Nors dabar įprasta informaciją matuoti baitais ar megabaitais, šįkart ją matuosime metrais. 1620-yje nufotografuotų miesto metrų tūno įvairialypės patirtys: istorinės, socialinės, emocinės. Ši atvaizde užfiksuota atkarpa saugo tai, kas pakliuvo į kadrą pradedant nuo 1847 metų, net ir tai, ką bandyta ištrinti. Kiekvienas įvykis čia kuria vis kitas prasmes ir ryšius. Nepaliaujamas miesto vystymasis, patirtys, tradicijų formavimasis – apie tai kalbama Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro organizuotoje parodoje „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai“.
Iš pirmo žvilgsnio mažoje Kauno VDU menų galerijos „101“ erdvėje esanti paroda atrodo kiek perkrauta, tačiau apžiūrint vieną nuotrauką po kitos, skaitant eksponuojamas citatas apie Laisvės alėją parodos tirštis tampa privalumu – taip sukuriamas emocinis ir idėjinis intensyvumas, kuris padeda keliauti Laisvės alėjos vaizdiniais bei jų sukeliamais potyriais.
Pirmą kartą viešai eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti architektūriniai Laisvės alėjos objektai, taip pat jau nebeegzistuojantys pastatai. Į kadrą pateko ir kasdienės miestiečių gyvenimo akimirkos. Nežinomo autoriaus fotografijos buvo rastos Kauno technikos universiteto Architektūros ir statybos instituto archyve. Laisvės alėjai skirtą dokumentinę vaizdinę medžiagą papildo mintys iš periodinių leidinių.
Šeštajame dešimtmetyje padarytos nuotraukos buvo skirtos urbanistiniams tyrimams, jomis siekta užfiksuoti bei įvertinti tuometinę Laisvės alėjos architektūrą. Tai patvirtina dažnoje nuotraukoje figūruojantis berniukas, padedantis įvertinti pastatų dydį. Stebina tai, kad parodoje eksponuojamos nuotraukos pirma buvo skirtos moksliniams tikslams. Po šešių dešimtmečių tuose pačiuose vaizduose atsiranda nauja emocinė ir meninė plotmė. Ją kuria asmeninis miestiečio santykis su Laisvės alėja, laiko distancijos poveikis atminčiai.
Nežinomo autoriaus nuotraukas bei jų vertės traktavimą galima lyginti su Edwardo S. Curtiso (1868–1952) darbais. Per Amerikos ekspansiją jis fotografavo indėnus, siekdamas išsaugoti autentiškus indėniškos kultūros atvaizdus. Keliaudamas kartu su ekspedicijomis jis fiksuodavo vietinių genčių narius, ritualus bei buitį. Tačiau žiūrint į minėtojo autoriaus darbus šiuolaikinio žmogaus akimis, fotografijose analizuojami ne tik ir ne tiek antropologiniai faktai, kiek santykis su pozuotoju, jo laikysena ir tokių nuotraukų sukeliami jausmai. Besikeičianti kultūrinė, socialinė aplinka dabar leidžia žiūrėti į Edwardo S. Curtiso nuotraukas kaip į mistiško, kartu ir netolimo laikotarpio liudijimą.
Fiksuodamas pastatus tuometiniame Stalino prospekte nežinomas autorius galėjo jaustis gana laisvai, per daug negalvoti apie ideologinius viešo vaizdo reikalavimus. Nesistengdamas pabrėžti jokių meninių ar asmeninių gyvenimo aspektų, fotografas fiksavo kauniečių kasdieną. Pasitempę, besiilsintys, atsipalaidavę, skubantys, stebintys prospekto gyvenimą, – regis, tokius pačius žmones matome ir šiandien, tačiau kuo skiriasi dabartinių ir ankstesnių kartų santykis su Laisvės alėja?
Sovietmečiu Laisvės alėjos tarpukario architektūrinis palikimas vis dar veikė kaip atimto valstybingumo liudijimas. Šiomis dienomis galime jausti Kauno, kaip laisvo ir individualaus miesto, renesanso laukimą. Tačiau lyginant emocinį santykį su pagrindine gatve tada ir dabar, skirtumas nėra pernelyg kontrastingas. Ekspozicija atskleidžia, kad galima užčiuopti Laisvės alėjos patyrimo tęstinumą įvairiais laikotarpiais. Šiuos ryšius formuoja miestietiško gyvenimo tradicija. Juk ir dabar, kaip ir tarpukariu, netrūksta nei „moderniai nudažytų panų“ nei „šimtų puikių automobilių“. Ši naujamiesčio dalis susiformavo kaip bendravimo, socialinių ryšių eksponavimo erdvė, čia miestiečiai parodo savo statusą. Laisvės alėja – vieta, kurioje visados verda gyvenimas. Tai arterija, kuria cirkuliuoja pagrindiniai oficialūs ir neoficialūs renginiai. Ši gatvė veikia kaip miesto metonimija.
Kauno Laisvės alėja pasižymi eklektiškumu, o kartu ir vientisumu – skirtingų laikotarpių pastatai žymi vis kitą miesto raidos etapą, kuria vientisą miesto pasakojimą architektūros kalba. Parodoje eksponuojamos nuotraukos pastatų, kurie stovėjo dabar jau nugriautos universalinės parduotuvės „Merkurijus“ vietoje. Būtent architektūrinių objektų statymas ir griovimas įprasmina Laisvės alėjos erdvės reikšmes bei jų kaitą. Pastatai, liudiję miesto bei valstybės klestėjimą, neretai trinami iš žemėlapio.
Kaip teigia Kristina Sabaliauskaitė: „Kaunas – buvęs pirklių, buržua, nuvorišų, art deco, charlestono ir restoranų kabaretų, didelių limuzinų, įspūdingų bankų ir dailių vilų, storų cigarų ir fabrikantų, apskritai – amerikietiškosios svajonės miestas.“ Vietoje klestėjimo laikotarpį primenančių pastatų išauga priešingą santvarką įkūnijantis architektūrinis griozdas – „Merkurijus“, savo pavadinimu transliuojantis sovietinės ideologijos galias ir veržimąsi kolonizuoti net kosmosą. Galiausiai ir minėtasis simbolis nugriaunamas – komunizmo palikimą ketinama pakeisti vakarietiškas idėjas atspindinčiu pastatu. Šios ir panašios kardinalios transformacijos vyko itin sparčiai. Todėl apie Laisvės alėją galime galvoti kaip apie visuomeninių ir socialinių tendencijų atspindį.
Parodoje Laisvės alėja įprasminama kaip dinamiškas ir savaip pastovus atminties bei tradicijų vienetas. Išėjus iš galerijos apima jausmas, kad vieta parodai taip tinka ne tik todėl, kad sutampa su parodos objektu – visai netoli eksponuojami miesto ateities pastatų projektai ir vizijos „Laisvės impulsai“.
