Nusodintas

Manau, neklystu teigdama, jog karantino laikotarpiu tarsi gimė alkis menui, pateiktam per iš pirmo žvilgsnio gana paprastą, neapsunkintą, nesintetiškai filosofuotą prizmę. Parodos, kuriose eksponatus jungia, regis, koks paprastas bendras vardiklis – spalva, veikla ar pan. (pvz., parodos „Žalia“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ar „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje), tapo visišku malonumu dėl savo neįpareigojančios natūros, iš kurios gimsta natūralus smalsumas, turintis labai plačius rėmus. Panaši šiuo atveju ir Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Prieš kalbėdama apie parodos turinį noriu nusimesti keletą pozicinių naštų. Paroda pritaikyta turintiems regos negalių, joje galima išgirsti tarsi iš dangaus sklindančius pačių menininkų balsus ir jų kūrinių paaiškinimus, tačiau aš jų nesiklausiau ir pasileidau į asmeninį santykį su kūriniais. Taip pat – apie fizinį žvilgsnį į ekspoziciją ir kūrinius. Parodos architektūra (ją kūrė Jurgis Dagelis) iškart užsukus į erdves man suteikė raktą, kaip žiūrėti: tarsi pro pirštus, taigi – ne į viską. Tad kalbėsiu apie kūrinius, kurie pro tinklelį išdygo ryškiausiai.

Parodos pavadinimas pasiskolintas iš XVIII a. vokiečių romantiko Jeano Paulo knygos „Gėlės, vaisiai ir dygliai, arba vargšų advokato F.St. Siebenkaso vedybinis gyvenimas, mirtis ir vestuvės“ (1796–1797). Ir nors mėginu kiek paskaitinėti pačią knygą bei tekstus apie ją, sunku iki galo suprasti, kuo ji siejasi su parodoje matomais kūriniais ir jų pasakojamomis istorijomis. Galbūt tai tiesiog gerai suskambėjusi žodžių kombinacija, pati neretai mėgstu tokias, išplėšusi iš konteksto, „pasivogti“ ir pasodinti savame žodžių darželyje.

Vos įžengus į erdvę rėkia filosofinis ir psichologinis atvirumas. Donata Minderytė. Davido Lyncho 1986 metų filmas „Mėlynasis aksomas“ ir drobė pavadinimu „Aš Mėlynajame aksome“. Šis Minderytės kūrinys tiesiog klykia per visą erdvę, nepaisydamas pertvarų. Nusodintas isteriškumas. Su ta beprotybe, kuri atrodo beprotiška, kol nepamatai, kad tai visas pasaulis aplink išprotėjęs, o tu – kaltinamasis – patiri sveikiausią sąlytį su savo emocijom, vidiniu aš ir išoriniais jais. Balta tvorelė prie namų be dūmų ir raudonos rožės – banalybė, iliuzija mažai mergaitei, tikinčiai, kad įmanomas gyvenimas kaip princesei savoje pilyje, skaitant pasakas. Rožė kaip visiško banalumo, naivumo simbolis, kičas. O štai kitas Minderytės kūrinys „Kojų tatuiruotės“ kaip tik tampa sluoksniu tarp sluoksnių – nutapytos draugės kojos, papuoštos gėlių tatuiruotėmis, tarsi dreba, virpa lengvame pakiliame melsvame fone, kuris visgi skleidžia vizualinį šaltį. Gėlės nevysta, nes nėra gėlės, o tik jų reprezentacija, įrėžta odoje, iš jos niekad nepasitrauksiant.

Viena ausimi (nepamesta ir neatrasta, kaip kad nutinka jau minėtame Lyncho filme) nugirstu keistą pagyvenusio tapytojo (jis pats pristato ir garsiai kritikuoja Minderytės rėksmingumą, nieko keista) pokalbį su žmona, kuri tuo metu rankomis liečia Adomo Danusevičiaus keraminius kūrinius. Vulgarokas ir kritikuotinas veiksmas... Bet kokiu atveju prisimenu 2019 m. galerijoje „Vartai“ vykusioje parodoje „Purvas ir gėlės“ gausiai pristatytą šį kūrybinį Danusevičiaus ciklą. Tuo metu neabejotinas buvo kūrinių sugestyvumas ir erotiškumas, o jų masė aplink vertė jaustis kaip šmėklai, žvelgiančiai į sunkiai paaiškinamų formų orgiją. Visa tai sakau su visiška pagarba ir grožėjimusi, įspūdį iš susigėdusiai švelniai saulėtos galerijos pamenu iki šiandienos. Tačiau šioje parodoje kūriniai yra gana vieniši ir tai keičia prasmę, kurią įžvelgiau prieš keletą metų. O pagyvenusios damos čiupimas už vieno iš keraminių kūrinių įneša net anekdotiško keistumo. Absurdo akimirką prieš mano akis gimsta skirtumas tarp žemiškųjų malonumų sodo ir to žemiško sodo, kurį, nenustebčiau, minėta ponia turi. Nuo nuodėmės patrauklumo ir nuodėmių atpirkimo, nuo dieviškumo iki dirvos. Šalia trykšta amžinasis Tomo Daukšos fontanas, mano galvoje paroda tampa paradoksų erdve.

Iš po vienos užuolaidos išlenda Rūtos Spelskytės vabalas – matytas dar  2020 m. Lentvaryje vykusioje parodoje „Warowland“ (iki pat šiandien laikau tai viena geriausių kada matytų parodų). Kalninis elniaragis man primena apie tada giliai paliktą įspaudą, o pats kūrinys, tarsi įstrigęs pereinamoje erdvėje, suponuoja tam tikrą pasyvumą, tingumą. Fantazijai žaidžiant žaidimus aš numanau, kad jei norėtų – vabalas išliptų į bendrą erdvę, tačiau nenori. Taip tas pasyvumas, būdingas žmogiškam elgesiui, sietinam su gamta ir nepagarba jai, tampa bendru tinguliu tiek iš vienos, tiek iš kitos barikadų pusės. Tai gal bendrai užmikime žiemos miegu ir nebesikankiname? – štai ir elniaragio rageliai, tampantys skaudžiais mano elgesio priminimo dygliais.

Svarbi čia ir parodos architektūra – jau minėtos perregimos medžiagos (asocijuojasi su agroplėvele, kurią naudojame saugodami daržus nuo šalnų). Šiltnamį primenančiose erdvėse visa yra įstiklinta, o lipdukai nuo paukščių tampa natūralia architektūros dalimi, estetiškai nebeerzina, kaip įprasta, – tą buvo galima jausti kitų parodų tose erdvėse kontekste.

Galų gale paroda man nesiūlo kaip Jeanas Jacquesʼas Rousseau sugrįžti atgal į gamtą. Siūlo sugrįžti į save, kaip nedalomą gamtos vienetą ir kaip žmogų, paprasčiausiai šiek tiek save nusodinti.

Paroda veiks iki 2025 m. kovo 2 d.

Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)