Anininkinė kalba – įvardyti tam, kas dar neįvardyta lietuvių kalba

Meninink Agnė Jokšė (gim. 1993 m.) – vizualaus meno kūrėj, an kuria žodinius pasakojimus, eksperimentiškai dirba su tekstu. An savo performansuose ir videokūriniuose pasitelkia lietuvių kalbą kaip vieną pagrindinių raiškos priemonių. Būdam LGBTQ+ bendruomenės dalimi ir nepriskirdam savęs nė vienai iš binarinių lyčių, Agnė norėtų, kad ir gimtoji kalba leistų tai išreikšti kalbiškai. Kaip an pate sako, naudodamsi privilegija, kad yra meninink, an ėmė kurti tokią kalbą, kokios an patei reikia. Ir čia aš rašau ne su klaidomis, o taikau Agnės inicijuotą anininkinę lietuvių kalbą: ten, kur reikia, tada, kai kalbama apie žmogų, nenorintį priskirti savęs prie kurios nors iš lyčių, žodžio galūnės praryjamos. Taip pat keičiasi įvardis „jis“ arba „ji“ – į „an“. Visa kita lieka, kaip buvę.

Agnė ne pirm pradėjo kalbėti apie nebinarinės lietuvių kalbos poreikį. Apie tai rašė prof. Natalija Arlauskaitė, taip pat Gina Dau, Daiva Repečkaitė. Buvo siūlytos VU lyčiai neutralios kalbos gairės, tuo metu sulaukusios kritikos dėl to, kad tai tarsi nuleista iš viršaus.

Anininkinė lietuvių kalba atsiranda „iš apačios“, ji tarsi partizaniška. Iš pirmo žvilgsnio formos be galūnių gali atrodyti „kaip klaida“. (Tiesa, tai, kas laikoma kalbos klaida, lygiai kaip ir norma, yra susitarimo ir įpročio reikalas.) Mūsų kontekste vis dar dominuoja preskriptyvizmas, kai gerą kalbos toną kalbėtojams nurodo kalbininkai, todėl tokio kalbos įskiepio pasiūlymas kai kam gali atrodyti netgi įžūliai.

Nepaisant to, 2024-ųjų pabaigoje pirmą kartą išleidžiama knyga, kurioje bus pavartota anininkinė kalba. Tai Agnės Jokšės sudarytas ir šiuolaikinio meno naujienų portalo „Artnews.lt“ drauge su organizacijos mikroleidykla „Artbooks.lt“ išleistas leidinys „Meninink ir kurator laiškai“. Anininkinė kalba ten vartojama ne ištisai, bet keliuose tekstuose.

Anininkinė kalba dar formuojasi – galime prisijungti prie kūrybos proceso ir ją vartoti tada, kai reikia. Ilgainiui drauge rasime būdą pasakyti taip, kaip patogu daliai mūsų visuomenės, arba tiesiog kartais taupiau, greičiau neminėti dviejų lyčių: „Ieškome dizainerio arba dizainerės“. Žinoma, prireiks laiko, kol bus rasta patogiausia forma vartoti, kol bus pritaikytos reikalingos galūnės visoms gimine kaitomoms kalbos dalims. Kalbą kuria kalbėtojai, bet sistemizuojant ir be tarmių žinovų konsultacijų čia, matyt, nebus išsiversta. Tokios kalbos poreikio situacija išmėgins Lietuvos lingvistų lankstumą ir atvirumą pokyčiams. O dabar – pokalbis su anininkinės kalbos iniciator, meninink Agne Jokše.

Anininkinė kalba dar formuojasi, bet kartais jau taikoma viešojoje vartosenoje. Tai yra puiku ir rodo kalbėtojų drąsą vartoti savo gimtąją kalbą naujai, ieškoti reikalingų kalbos formų, kurių iki šiol nebuvo – lietuvių kalboje išties svarbi giminės kategorija ir nėra neutraliosios giminės. Mane labai žavi, kad iniciatyva kurti naujas kalbos formas kyla iš žmonių, kuriems to reikia, o ne kaip kokios nors direktyvos iš viršaus. Ir įdomu, kad ieškojimai dar vyksta, galima ir kitiems įsitraukti, tai kolektyvinis procesas. Gal galėtum trumpai apibūdinti, kas yra anininkinė kalba, girdintiems apie tai pirmą kartą?

Anininkinė kalba yra lyties aspektu decentralizuota lietuvių kalba. Matau šią kalbos variaciją kaip šiuolaikinės lietuvių kalbos įskiepį; nors ir šiuo metu dar siaurai vartojamas, kalbos ir tekstų bendruomenėje kiek marginalus, tai yra vienas iš mėginimų papildyti dabartinę lietuvių kalbą nebinarine versija.

Tai yra pasiūlymas, ką daryti labai konkrečioje situacijoje – kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori įvardinti konkretaus asmens lyties ar apskritai lyčių. Tokiu atveju siūlau pasirinkimo galimybę – lytį nurodančią galūnę tiesiog praryti ir jos nepasakyti. Pats žodis – anininkinė – padarytas iš šioje nebinarinės kalbos variacijoje naudojamo lyties nenusakančio įvardžio „an“, pasiskolinto iš žemaičių kalbos („ans“ / „ons“, „ana“), pritaikius galūnės taisyklę – jos, kaip žyminčios lytį, atsisakoma apkritai ir įvardžių, ir būdvardžių, ir kt. daryboje. (Pvz., „An yra labai kūrybing.“) Taigi asmeninius įvardžius „jis“ / „ji“ siūlyčiau keisti į „an“ (dgs. „any“ arba „anī“), pažymimuosius įvardžius „pats“ / „pati“ – bevardės giminės įvardžiu, pasiskolintu iš jotvingių kalbos: vns. „pate“ (dgs. „paty“ arba „patī“).

Kaip kilo mintis, kad apskritai reikia anininkinės kalbos?

Kad kažko kalboje reikia, pirmiausia nusprendžia ne lingvist/ės/ai ar juo labiau meninink/ės/ai, o kalbą vartojančių bendruomenė. Nedrįstu kalbėti apie šį pasiūlymą kaip visuotinai reikalingą, to negalėčiau pagrįsti, bet ji buvo ir tebėra reikalinga man ir mano aplinkai.

Kur pastebėjai nebinarinės kalbos pavyzdžių, kurie sudomino, patraukė? Kaip paveikė ir nuo ko pradėjai?

Kai ėmiau gilintis į nebinarinių formų vystymąsi kitose kalbose, pastebėjau, kad dažnai jas inspiruoja literatūra, ypatingai fantastikos žanras. Paminėtinos autorės ir autoriai – šiuolaikinė prancūzų rašytoja ir vertėja Clara Pacotte, lenkų autorius Jacekas Dukajus, žinoma – Ursula K. Le Guin, Marge Piercy ir daugybė kitų. 

2016-ais pradėjau rašyti apsakymą-tekstinį monumentą „2017. Jubiliejiniai metai“ (jis vėliau tapo mano bakalauro darbu, kurį apgyniau Vilniaus dailės akademijoje). Būtent tuo metu ėmiau labiau gilintis į nebinarinės kalbos apraiškas Lietuvoje. Norėjau, kad kūrinio paraleliniame fantastiniame pasaulyje mano veikėj prabiltų būtent nebinarinėmis lietuvių kalbos formomis, kad visame kūrinyje taip ir nebūtų aišku, kokia yra veikėjų biologinė lytis. Viskas prasidėjo nuo lietuvių kalboje tarytum neįmanomo įgyvendinti uždavinio – vardų kūrimo. Pasiūliau tris – Bubilan, Gintan, Veran (kildinamus iš: Bubilas, Gintė / Gintas ir Vera). Kitą dalį vardų pasirinkau tarp labiau ausiai įprastų, slaviškų vardų ar jų trumpinių – Saša, Nikita, Alioša.

Koks anininkinės kalbos santykis su standartine lietuvių kalba? Ar įsivaizduotum, kad ją galėtų vartoti politikai, įstaigos?

Dar prieš keletą metų ir lyčiai jautri lietuvių kalba, kurios gaires pristatė VU bendruomenė, sulaukė daugybės kritikos strėlių: kažkam ji skambėjo ar skaitėsi nenatūraliai, kažkam vaidenosi ideologinio angažuotumo šmėklos, kažkas apskritai ėmė kvestionuoti savo vaidmenį sociume ir nesuprasti, kada yra mandagu palaikyti atidarius duris ir praleisti kitą žmogų pirmiau. Bet šiandien mes net nemirksime, kai randame darbo skelbimą – „Ieškomas Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas / -ė“. Net sudėtinga prisiminti, kad labai ilgai buvo įprasta kitaip. Tiesa, šią darbo skelbimo formuluotę rasite ne oficialiame Kultūros ministerijos puslapyje, o prie skelbimo prisegtoje brošiūroje.

Kalba yra treniruojamas raumuo, tad kitą kartą gal jau ir pats skelbimas vadinsis „Konkursas Valstybinės kalbos inspekcijos vadovės / vadovo pareigoms užimti“. O dar kitą kartą gal jau bus: „Konkursas Valstybinės kalbos inspekcijos vadov pareigoms užimti“? Ką gali žinoti.

Kur pastebi plačiau vartojant nebinarinę kalbą apskritai? Kokiomis formomis ji vartojama? Esu mačiusi formas, pavyzdžiui, „menininkės/ai“, „menininink(i)ų“, turbūt dažniausia būtų su skliaustais „menininkas (-ė)“. Tačiau skliaustai tarsi rodo nelygybę, tai nėra idealus variantas.

Puikus, įkvepiantis pavyzdys – Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos monografija „Mažasis O“, kurioje kalbintų asmenų patirtis apibendrinantys sakiniai talpina tiek moterišką, tiek vyrišką giminę – pašnekovai ir pašnekovės. Bent man skaitėsi maloniai – išvydus abiejų lyčių žodžių formas akys nenušokinėjo ir dėl to numesti knygos nepanorau. Džiugu, kad imamės netaupyti spaudos ženklų ir rašyti taip, kaip yra. Prisipažinsiu, akimirką pagalvojau, jog šiame pasirinkime netilpo visa kita, bet įtariu, kad galimai ir tyrimo respondentės bei respondentai neišreiškė tokio poreikio – formuluotėje sutalpinti ir kitas, binarinėje lyčių sistemoje netelpančias tapatybes. Neabejoju, kad po 40 metų, jeigu kas darys tyrimą apie seksualumo apraiškas XXI a. pradžios ir vidurio Lietuvoje, būdai, kaip tekste bus pasirinkta įvardinti tyrimo dalyv, bus stipriai paveikti to, kaip žmonės ligi tol kalbės apie savo patirtis ir save.

Tavo siūlymas būtent ir padėtų žmonėms, jeigu any nenori rinktis vienos iš dviejų tradicinių giminių. Jis gal kiek problemiškesnis nei minėtas pavyzdys knygoje, kai minimos abi lytys.

Manasis pasiūlymas taip gerai prie dabartinės kalbos sistemos neprisitaiko. Greičiau priešingai, ši kalbos variacija kaip tik nepaiso standartinės lietuvių kalbos logikos. Jeigu labai gerai išmanyčiau lietuvių kalbos sistemą ir žinočiau viską, ko daryti tikrai negalima, būčiau ankštuose kūrybiniuose spąstuose. Nematau kitos išeities, kaip tik sukurti, kas dar nesukurta, įvardinti tai, kas dar neįvardyta lietuvių kalba.

Ar konsultavaisi su kalbininkais? Ką jie sako?

Praeitais metais, ruošiantis parodai „Pirmiausia veiksmas buvo!“ Kauno menininkų namuose, turėjau galimybę laiškais susipažinti su doc. habil. dr. Rita Miliūnaite, Lietuvių kalbos instituto mokslininke, naujažodžių duomenyno iniciatore. Pateikiau užklausą įtraukti į naujažodžių duomenyno bazę žodį „anininkinė“. Ir nors baisiausi košmarai, kuriuos sapnavau prieš parodą – būti nesuprastai, palaikytai kalbos išdavike ir šiaip totalia lunatike, neišsipildė, savo kalbos išmanymo ribotumą tikrai supratau. Galiu patvirtinti, kad su kalbinink/ėmis/ais bendradarbiauti galima. Norint tobulėti ir tobulinti šį kalbos įskiepį, turbūt ir reikėtų. Tik dar nežinau, ar visais atvejais tai produktyvu.

Dabar, 2024 m. gruodžio 16 d., patikrinau – žodis „anininkinė“ vis dar nėra įtrauktas į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną.

Šis žodis naujažodžių duomenyne yra, tačiau ar dėl mano menko naujų žodžių darybos išmanymo, ar dėl to, kaip duomenyno paieškos sistema yra užprogramuota, paradoksalu, jį pavyks rasti tik įvedus jo vyrišką formą – „anininkinis“, nors ši forma ir nėra niekaip vartojama.

Po konferencijos REDA 2023 m. rudenį prie mano saviveiklos norėjo prisidėti du / dvi asmenys turint/čios/ys lingvistinį išsilavinimą. Jau atrodė, kad kalbos kūryba taps kolektyvine veikla, išeisiančia už vieno asmens laiko ir sugebėjimų ribų, ko labai norėčiau. Šmaikščiai pasivadinome – „Kalboratorija“ (kalbos kūrimo laboratorija). Susitikus kolegė ir kolega išsakė konstruktyvią kritiką kai kuriems reikšmingą informaciją redukuojantiems anininkinės kalbos aspektams. Netrukus viskas taip komplikavosi, kad kūrybinis entuziazmas išblėso. Iš šios patirties išsinešu svarbų suvokimą – anininkinė kalba nėra panacėja. O gal ji net neturi būti tokia standi ir logiška kaip standartinė lietuvių kalba? Gal ji kaip tik gali būti laki, kiek įmanoma mažiau ribojanti, atvira interpretacijoms ir chaotiškam vartojimui?
 

Atrodo, kad tai, jog kalba taip lengvai nepasiduoda ir sukurti nebinarinės lietuvių kalbos variantą nėra taip paprasta, gali atverti dar daugiau eksperimentavimo galimybių. Gal išties anininkinė kalba ir neturi būti galutinai sukurta, sistemizuota ir nusistovėjusi. Jos prigimtis tikriausiai yra priešinga nei standartinės (bendrinės) kalbos prigimtis.

Jeigu atvirai, neturėjau tikslo išspręsti lyties aspektą kalboje kaip kokią matematinę problemą – pasiūlyti visiems gyvenimo atvejams tinkamą nebinarinės lietuvių kalbos variantą. Matau daugiau potencialo, kad dar neturime standartinės nebinarinės lietuvių kalbos – nesustojame vien kitų stebinti. Kalba yra gyva tol, kol yra vartojama, – kalba kinta ir prisitaiko prie pačių įvairiausių ją vartojančiųjų poreikių, kurių vienasmeniškai sugalvoti ir išspręsti negali, net ir labai norėdam. Anininkinė kalba, tokia, kokia yra dabar, nėra tinkama kiekvienai situacijai, tad reikia pasikliauti ne tik jau esamais kalboje egzistuojančiais įrankiais bei juos vartoti, bet ir kūrybiškai žvelgti į kylančius kalbinius iššūkius.

Man atrodo, kad šis tavo iškeltas klausimas ir poreikis gali skatinti žmonių kūrybiškumą kalboje – leisti suvokti, kad kalba kuriama čia ir dabar, kai ji vartojama, nes kalbą iki mūsų kūrė kiti žmonės – tai ilgametės kolektyvinės žmonių kūrybos rezultatas. Ir kalba, kurią jie kūrė, išreiškė seniau gyvenusiųjų poreikius, mąstymo modelius, todėl ji yra tokia, kokia yra. Jeigu ko nors trūksta, kuriame naujas formas, atspindinčias naujus mąstymo modelius.

Išduosiu paslaptį: lietuvių kalboje, labai norint, galima pakankamai ilgai vengti lytį žyminčių žodžių ir be anininkinės kalbos. O anininkinę kalbą siūlau matyti kaip papildomą įrankį, tarytum skylėtą šaukštą, galintį praversti labai konkrečiose situacijose, kai šis įrankis yra tinkamas ir padeda, o ne komunikaciją apsunkina.
 

Gal pastebėjai, kur šis lietuvių kalbos variantas su giminės kategorijos neturinčiomis formomis jau buvo vartojamas – dar iki tavo sudarytos knygos „Meninink ir kurator laiškai“, kuri tuoj pasirodys? Mačiau, kad galerija „Medūza“ vartoja, taip pat meno darbuotojų profsąjunga, Kauno menininkų namai.

Ši iniciatyva kilo vizualaus meno kontekste, matyt, todėl jame ir yra plačiau vartojama negu kituose kontekstuose. Arba gal aš tiesiog turiu labai ribotą matymo lauką ir dalies anininkinės kalbos apraiškų nepastebiu. Taip, pastebėjau, kad galerija „Medūza“ yra rašiusi bent vieną darbo skelbimą anininkine kalba. Kadangi dirbu meno darbuotojų profesinėje sąjungoje, komunikacijoje vartojame ir įtraukią, ir anininkinę kalbą, drąsiai eksperimentuojame. Meno naujienų portalas „Artnews.lt“ turi skiltį – „Meninink* tekstai“. Kauno menininkų namai, nors ir nuklijavo mano parodai sukurtą jų logotipo intervenciją – Kauno meninink namai, bet pastebėjau, kad renginių ir parodų komunikacijoje ir toliau kartais vartoja anininkinę kalbą. Mano žiniomis, jaunosios kartos menininkas Nojus Juška vartojo šią kalbą savo bakalauro darbe. Anininkinės kalbos pavyzdį buvo galima rasti ir MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“. 
 

Ar žinai panašių iniciatyvų pavyzdžių kitose kalbose, kurios turi giminės kategoriją (prancūzų, rusų, latvių, ispanų etc.)?

Kol kas su panašiomis nebinarinės kalbos kūrimo iniciatyvomis man teko susidurti dėl konkretaus mano kūrinio „Daring Dreams / Ateitys ateis“ (2022). Ilgainiui supratau, kad kūrinį išvertus į vietos kalbą jis paveikiausiai aktyvuojasi kituose kalbiniuose kontekstuose, taip pat turinčiuose giminės kategoriją.

Taip susipažinau su nebinarinę kalba vystanč/iomis/iais asmenimis ir kolektyvais Lenkijoje ir Prancūzijoje. Nebinarinė lenkų kalba aktyviau vystoma dirbančių lingvistikos ir literatūros srityse bei vertėjų. Pavyzdžiui, Lenkijos Neutralios kalbos taryba (angl. Neutral Language Council), ironiškai pasivadinusi labai panašiai kaip ir valstybinė kalbą reguliuojanti institucija, ar dukaist/ės/ai, vartojantys rašytojo Jaceko Dukajaus pasiūlytas nebinarines kalbines formas, dar vadinamas dukaizmais. Prancūzų kalbos kontekste aktyviai veikiama per vizualiką ir dizainą. Nepakartojamai įkvepiantis prancūzų–belgų kolektyvas „Bye Bye Binary“, aktyviai dirbantis lingvistikos, spaudos ir dizaino srityse, dėl kurio nuoseklaus darbo prancūzų kalbos vartotoj/os/ai turi naujas nebinarines raides, šriftus ir reikšmingą skaičių leidinių, vartojančių nebinarinę prancūzų kalbą.

Nebinarinės kalbos kūrybos pavyzdžių netrūksta. Svarstau, kad reikėtų inicijuoti tarptautinį realių ir fikcinių nebinarinių kalbų festivalį, o jame dalintis metodais, praktikomis ir iššūkiais. Tik susidūr su konkretesniais atvejais ir sprendimais pagalvoji: „O, galima ir šitaip!“
 

Kaip jautiesi dabar, kai pirmą kartą išleidžiama knyga, kurioje vartojama anininkinė kalba? (Tiesa, ne visoje knygoje, tik keliuose tekstuose.) Spausdintas leidinys yra šio kalbos įskiepio legitimacija. Net ir turint galvoje, kad anininkinė kalba vystysis toliau, tai svarbus įvykis. Sutiktum su tuo?

Žinoma, sutikčiau. Knygos neatsiranda tik dėl individualių pastangų, tad džiaugiuosi, jog sumanymas skirti ypatingą dėmesį šiems kalbos eksperimentams ir jų netaisyti sulaukė leidybos komandos, taip pat ir tavo, Aira, kaip knygos kalbos redaktorės, palaikymo. Knyga jau įgavo kūną, greitu metu taps prieinama skaitytojms ir, nekantrauju, jų vertinimui. Sąmoningai savo pates laiškų į knygą neįtraukiau, nors tai ir yra viena iš man svarbių kūrybinių medijų, nes tam tikra prasme pasirinkta kalbinė raiška ir pati knyga tapo mano konceptualiu gestu – laišku-dokumentu.