Tarp disciplinų

Pastaruoju metu Lietuvos meno padangėje vis dažniau ir ryškiau kelia galvą meninio tyrimo sąvoka. Mano iš dalies informuotu supratimu, tai – toks tyrimas, kurio metu duomenys renkami ir apdorojami naudojantis metodais iš įvairių pasirinktų mokslinių disciplinų, o tieji pristatomi esantys meniniais metodais. Kartais rezultatas atrodo labiau meninis, kartais – labiau tyrimas. Tokios ir panašios veiklos apibrėžimas intensyviai formuluojamas jau pastaruosius 10 metų, ir vienas iš diskutuojamų klausimų susijęs su meninio tyrimo pristatymo forma. Ar meninio tyrimo rezultatai turi būti išdėstyti aiškinamajame tekste, ar išreikšti meniniais objektais? Akiai, nesusijusiai su šia diskusija (manoji kaip tik tokia ir yra), meninio tyrimo naudingumas visuomenei dažniausiai įrodomas suformuluojant rezultatus aiškinamajame tekste. Tuo tarpu įdomumas dažniausiai pasirodo ten, kur meninis objektas įtikina be jokių tekstų.

Tapatybė – tai savęs suvokimas aplinkoje, santykio su kitais nustatymas, lemiantis elgesį ir sprendimus. Kaip mentaliteto sritis ji yra ne tik mąstymo ir jutimo formos, bet ir konkretaus kultūrinio darinio reikšmių sritis konkrečiu metu. Tapatybės kategorija itin aktualizuojasi ir yra aptariama tada, kai vyksta permainos, kai neaišku, kas vyksta – esant neapibrėžtai būklei. O kai situacija stabilizuojasi ir yra įvardijama, ji kaip mat virsta neveiksminga banalybe. Kiekviena tapatybė siekia įsitvirtinti remdamasi autentiškumo įrodymais, kurie užtikrina teisę egzistuoti. Kadangi vienintelė „istorinė tiesa“ neįmanoma, tapatybės, kaip ir istorijos, konkuruoja tarpusavyje ir siekia pripažinimo kurdamos savitus pasakojimus (Stuart Hall). Zygmuntas Baumanas tapatybę vadina modernizmo išradimu – tam tikrų taisyklių reglamentuojamu realybės fragmentu. Laikais „po modernizmo“ ji pasmerkta kaitai.

Aną savaitę „Whitechapel“ galerijos knygyne atsiverčiau prašmatniai išleistą knygą apie žinomos britų menininkės Saros Lucas kūrybą (retrospektyvinės parodos proga knygynas jai skyrė visą lentyną). Ten buvo taip parašyta:

 

„Gal pakalbėkime apie Lucas parodą Meksike? Aš ten niekada nebuvau. Keista, nes užaugau (palyginus) netoli, Los Andžele. Keista ir todėl, kad nemačiau tos parodos, pavadintos „NUDs“. Bet mes dažnai kalbame – ir rašome – apie dalykus, kurių patys nesame matę, vietas, į kurias nebuvome nukeliavę, žmones, kurių nepažįstame. [...Picasso... Napoleonas... Sontag... laikas... atstumas... knygos... kūriniai...] todėl jaučiu, kad mes gana artimi. Bet atstumas yra keistas dalykas. Pilnas kaprizų ir staigmenų, jis gali būti laikinis, arba geografinis, arba emocinis, pamokomas arba paradoksalus, net dialektinis. Jis gali būti ir fizinis faktas, ir intelektualiai klaidingas įvardijimas. Ką gi jis įvardija? Atstumą. Pavyzdžiui: prieš dvi savaites aš buvau Šveicarijoje. Visi kalnai, kuriuos mačiau, buvo apsisiautę sniego marška. O dabar aš pietuose, visa diena kelio traukiniu ir laivu, saloje prie Toskanos krantų. Kalnai čia mėlynuoja žydro dangaus fone...“

Ir t.t. ir t.p. ad nauseam. Kanoninis pseudokritinės šūdmalystės pavyzdys.

Nors dabar įprasta informaciją matuoti baitais ar megabaitais, šįkart ją matuosime metrais. 1620-yje nufotografuotų miesto metrų tūno įvairialypės patirtys: istorinės, socialinės, emocinės. Ši atvaizde užfiksuota atkarpa saugo tai, kas pakliuvo į kadrą pradedant nuo 1847 metų, net ir tai, ką bandyta ištrinti. Kiekvienas įvykis čia kuria vis kitas prasmes ir ryšius. Nepaliaujamas miesto vystymasis, patirtys, tradicijų formavimasis – apie tai kalbama Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro organizuotoje parodoje „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai“.

Kiek paradoksalu rašyti apie menininkės parodą, kurios kūryba sąmoningai vengia apibrėžtumo, priešinasi nuosekliai apžvalgai. Ispanų kilmės kūrėja Dora García (g. 1965 Valjadolide) kvestionuoja įprastas žiūrovo nuostatas ir lūkesčius, stengiasi perkainoti bei išplėsti meninės patirties išgyvenimo lauką. Rinkdamasi įvairias išraiškos priemones – performansą, instaliacijas, skaitymą, klausymą ir žiūrėjimą, fotografijas, kino meną, – menininkė sutrupina tvirtą stebėtojo pamatą po kojomis, supindama ir sumaišydama autoriaus ir žiūrovo vaidmenis, paslėpdama riboženklius tarp meno ir tikrovės. Autorės teigimu, egzistuoja labai tvirtos meninės išraiškos demonstravimo, suvokimo ir komentavimo taisyklės. Šios tvarios meno konvencijos vienodai slegia ir kūrėjus, ir auditoriją, tad menininkė sąmoningai siekia užbėgti joms už akių.

Gatvės menas yra viena tobuliausių meno formų – kažkas tarp smulkaus chuliganizmo ir grynojo kūrybiškumo par excellence. Gebėjimas matyti pasaulį vaizduotės akimis ir dalintis juo su kitomis žmogiškomis būtybėmis be puikybės ir prietarų. Deja, kaip teigia gerasis Užupio užrašas – „Vieni žmonės pro langą mato tėvynę, kiti – sieną mūrinę“. Taigi, Jūsų dėmesiui – pora pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio raundų.

Prieš apsilankydama šiemetinėje Berlyno meno mugėje „abc“ (art berlin contemporary) vis dar galvojau apie atmintin įstrigusią jos 2010 m. versiją (ne toks dažnas reiškinys Berlyne, kur nuolat esi šeriamas daugybe įvairiausio pobūdžio kultūrinių renginių). Tai buvo didelis kontrastas tuomet dar gyvavusiai kitai mugei – „Art Forum Berlin“ (ši buvo sustabdyta nenumatytam laikui dėl finansinių ir kitų organizacinių sunkumų). Jokio „turgaus“ formato, jokių įprastinių mugių stendų, kur atskiros galerijos kaip išmano bando pristatyti savo proteguojamus menininkus. Čia kiekviena galerija (beje, tik kviesta mugės organizatorių), jei gerai pamenu, buvo gavusi tarsi po „dėžę“, kurioje galėjo pristatyti vieno pasirinkto menininko darbą. Kartu su unifikuotai paruošta komunikacija – aprašymais ir kita medžiaga – tai sudarė labai vientisą įspūdį ir leido mėgautis bei įdėmiai susitelkti į pačius kūrinius, kas retai nutinka net didelėse, tiesiogiai į komercinius sandorius neorientuotose parodose.

Malonioji gatvė nėra patogioje vietoje, ji nepakeliui, kad ir kur eitum. Projektų erdvės lankymo laikas ribotas (tik kelios valandos per savaitę), nors galima bet kada pasiskambinti – atrakins, tik kad negali čia anonimiškai įnert ir išnert, kai tik į galvą šauna. Bet „Maloniojoj 6“ lankytis yra malonu, todėl visi nepatogumai neturi reikšmės. Ir ne tik todėl, kad Žilvinas Landzbergas su Ūla Tornau yra malonūs ir labai talentingi žmonės, ši erdvė pačia geriausia prasme neturi ambicijos ką nors įrodyti, prikišti, veikiau nori parodyti, ką ir patiems atrodo verta pažiūrėti. Aptrupėjęs, vienišaujantis namas nesiekia tapti prestižine galerija, įsikuriantys ir išsikraustantys reginiai greičiau vieši kaip įdomūs svečiai. Menas čia ne ant pakylos, o šalia, toks paprastas – turiu galvoje ne tik jaukią erdvę, bet ir visą komunikaciją, kuri nėra apsinešusi projektinėmis formuluotėmis, nemeta imponuojančio institucinio šešėlio. Tas laisvesnis formatas ir sukuria patį didžiausią malonumą.

 

Mindaugo Navako pasirodymas tokioje neįpareigojančioje aplinkoje atrodo visiškai logiškas. Skulptūros ribas vis plečiantis skulptorius arba tiesiog menininkas per se Navakas kasmet vis pristato, ką yra sukūręs. Šiemet savo parodoje „Trys dalykai“ jis, regis, puikiai įsijautė į „žaidimą namais“: trys kūriniai natūraliai įsilieja į kadaise gyvenamo namo „scenografiją“. Prie įėjimo – dvi „kabyklos“ su apsiaustais, gretimame kambaryje – indauja su tikromis lėkštėmis. Bet jeigu tai Navakas, aišku, kad kažkur bus aštrus posūkis.

 

Visiškai nekaltai atrodantys trys objektai, į juos įsižiūrėjus, sąmonei užduoda rimtas apkrovas, mat čia, kaip ir įprasta šiam autoriui, įveltas mastelių sukeitimo efektas. Indaujoje išrikiuotos lėkštės ir sriubinės „papuoštos“ gatvės grafitų „raštais“. Mažos lėkštės, suvokus jų dekorą, galvoje ūgteli iki kelių metrų. Navakui užtenka lėkštės, kad užkariautų didelį plotą... Atrodo, kad jam savaime pavyksta mąstyti kilometrais.

Šitame tekste viskas bus aišku. Tai šiųmetinės Kauno bienalės recenzija, kuri prasidės keliais žodžiais apie atidarymą ir baigsis tam tikra išvada. Tai tekstas, kurio pirmi sakiniai pasakos apie smulkų lietų, nesutrukdžiusį šventei vykti lauke. Užsiminta bus ir apie grubias vertėjos klaidas bei, pasirodo, neišvengiamą krepšinio kamuolį („sveikinimai su Lietuvos pergale prieš Belgiją“ ir pasiutusias publikos ovacijas). Nebus slepiamas akių džiaugsmas atsidūrus tikroje vaizdų ganykloje, kur patrauklumo ir spalvos – nors karučiu vežk.

 

Tačiau tada sakiniai pasieks bienalės temą – „Unitekstas“ – ir viskas pasidarys truputį sudėtingiau. Iš pirmo žvilgsnio nenuginčysi šios idėjos grožio: menas kaip universalus tekstas, kuriam nieko daugiau nebereikia. Kūriniai, kalbantys už save forma, turiniu, pavadinimu. Jau nujaučiu kai kuriuos vertinimus: tikra atgaiva. Jokių aprašymų, koncepcijų, eilėraščių, tik pavidalas ir išraiška.

 

Paulių Normantą pirmiausia matau kaip žemaitį: kietas, užsispyręs, atkakliai tempiantis dvasines budizmo kultūros vertybes į Lietuvą. Tai tipiško kaimo žmogaus įprotis pamatyti, kas yra vertinga, turėti tuos vertingus dalykus, apsirūpinti, parsinešti namo, į savo kiemą, į Lietuvą. Ir niekas to įpročio nepakeis, ypač jeigu esi žemaitis.

Spėju, kad žemaitis Paulius pabėgo į budizmo kraštus, kad išsigelbėtų nuo savo paties chaoso ir suvaldytų nežabotą energiją. Tik kalnai, reikia manyti, užgrūdina ir drausmina.

Šiuo požiūriu Paulius mano akyse kaip ir nėra tikras budistas. Jam svarbu ne tik pamatyti ir įsidėti į širdį, bet ir turėti. Taip pat jis savo laikyseną deklaruoja kaip Budos kareivio kelią. Manau, kad budizmas nėra kovos ir kario kelias, kuriuo save krikštija Paulius, – lyg būtų koks vikingų ar normandų palikuonis. Bet gal yra, kas žino? Jo pavardėje slypi kovos už gyvenimą valia: noras! Gal noras manyti, mąstyti, bet noras visada yra individualus ir agresyvus pasaulio atžvilgiu. Budizmas moko nieko nenorėti.

Budizmas – tai ramybė, atsižadėjimas, išnykimas visumoje, tos norinčios būti individualybės dekonstravimas. Juk esame save regeneruojantys karminiai mechanizmai, skandhų rinkiniai, beveik automatai. Jeigu būtume pilnatviškos savaiminės vertės asmenybės, kokiomis save siekiame matyti Vakarų civilizacijoje, iš kur kiltų tokia beprotiška mintis: nutraukti egzistenciją, išsilaisvinti iš samsaros – iš troškimų ir geismų karalystės, kuri yra amžina gamta, begale pavidalų regeneruojanti save, tokia vitališka homeostatinė sistema. Karminis individas, samsaros iliuzinė formacija, bando primesti pasauliui savo valią, nors tas jo psichikos judesys yra instinktyvus veiksmas, kaip kūdikio riksmas, kuriuo šis pradeda savo egzistenciją. Riksmu individas ir baigia, tik jau ne tokiu garsiu, nes jėgų nebėra ir tie troškimai išgesę. O kartais žmogus sugeba nurimti ir susitaikyti su pasauliu – tokį vadiname nušvitusiu. Jo šviesoje nebėra jo paties, tik kosminio Budos švytėjimas. Bet Paulius, manau, ne toks. Dar ne toks, nes kitaip jo čia nematytume.