7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kas gi tos gliaumos?

Apie grupinę parodą „Tarpinės gliaumos“ galerijoje „Meno parkas“

Monika Pakerytė
Nr. 3 (1538), 2025-01-24
Tarp disciplinų Dailė
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.

                      Tapytojo Manto Valentukonio kuruota paroda „Tarpinės gliaumos“ kelia susidomėjimą vien dėl pavadinimo. Žodis „gliaumos“ man negirdėtas ar užmirštas, bet išraiškingai ridenasi liežuviu jį tariant garsiai, o skambesys sukelia asociacijas su kažkuo gličiu, šiltu. Ilgame menininkų sąraše atpažįstu daugelį vardų, o galerijos „Meno parkas“ erdvės visada intriguoja, tad traukiniu skrodžiu aštrius ir šaltus lietaus lašus pilko dangaus antklode dusinamo Kauno link.

                      Parodoje mane pasitinka lakoniška anotacija ar tiesiog lydintis Dovilės Morkūnaitės-Žilinskės tekstas. Jame paminimi keli parodų pavadinimuose ir tekstuose vis dažnėjantys raktažodžiai: tikrovė, dabartis, technologijos, tarpininkai, liminalumas. Tačiau šios sąvokos neplėtojamos. Parodų tekstai nebūtinai turėtų būti aiškinamieji, bet manau, kad iš konceptualių parodų galima tikėtis konteksto ir daugiau įsigilinimo nei populiarių frazių vartojimo su lūkesčiu, kad vien jų buvimas viską paaiškina ir pagrindžia. Bandau neišdirbtumą paversti minimalistiniu konceptualiu sprendimu, bet tai tampa nerangiu minties kūlvirsčiu į nebūtį.

                      Statybų aikštele virtusią Rotušės aikštę atkartoja neskaidraus purvino profiliuoto plastiko plokštėmis uždengti pirmo galerijos aukšto langai. Įėjus „Moki–veži“ įspūdis manęs nepalieka: minėtos plokštės nerangiai dengia dešinę galerijos sieną, už jų, bandant atkurti kažkokį pirmavaizdį, primėtyta rudų, pūvančių medžių lapų, prie plokščių glaudžiasi lyg tos pačios parduotuvės skirtinguose skyriuose rastų dalių frankenšteinas – Gasparo Zondovo instaliacija „Arbora_3“ (2024). Dvi skirtingų spalvų lipniąja juosta suklijuotos plastiko plokštės kabo tarp trijų metalinių strypų, apačioje – plėvės baseinėlis. Į ją tai laša, tai iš jos siurbiamas vanduo. Stengiuosi nebūti cinikė ir pasilenkusi ilgai filmuoju besikeičiantį vandens lygį išgaubtose talpyklose skulptūros viduje ir skysčio šokį su oro burbulais. Kūrinys hipnotizuoja pažiūrėjus iš arčiau, bet, žengus kelis žingsnius atgal, bendras vaizdas galų gale nekelia didelio susidomėjimo.

                      Viltingai lipu aukštyn, bet antro aukšto kūriniai tokie subtilūs, kad beveik pranyksta. Indrės Rybakovaitės ir Valentukonio bendras darbas „Extended #2“ (2020) – baseinas plėvėje ant lubų – skleidžia dailų šaltinio čiurlenimą primenantį garsą, o ir žavūs pasirodo oro burbuliukai, besiveržiantys į vandenį pro ploną žarnelę. Bet galų gale kūrinys atrodo kaip Pierre’o Huyghe’o akvariumų ir Pakui Hardware instaliacijos „Underbelly“ nemylimas vaikas. Mielas, bet seklus. Rybakovaitės 2024 m. videoinstaliacija, pavadinta taip pat kaip ir jų bendras darbas su Valentukoniu, plaukioja ant sienos nei prilipdama prie jos, nei atsiplėšdama. Ji nei gyvena parodoje, nei yra nuo jos atskyrusi.

                      Vienintelis kūrinys, kurio subtilumas tikrai tampa stipriąja dalimi, tai Luko Marciulevičiaus paveikslas-vaizdo projekcija „Į baltą baltą lauką!“ (2024). Baltu ant balto vaizduojamos abstrakčios formos raibuliuoja prieš akis ir nesuprantu, kas nutapyta ranka, o kas yra skaitmena. Pasimetu pasaulyje, plokštumoje atsiveria erdvė, šviesoje – gyliai.

                      Taip pat atmintyje įstrigo Andriaus Kviliūno videokūrinys „Kelionė“ (2020). Jo kuriama tikrovė primena memų videokompiliacijas. Iš kontekstų iškirpti kanoniniai veikėjai, tokie kaip seksualios ilgakojės merginos, demonai su odinėmis trumpikėmis ir tiesiog vaikinukai su V formos iškirptės megztukais, nerangiai juda kartu su treningines kelnes ir marškinėlius apsirengusiu žilu vyru, atliekančiu lyg mankštą, lyg tingų ritualinį šokį. Šis kūrinys savo ryškiomis spalvomis, greito tempo muzika ir kičiniais vaizdais visiškai sugriauna minimalistinę zen nuotaiką, kurią diktuoja kiti tylūs ir subtilūs darbai. Jį intensyvumu atliepia tik Klaido Paškevičiaus videodiptikas „Trying To Talk“ (2020) ant priešingos sienos. Dviejų telefonų ekranuose sinchroniškai rodomi du vaizdo įrašai. Viename jų žuvies portretas su bėgančia teksto eilute apačioje, kitame baltaplaukio vyro, kaip internetinio aiškiaregio, kartojančio neiššifruojamas mantras, atvaizdas. Kūrinyje atsiskleidžia dabartinės skaitmeninės kultūros absurdas, bandymas bet kokiais, net šarlataniškais, būdais priartėti prie geidžiamos (dažniausiai materialios) tikrovės. Šie kūriniai išsiskiria, nes perteikia kritišką žvilgsnį. Jie pašiepia dabartinio žmogaus beviltiškumo jausmą prieš vis nesibaigiančius karus, ištisų giminių naikinimo vaizdus ir istorijas internete, globalinio atšilimo sukeltas gamtines katastrofas ir naivų bei nesėkmingą bandymą nuo to pabėgti. Pabėgti ten, kur nėra fizinio kūno suvaržymų, kur gali būti bet kuo, nusimesti atsakomybes ir panerti į 3D avatarų bei užsiprenumeruotų orakulo pranašysčių pasaulius. Galbūt tie pasauliai nėra etiškai ir ekologiškai sukurti, bet ką padarysi...

                      Pagrindinėje trečio aukšto erdvėje eksponuojami darbai atrodo išmėtyti be didesnio apgalvojimo. Nors jie tik trys, bet yra priversti kautis dėl taip trūkstamos erdvės. Parodoje eksponuojamų menininkų kontekste mane nustebina Jurgos Barilaitės videokūrinys  „Paveikslas“. Kambariukas, besislepiantis už dažniausiai uždarų baltų durų, atsiveria visu išbyrėjusių plytų reljefo gražumu. Ant jo galinės sienos ir projektuojamas Barilaitės 2007 m. kūrinys. Iš vienos pusės, jis išeksponuotas tolimiausiame ir sunkiausiai prieinamame kampe, iš kitos – atrodo ten itin organiškai. Kūriniui priekaištų neturiu: užsidėjus ausines Jimo Morrisono balsas dainuoja vis tas pačias dainos „Light My Fire“ eilutes ir kaunasi su besikartojančia ikoniška gitaros melodija. Daina išdarkyta ir garsumu plėšo ausų būgnelius, bet kartu su griūvančios sovietinės kiaulidės langu, įrėminančiu laukų vaizdą kaip paveikslą, sugeba perkelti mane į liminalią prisiminimų erdvę. Dainos, būtent taip košmariškai aranžuotos, skamba mano galvoje, kai pamirštu namie ausinukus ir bandau sukurti garsinį foną kokiam nors žvilgsnį prikausčiusiam vaizdui. Taip, kūrinys atitinka parodos temą ir yra paveikus, jis man patinka, bet jo buvimas parodoje mane išmuša iš vėžių. Paprasčiausias paaiškinimas tam – technologijos per greitai keičiasi, kamera, kuria jis nufilmuotas, jau anachronistinė. Gal vėlyvesni Barilaitės kūriniai iš pastarosios jos parodos, kuriuose naudojamas dirbtinis intelektas ir kvestionuojama realybė, čia būtų tikę labiau? Bet tai tik mano neprašytas patarimas.

                      Kaip ir dauguma parodoje dalyvaujančių menininkų, augau tų vis iš naujo bandomų įvaizdinti technologijų atsiradimo ir plėtros metu. Bet jų įtakos mūsų tikrovei refleksijos nerandu. Susidaro atkartojimo, pasimetimo tikrovės platybėse įspūdis. Neaišku, kur yra kūrinių tikrovė: ar autoriai bando sustabdyti dabartį, ar už uodegos pagauti praeitį, ar kurti kūną ateičiai. Nuo grafinio dizaino (pasvirusio nevienodo, beveik atsitiktinio šrifto) iki medžiagų (tas pats atsibodęs aliuminis ir plastikas) paroda yra trendy (angl. madinga), bet negaliu susilaikyti nepaklaususi, kiek galima kurti meną, kurio medžiagų, formų ar technikos atitikmenis rasi į „TikToko“ paieškos laukelį įvedęs alternative jewellery (alternatyvi juvelyrika)?

                      Taip pat pastebiu menininko, perimančio kuratoriaus vaidmenį, tendenciją. Galbūt dėl nenoro į (spėju) uždarą draugų ratą įsileisti žmogų iš šalies su (gali būti) kiek kritiškesniu žvilgsniu. Žinoma, ir menininkai gali būti puikūs kuratoriai, tačiau kiekvienam darbui reikia tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Norėtųsi, kad parodos būtų daugiau nei kūrinių kolekcijos, padrikai išmėtytos dėkingose erdvėse. Norėtųsi, kad kuratoriai rūpintųsi, bet skylės sienoje, ant kurios projektuojamas darbas, ir už jos ribų išlindusi projekcija man, deja, šnabžda apie atmestinumą. Ir mano kritiką galima kritikuoti, tačiau paroda „Tarpinės gliaumos“ neįtikino manęs menininkų kuriama tikrove.

 

Paroda veikia iki vasario 2 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)

„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Šarūnas Baltrukonis, „Biomeatlove“. 2024 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Šarūnas Baltrukonis, „Biomeatlove“. 2024 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Andrius Kviliūnas, „Kelionė“. 2020 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Andrius Kviliūnas, „Kelionė“. 2020 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Indrė Rybakovaitė ir Mantas Valentukonis, „Extended #2“. 2020 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Indrė Rybakovaitė ir Mantas Valentukonis, „Extended #2“. 2020 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Klaidas Paškevičius, „Trying To Talk“. 2020 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Klaidas Paškevičius, „Trying To Talk“. 2020 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Lukas Marciulevičius, „Į baltą baltą lauką!“. 2024 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Lukas Marciulevičius, „Į baltą baltą lauką!“. 2024 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
„Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Adomas Rybakovas, „Glide“. 2024 m. 2021 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Adomas Rybakovas, „Glide“. 2024 m. 2021 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Andrius Zakarauskas, „Another Brushstroke“. 2021 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Andrius Zakarauskas, „Another Brushstroke“. 2021 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Eglė Marcinkevičiūtė, „Myli – nemyli? Žydi – nežydi?“. 2024 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.
Eglė Marcinkevičiūtė, „Myli – nemyli? Žydi – nežydi?“. 2024 m. „Tarpinės gliaumos“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Rekštytės nuotr.