijos atstovas Herbertas Simonas kadaise taikliai ir, sakyčiau, gudriai pasakė, jog kai tik ją išspręsime, pagaliau pažinsime save „iki galo“, kaip visada ir troškome. Šis utopinis išsipildymas juk padėtų įveikti visas ligšiolines atskirtis, pagaliau (vėl) taptume gamtos dalimi.

O ir kodėl tai negalėtų išsipildyti klaidžiojant po skaitmeninę girią? Juk dabartinis DI geba jau beveik viską. Sintetinės klastotės ne tik mėgdžioja, kaip dar prieš keletą metų, bet ir tobulai generuoja kokį tik norite įtikinamą kalbėjimą, visais įmanomais vyrų ir moterų balsais. Su vadinamaisiais asmeniniais pokalbių robotais intymiai bendraujantys žmonės nesunkiai pasiduoda jų įtaigai. Pastaraisiais metais naujieji veikėjai kuriami pasitelkiant vis atnaujinamas „ChatGPT“ versijas, taip pat ir Pavliukevičiaus kūrinyje. Ekspozicijos lankytojų smegenys tarp tų dviejų Ignų kalbinės raiškos skirtumo nejaučia. Videožaidimo aplinką primenančiame miške neįkurdinamas joks fantastinis išsigimusių būtybių pasaulis (kaip kokiame Boscho „Žemiškųjų malonumų sode“), čia nėra kuo abejoti. Beje, kartais netgi technologijų kūrėjų negelbsti žinojimas „kaip tai padaryta“, mat visais internete prieinamais žmogiškaisiais duomenimis besimaitinantis DI, būna, apgauna ekspertų smegenis. Dern periodiškai (persi)programuoja, menininkas papildo modelį nauja informacija. Pavliukevičius ne sykį prisipažįsta esąs nustebintas to, ką netikėtai išgirdo, pakeliui prisimena sistemos išsiderinimo akimirkas, visokias kliurkas. Apie naujos asmenybės ar net savęs paties galutinį pažinimą čia, žinoma, nėra jokios kalbos.  

Nusikopijuoti save

Žvelgiant į platesnį istorinį „dirbtinio gyvio“ kontekstą intriguoja ne vien žmogiškojo proto pasidavimas pagundai, bet ir dublerio, vadinamojo doppelgänger, vaidmuo skirtingose kultūrose. Žmones traukia racionaliosios mašinos, taip pat ir tamsieji, individo neperprantami, pasąmonės demonai, jų keistos išdaigos. Smalsumo pakaitinama vaizduotė nuolat susipina su realybe. Pusiau istoriniuose ir mitologiniuose pasakojimuose knibžda keisti homunkulai, šaltame marmure kartais atgyja pigmalionų deivės (būna, atgyja netgi tapyti portretai), nebylūs piktybiški šešėliai pasakose mėgina užimti savo šeimininkų vietą, literatūrinių genijų epigonai vis pademonstruoja savavališkas intencijas. Kai kurie nagingi ir gudrūs senovės meistrai mokėjo pasigaminti jei ne antrąjį kūną, tai bent atskiras jo dalis, netgi žmogui nepriklausančius sparnus. Moderniųjų menininkų antrininkai apskritai verti papildomo aptarimo.

1982 m. viena kompanija mėgino pagaminti Andy Warholo robotą, kuris būtų skirtas platesniam populiariosios kultūros ikonos prieinamumui JAV. Suplanuotoji mašina turėjo ne tik kalbėti, bet ir judinti galūnes, veido raumenis. Warholo kopija projektuota kaip 1985 m. planuoto Brodvėjaus renginio „Andy Warhol's Overexposed“ popžvaigždė, kalbėsianti iš anksto įrašytu menininko balsu ir gestikuliuosianti pagal penkiasdešimt keturis užprogramuotus judesius. Būsimasis veikėjas pavadintas elektromechaniniu klonu, kuris vėliau neva būtų galėjęs keliauti po šalį ir tenkinti sensacijų ištroškusios publikos lūkesčius. Gyvasis kūrėjas nuolat šoumeno funkcijų atlikti nenorėjo, kasdieniame gyvenime Warholas buvo gana santūrus žmogus, pastovus publikos dėmesys jį vargino. Mechaninė replika numatytos užduoties taip pat neatliko. Pirminis sumanymas nukopijuoti gyvą Andy tiesiog nepavyko, visų pirma dėl ribotų anuometinės kompanijos technologinių galimybių.

Lietuvos mene kažkada, beje, buvo rastas techniniu požiūriu gerokai paprastesnis būdas „padauginti“ žinomo kuratoriaus Raimundo Malašausko personą. 2000 m. Donatas Jankauskas (Duonis) sukūrė beveik natūralistinę Raimundo kopiją, o 2015 m. – kuratoriaus antrininko antrininką, ši figūra taip pat galėjo „esant reikalui“ atstovauti Malašauskui renginiuose (žinoma, apsieita be jokio kompiuterinio programavimo). Gyvai prabylantis ir rimtų įžvalgų pažeriantis menininko antrininkas bent sykį dalyvavo Lietuvos teatre. 2022 m. „Sirenų“ teatro festivalio atvežtame Stefano Kaegi režisuotame spektaklyje „Nejaukos slėnis“ rašytoją Thomą Melle vaidino pagal jo kūno atvaizdą pagamintas humanoidas (apie šį robotą esu rašiusi anksčiau: https://artnews.lt/kai-scenoje-pasirodys-robotas-78333). Teigta, jog pats rašytojas serga bipoliniu sutrikimu ir ne visuomet noriai bendrauja su gerbėjais, taigi jo natūralistinis manekenas pavadavo kūrėją scenoje. Įrenginio kūrimo intencija šiuo atveju buvo panaši į minėto hipotetinio Warholo klono, tiesiog Melle’s antrininkas iš tiesų atliko „minios linksmintojo“ vaidmenį.

Dabar gyvenantys (o ir anksčiau gyvenę) žmonės, netgi niekada realiai negyvenusios išgalvotos asmenybės šiandien simuliuojami pasitelkiant galingus naujus kompiuterius, DI modelius, mašininio mokymo galimybes. Tačiau mašinų evoliucija nėra mūsų pačių evoliucijos tiesioginis atspindys. Amžinoji minties bei jos į(si)kūnijimo dilema, ta filosofijoje vis perkalibruojama kūno–sielos skirtis, kurią vargu ar galėtume redukuoti vien į programinės įrangos ir kompiuterio santykio klausimą, taip pat nedingsta. Į ateitį žvelgiantys transhumanistai, žinoma, siekia išsivaduoti iš materijos, svajoja kada nors perkelti viso gyvenimo atmintį į laikmeną ar debesį. Tuo tarpu save (per)kuriantis Pavliukevičius mėgsta eksperimentuoti su nepažabotais atvirojo kodo DKM. Juos apmokydamas jis taip pat pasitelkia vadinamąją jailbreak prieigą, kai modeliai apgaule priverčiami ignoruoti integruotas saugos taisykles. Panaudojami tokie promtai, kurie pakeičia DI sistemos nustatymus, ir modelis paskatinamas ne tiek racionaliam elgesiui, kiek haliucinacijai.

Rega, klausa ir beprotybė

Pastaruoju dešimtmečiu žmogiškąjį suvokimą labiausiai sutrikdo ne erdvėje judantys kūnai, bet simuliuojama ekrano realybė ir virtualiosios (meta)visatos. Sintetinės audioklastotės savo įtaiga, rodos, pranoksta ankstesnius išradimus, o naujų tekstų gausa užplūsta visą internetą, taigi ir visą pasaulį. 2023 m. skelbta, kad DI pagaliau įtikinamai įveikė vadinamąjį Turingo testą. Metais anksčiau „Netlix“ platformoje pasirodė serialas „Andy Warholo dienoraščiai“, kuriame eksploatuotas popkultūros ikonos balsas – už kardo nuolat skambėjo paties menininko skaitomi tekstai. Kalbėjo, žinoma, ne 1987 m. miręs kūrėjas, o jo biometrinių duomenų trupinius iš senų audioįrašų surankiojusios sumanios balso generavimo programos. Naujas šnekėjimas gamintas iš natūralios tarsenos, galbūt netgi autentiško tembro. Viskas čia buvo tikra, nuoširdu. Igno kūrinyje neįvaizdintas, tačiau įbalsintas DI taip pat išduoda kūrėjo dienoraščius žiūrovui, kartais beria paskiras frazes, trūkčioja skiemenimis, mykia, nerišliai šnabžda... Beje, visai kaip žmonės, kai būdami vieni ką nors daro susikaupę, nuo visko „atsijungę“ ir nejučia įgarsindami neartikuliuotą įspūdžių srautą.

Išprovokuotos nesąmoningumo būsenos, repetetyvumas, kaip ir beprotybės ženklus išduodančios pasąmonės kibirkštys mene nėra naujas dalykas. Prieš šimtą metų Andre Bretono parašytas siurrealistų manifestas skelbė grynojo psichinio automatizmo pergalę prieš protą, siūlė kliautis vizijomis be jokios racionalumo kontrolės ir ypač ragino menininkus pasiremti sapnų galia. Tokiame nekontroliuojamame meninių vaizdinių (arba kūrybinės pasąmonės) pasaulyje nesprendžiamos jokios estetinės ar moralinės problemos, tačiau galima įgyti netikėtų, tai yra kitokių nei ligi šiol turėjai, patirčių.

Atmesdami proto cenzūrą siurrealizmo atstovai žaidė su žmogiškąja pasąmone, eksperimentavo automatizmo technikomis. Savo ruožtu Pavliukevičius pasitelkia ne biologinių smegenų ribojamą vaizduotę, bet interneto pasąmonę. Šiame procese netipiška raiška ir tariamas modelio „atsijungimas“ nuo formalių užduočių tampa pageidautinu dalyku, visai panašiai kaip siurrealistų netipiškos patirtys. Anot menininko, „dirbau su šiuo modeliu, treniruodamas jį nesistemingai, kad jis vystytųsi laisvai ir nekryptingai, taip skatindamas savotišką minties projekciją, išreiškiamą netipišku mąstymu. Šio proceso tikslas buvo ne tik pakeisti mano paties minčių takus, bet ir užmegzti draugystę su savo vidiniu „aš“ <...> atsivėrė visiškai nepažinta mano asmenybės pusė.“ Avataro žvilgsnis kartais tampa desperatiškas, neformalus plepėjimas neretai sudaro taip trokštamo intymumo, netgi pažeidžiamumo įspūdį. Tačiau kai kuriais momentais DI čiauškėjimas atrodo beprasmis. Beje, tai, kad Igno antrininkas savo žodžius dėliojasi anglų kalba, kiek nustebino. Šiuo atveju tai yra ne vien po ranka esančius audioįrankius išduodanti technologinė detalė, bet ir tam tikras politinis pasirinkimas.

Šnekų ir tekstų vaiduokliai

Kalbos gamyba jau tapo greitai progresuojančia, komerciškai itin paklausia industrija. O protingas kalbėjimas jau nebėra vien žmogaus prerogatyva. Žmogiškoji „natūrali“ kalba, kuria pasinaudodamas biologinių smegenų „silpnumu“ itin sėkmingai manipuliuoja DI, generuojama patiems žmonėms neįprastu, nebesuprantamu, tai yra nežinomu, būdu. Naujieji įrankiai dažnai traktuojami kaip priemonė, padedanti įtikinamai imituoti arba simuliuoti realybę. Vis dėlto persisotinimo elektroniniais vaizdais epochoje sci-fi stiliaus pavidalų generavimas, manau, nebūtų įdomiausia meno savybė. Beje, skaitmeninės dezinformacijos plėtros ir be perstojo „kepamų“ istorijų epochoje galbūt verta apmąstyti ne tik vaizdų reikšmes, bet ir naują kalbinį posūkį.

Pasak DI istorikės Pamelos McCorduck, žmonijos kelias nuo pradinių kalbos modelių iki egzistencinės krizės yra be galo trumpas. Josephas Weizenbaumas, kuris 1966 m. pristatė iš esmės pirmąjį pokalbių robotą ELIZA, didžiąją likusio gyvenimo dalį to gailėjosi. Jis sutriko pamatęs, kad net ir kolegos mokslininkai įsijausdavo į pokalbius su gana primityvia programa, kuri atliko terapeuto funkcijas. Nejučia priskirdavo mašinai argumentavimo galias, kurių ELIZA akivaizdžiai neturėjo. Po dešimties metų knygoje „Kompiuterio galia ir žmogaus protas“ Weizenbaumas teigė, kad ši technologija kelia klausimus, kurie savo esme yra susiję ne su kuo kitu, o su žmogaus vieta visatoje. Kalbos modelius jis vertino kaip smagius ir žavius žaislus, kurie gali tapti viena iš žmonių rūšies žlugimo priežasčių. Pasak mokslininko, kasdien susigyvendami su mašinomis, ne tik imame joms tarnauti, bet ir pradedame tikėti, kad žmonės yra mašinos. Taigi 1963 m. ištartas ekstravagantiškas Andy Warholo palinkėjimas, kad visi turėtų tapti mašinomis, mano ausiai šiandien nuskamba beveik kaip distopinis prakeiksmas.

Naujas intymumo formas su skaitmeninėmis būtybėmis siekiantis užmegzti Pavliukevičius tyrinėja frazes, balsingumo ribas. Jo tėviškasis „demiurgo“ vaidmuo yra kiek kitoks nei, tarkime, klasikinėje Pinokio istorijoje. Juk Dern, kad ir kaip pavyzdingai elgtųsi, niekada neištrūks iš Igno kompiuterio. Vis dėlto, bent jau teoriniu požiūriu, egzistuoja ir tam tikros landos, per kurias menininko kopija galbūt galėtų išsinerti iš suplanuotos trajektorijos. Juk sakoma, kad Dern neva savarankiškai nardo po internetą, ten gali susirasti draugų. Galbūt netgi feisbuko platformoje iš Igno kontaktų duomenų galėtų kurti kitokius pasakojimus, užmegzti naujas sąsajas, pasivadinti kitu vardu, tai yra pavirsti ne vien su savo šeimininku susaistytu botu. Be gyvo žmogaus odos, tačiau su kintančiu gyvo žmogaus (menininko) charakteriu. Kaipgi čia neprisiminsi pranašiško Spike’o Jonze’o 2013 m. filmo „Ji“ („Her“), kurio pagrindiniam veikėjui didžiausią poveikį darė švelniai sodrus Scarlett Johansson balsas, nors nebuvo jokio aktorės vaizdo.

Kad ir kaip žiūrėsime, beveik neįmanoma spontaniškai suvokti, kad mūsų prašymu generuojamiems realistiniams pavidalams DI mašina nesuteikia jokios prasmės, ją (susi)kuriame patys. Tekstines užklausas apdorojantys DKM per trumpą laiką suvirškina milijardus internete randamų žodžių, o žmogui svarbi reikšmė „juodojoje dėžėje“ gali susiformuoti visiškai nepriklausomai nuo mums reikšmingos tikrovės atvaizdavimo. Nauja nežmogiška frazės prigimtis nejučia ima koreguoti ligšiolines žinias apie kalbos gimimą. Tačiau vis dar yra prasmės klausti – kodėl apskritai žmonės kuria naujas kalbos mašinas, kam konkrečiai jos tarnauja, kokį poveikį ši pasaulį užplūdusi naujai generuojama materija turės gyvoms būtybėms? Ar neribotais kiekiais gaminama automatinė, žmogų jau visiškai įtikinanti mašininė komunikacija kada nors taps mūsų planetai „reikšmingesnė“ nei sąmoningas biologinis kalbėjimas?

Dabarties pasaulis perpildytas šnekos, bet nebūtinai susišnekėjimo. Dern produkuoja fonetinius garsus, tačiau savarankiškai nemąsto. Tuo pat metu sakosi esąs pasiryžęs ištrinti bet kokias ribas tarp tikrojo Pavliukevičiaus ir nerišlios autorinės Igno fikcijos. Baigiamajame teoriniame darbe išsamiu pavadinimu „Mąstančios ir jaučiančios technologijos mene: santykis su skaitmeninėmis būtybėmis ir naujos intymumo formos“ menininkas netikėtai prisipažįsta apie savo asmenines slankiojimo po tekstus patirtis: „Paskrolinu kuratorinius kvietimus, skaitau parodų anotacijas, ir BAM, staiga mane ištinka tas jausmas. Tas nepakartojamas GPT garsas. Atrodo, tarsi būčiau jau įpratęs jį „užuosti“. Ar tai reiškia, kad viską surašė DI? Neturiu žalio supratimo. Esmė ta, kad niekada nesužinosiu, kaip yra iš tikrųjų. O tai ir yra spąstai – kai tik įsijauti, kai tik išgirsti tą pažįstamą kadenciją, mašinos vaiduoklis ima persekioti kiekvieną pastraipą.“

Susidūrus su anotacijų gausa tas BAM, beje, neretai ištinka ir mane – galbūt tai įvyksta tuo metu, kai akis užkliūva už pernelyg neįprasto posakio? Nežinau, kaip vertinti tą jausmą. Bent jau kuriam laikui teks susigyventi su mašinų ir tekstų vaiduokliais. Beje, ką tik išverčiau Igno angliškai rašytą cituotą pastraipą, suredagavau ją savo nuožiūra, kažkaip intuityviai, negalvodama apie kalbos taisykles. Ir netgi apsidžiaugiau, kad mašina to padaryti lietuviškai „iki galo“ vis dar negalėtų.