Sūris bate

Aną savaitę „Whitechapel“ galerijos knygyne atsiverčiau prašmatniai išleistą knygą apie žinomos britų menininkės Saros Lucas kūrybą (retrospektyvinės parodos proga knygynas jai skyrė visą lentyną). Ten buvo taip parašyta:

 

„Gal pakalbėkime apie Lucas parodą Meksike? Aš ten niekada nebuvau. Keista, nes užaugau (palyginus) netoli, Los Andžele. Keista ir todėl, kad nemačiau tos parodos, pavadintos „NUDs“. Bet mes dažnai kalbame – ir rašome – apie dalykus, kurių patys nesame matę, vietas, į kurias nebuvome nukeliavę, žmones, kurių nepažįstame. [...Picasso... Napoleonas... Sontag... laikas... atstumas... knygos... kūriniai...] todėl jaučiu, kad mes gana artimi. Bet atstumas yra keistas dalykas. Pilnas kaprizų ir staigmenų, jis gali būti laikinis, arba geografinis, arba emocinis, pamokomas arba paradoksalus, net dialektinis. Jis gali būti ir fizinis faktas, ir intelektualiai klaidingas įvardijimas. Ką gi jis įvardija? Atstumą. Pavyzdžiui: prieš dvi savaites aš buvau Šveicarijoje. Visi kalnai, kuriuos mačiau, buvo apsisiautę sniego marška. O dabar aš pietuose, visa diena kelio traukiniu ir laivu, saloje prie Toskanos krantų. Kalnai čia mėlynuoja žydro dangaus fone...“

Ir t.t. ir t.p. ad nauseam. Kanoninis pseudokritinės šūdmalystės pavyzdys.

 

Todėl kai praėjusį savaitgalį užkunkuliavo „Frieze“ meno mugė, pirma mintis buvo tokia: o ko ten eiti? Juk galima sėkmingai parašyti apie parodą ir jos nemačius – tai jau legitimuota (žiūrėjimas pro lango stiklą, kaip kartais daro menotyrininkai, nesiskaito). Nors, tiesą sakant, geriau būtų, jei rašyčiau iš kito miesto, o dar geriau, iš kitos valstybės – nes, girdi, kuo didesnis atstumas, tuo geresnės įžvalgos. Tuo labiau kad toje mugėje niekada nebūna nieko naujo. Žinoma, pasitaiko ir įdomių darbų, bet per tankų mišką tų medžių beveik nematyti. Tiesa, juk tai ir ne paroda, o prekyvietė. O dar tiksliau – milžiniškas gerai ištroškintas biguzas, kurio ingredientais tampa ne tik nauji, specialiai patiekalui nupirkti produktai, bet ir tai, kas užsiliko šaldytuve nuo užvakarykščių pietų.

 

Taigi, daug kas jau ne kartą matyta (ir prieš penkerius metus mano aprašyta, žr. „Netikras zuikis“, p. 84–86): vėl žvėrelių iškamšos, vėl subraižyti arba apteplioti moterų atvaizdai, vėl veidrodžiai! Tiesa, veidrodžių žanre atsiradusi gana reikšminga naujovė: prieš penkerius metus visi veidrodžiai buvo sudaužyti, o šiemet mačiau tik vieną perskeltą veidrodį, kuris dar ir buvo „sutaisytas“ – susiūtas storu siūlu dideliais dygsniais. O kiti veidrodžiai buvo tik „sumanipuliuoti“, jeigu taip galima pasakyti: pavyzdžiui, įgavę kokią nors netikėtą spalvą arba ant jų kas nors užtapyta. (Manau, kad tai kalba apie kažkokius pokyčius ne tik mene, bet ir visuomenės sąmonėje, tačiau juos išaiškinti jau ne mano reikalas.)

 

Ir vėl ekspozicija pilna vienų autorių kūrinių, kurie atrodo kaip kitų autorių kūriniai. (Bet nehirsto jau gerokai mažiau, kaip ir paties Hirsto – o tai irgi iškalbingas faktas.) Maloni ir sveikintina išimtis – bronzinis šuniukas iš polietilenininių maišelių: manau, kad tai ne tiek nekoonsas, kiek sąmoninga Koonso parodija. Pats Koonsas šiemet čia ryškiausia figūra – ne tik dėl spalvų ir mastelio, bet ir dėl eksponavimo: prie jo darbų pastatyta po apsauginį. Beje, pastebėjau dar vieną naują tendenciją: mugėje ne vienas V.I. Lenino portretas!

 

Apskritai čia galima būtų žaisti tokį žaidimą: „Atspėk, ko šioje mugėje nėra.“ Tapyba? Yra. Grafika? Yra. Skulptūra? Yra. Fotografija? Yra. Performansas? Yra. Instaliacija? Yra. Tekstilė? Yra. Žiūrovų įtraukimas į meno kūrimą? Yra. Videomenas? Yra. Tapyba ant čiužinių? Yra. Tapyba ir videomenas viename? Yra (aptapytas televizoriaus ekranas). Milžiniška kiaušinienė? Yra. Verdantys puodai? Yra. Išplauti indai? Yra. Didelis batas, į kurį įdėtas didelis sūrio gabalas? Yra. Didelis batas, į kurį įdėtas milžiniškas degtukas? Yra. Tiesą sakant, šį žaidimą laimėti būtų sunku – beveik nėra tokio daikto, kurio čia nebūtų. Bet tai gerai!

 

Svarbus ir, regis, tiesiog neatsiejamas šios mugės ingredientas yra jos lankytojai, o ypač jų tualetai (ne išvietės, o apdarai). Į juos kartais įdomiau žiūrėti nei į kūrinius. Šiemet prizą teikiu lankytojai, kurios vienas aukštakulnis batelis buvo mėlynas, o kitas žalias. Lankytojai be perstojo fotografuoja ne tik pačius meno kūrinius, ne tik save su draugais išsišiepusius meno kūrinių fone, bet ir savo šeimos narius, kontempliuojančius meną. O tai jau progresas. Regis, specialiai šiam keistam poreikiui patenkinti ir sukurta milžiniška mugės naujokės Jenifer Rubell skulptūra-instaliacija „Dailininkės portretas“: balta ant šono gulinti nėščia moteris. Į jos atvirą lyg išskobtą pilvą galima įlįsti ir ten lindint nusifotografuoti, ir lankytojai nė už ką nepraleidžia progos tai padaryti: tuo tikslu prie kūrinio net susimetusi eilutė. Beje, štai vienas iš triukų, kaip greitai apžiūrėti gausingą ekspoziciją (nes skaityti kiekvieną pavardę nėra laiko): jei darbas didelis ir įžūlus – autorius greičiausiai jaunas ir nelabai žinomas, o jei darbas nedidelis, niekuo per daug neišsiskiriantis, tai didelė tikimybė, kad čia garsaus menininko kūrinys. Be abejo, yra ir išimčių (žr. Koonsą).

 

Tačiau net ir taikant įvairias meno įsisavinimą palengvinančias taktikas, po poros valandų ta meno košė pasidaro tokia klampi, kad joje skęsdama imi netgi šauktis šiaip vos ne parazituojančiu meno pasaulio elementu pavadinamo visagalio kuratoriaus, kad šis kaip gelbėjimo ratą numestų tau koncepciją! Nors mugėje meno kūriniai dažniau stengiasi atkreipti žiūrovo dėmesį patys savaime, kai kurie autoriai ir čia negali susilaikyti nepafilosofavę apie savo darbų reikšmes ir prasmes. Antai, išeksponavęs beždžionės iškamšą su teptuku rankoje, menininkas būtinai turi atskaityti žiūrovui paskaitą apie tai, kad ši beždžionė – neva Goyos 1796–1797 metais nutapytos beždžionės sekėja – kažkodėl „jau išaugo iš savo pirmtakių tapančių beždžionių realizmo. Žvėrelis dabar, ko gero, pluša prie suprematistinės kompozicijos ar minimalistinės drobės, o teptuką, regis, pasiskolino iš Jaspero Johnso Savarino kavos skardinės („Painted bronze“, 1960).“ Tai jeigu šiuo kūriniu mums norima pasakyti, kad ta beždžionė (iškamša!) kuria meną „dabar“ (2013-aisiais), tai kodėl XX a. vidurio stiliumi ir priemonėmis? Kodėl ji nekuria šiuolaikinio meno? Dėl to per daug nesijaudindamas menininkas toliau moko mus, kaip reikia suprasti beždžionę: kad, girdi, šioji aptinkama įvairių tautų mitologijoje, folklore ir religijoje (kas galėtų pamanyti!) ir kad „kolektyvinėje sąmonėje ji dažnai laikoma išdykėle, nepaklūstančia taisyklėms ir įprastinėms elgesio normoms. Be to, Tellezo beždžionė šmaikščiai kvestionuoja prasmės esmę šiandienos mene.“ (Tikrai?) Apie greta išeksponuotą lapės iškamšą nebeskaičiau, bet neabejoju, kad ten buvo paaiškinta, jog lapę įvairios tautos laiko gudruole. O gal manoma, kad tokį meno kūrinį norės pirkti tik visiški neišprusėliai, ir tokie paaiškinimai taikomi būtent jiems?

 

Na bet dažniausiai darbus imasi aiškinti galerijų darbuotojai. Tačiau čia irgi neapsieinama be perlenkimų: girdėjau, kaip viena jauna galerininkė, dviem žodžiais nusakiusi interesantams, apie ką kūrinys, ėmėsi šlovinti menininkės asmens būdo bruožus ir charakterio savybes. Ką tai turi bendra su kūriniu, muge, rinka ar menu apskritai?

 

Nepaisant tokio bulvarinio galerininkės išsišokimo, būtent šis įtaigus, tiesiog hipnotizuojantis menininkės iš Tel Avivo Michal Rovner judančio vaizdo darbas laimėjo antrą vietą mano asmeniniame konkurse: dviejų vertikalių ekranų sandūroje svyruoja aukštas kiparisas, o tolumoje, per sustingusį rudai monochrominį akmenuotą kraštovaizdį, nenutrūkstančia virtine eina ir eina žmonės. Trečiąją vietą paskyriau Vadimo Fiškino „Unplugged“– elektros lemputei, degančiai nepaisant to, kad į elektros lizdą ji neįjungta. Na o pirmoji vieta be didesnės konkurencijos atiteko taikliam ir daugiasluoksniam Hüseyno Bahri Alptekino darbui „Elite (Matti Pellonpää)“. Tai portretinė suomių aktoriaus Matti Pellonpää fotografija:jis vaidina Rudolfą – vargšą tapytoją, nelegalą iš Albanijos Paryžiuje – suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filme „Bohemos gyvenimas“ („La Vie de Boheme“), pagal prancūzo Henri Murger romaną, kuris geriausiai žinomas kaip italo Giacommo Puccini operos „Bohema“ libreto pagrindas. Turkų menininkas apropriavo šį atvaizdą (jis, beje, kabo įrėmintas „Moskva“ bare Helsinkyje) ir žaliomis neoninėmis raidėmis ant jo užrašė: „Elite“ (elitas). Nors kultūrinių referencijų čia ne mažiau nei beždžionėje, visa tai nėra prikišamai paaiškinta juodu ant balto – menininkas pasitiki žiūrovo išprusimu ar tiesiog gebėjimu suvokti ir savo kūrinio įtaiga, o kartu palieka vietos interpretacijoms.

 

O apskritai visa „Frieze“ mugės palapinė – tai uždara ir belaikė erdvė, turinti vieną tikslą. Joje jautiesi taip, tarsi būtum erdvėlaivyje, šviesos greičiu skriejančiame į tolimą planetą. Ar čia aš esu šiais metais, ar užpraeitais, ar prieš 10 metų, o gal ateityje? Vienintelė nuoroda į (maždaug) dabartį yra kur ne kur pasitaikantys kūriniai su „iPhone“ ir „iPad“ atvaizdais. Kai kurie kritikai ir apžvalgininkai skundžiasi, kad mugėje niekas nepasikeitė. O kas čia galėjo pasikeisti?