7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bomberiai vs. Kultūros ministerija

Pirmasis gatvės meno festivalis

 

Aleksandra Piktytė
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Tarp disciplinų Dailė
Ernestas Zacharevič, Kino teatras Lietuva. I. Falkausko nuotr.
Ernestas Zacharevič, Kino teatras Lietuva. I. Falkausko nuotr.
Žmonės ir apipaišytos sienos yra du neatsiejami dalykai. Galima kurti teorijas apie Lasko urvo piešėjų motyvus, bet niekas nesužinos (na, nebent atrastume laiko mašiną), kuo skiriasi bizonų piešėjo ir Ernesto Zacharevičiaus motyvacija. Pompėjos bazilikos užrašas, kurio apytikslis vertimas būtų – „O siena, tu laikei tiek grafitų, kad nežinau, kaip tu dar pastovi“ ir „Vilnius – full of space“ yra vienas ir tas pats. Užrašai ir piešiniai gatvėse neatsirado kartu su aerozoliniais dažais, jie atsirado kartu su gatvėmis. O terminas „graffiti“ yra kilęs iš graikų „graphein“ – rašyti.
 
Gatvės menas yra viena tobuliausių meno formų – kažkas tarp smulkaus chuliganizmo ir grynojo kūrybiškumo par excellence. Gebėjimas matyti pasaulį vaizduotės akimis ir dalintis juo su kitomis žmogiškomis būtybėmis be puikybės ir prietarų. Deja, kaip teigia gerasis Užupio užrašas – „Vieni žmonės pro langą mato tėvynę, kiti – sieną mūrinę“. Taigi, Jūsų dėmesiui – pora pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio raundų.
 
Pirmas raundas: mažas vs. didelis
Lietuvoje yra puikaus gatvės meno, žinoma, naudoti šioje vietoje esamąjį laiką nėra tikslu, nes kūriniai nyksta ir jų vietoje atsiranda kiti. „Žvaigždžių sėjėjas“, greito galo sulaukę du Kaune besibučiuojantys „forsai“, sraigė ant Lietuvos teatro ir kino muziejaus sienos, „Dirol“ pakelis, įkištas į nasrus įėjimą į kinų restoraną saugančiai liūto skulptūrėlei, ar origamio gervė, kurią mano kaimynas palieka ant pašto dėžutės laiptinėje, miestiečiams teikia ne ką mažiau džiaugsmo nei didelė dalis LDM’o kolekcijos – o gal net ir daugiau.
 
Žinoma, pasitaiko ir didelių piešinių (Vilniaus savivaldybės sankcionuotose vietose), bet galima drąsiai apibendrinti, kad Vilniuje gatvės menas iki šio festivalio buvo matomas arba tam tikrose marginaliose vietose (Olimpiečių gatvės prieplaukoje, požeminėje perėjoje prie „Litexpo“ ir kt.), arba jį matė tie, kurie nepamiršdavo namie akinių. Taigi, įvairovės dėlei turėti tris didelius piešinius (Ernesto Zacharevičiaus, Jurgio Tarabildos ir Antano Dubros) miesto centre ir senamiestyje yra labai gerai.
 
Antras raundas: nelegalai vs. isteblišmentas (Banksy killed the graffiti star)
Nesuderintas su Zuokulos bokštu piešimas ant sienų yra nusikaltimas (bauda, atrodo, iki 2000 Lt). O jeigu dar pamatytų Algis Greitai – greitai nukapotų rankytes ir sulaužytų kojytes. Tačiau tai, ką dabar pagarbiai vadiname gatvės menu, prasidėjo nuo nesankcionuotų iniciatyvų. Nelegalumas yra svarbi gatvės meno dalis, nors ir ne esminė. Nelegalumas turi maišto, laisvės, pankiškumo ir romantikos bruožų. Tam tikra prasme gatvės mene yra nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo (jeigu piešiama kas nors gražaus bendrapiliečiams), nes sugaus ir nubaus – už drugelius beigi princeses baus irgi.
 
Bet, bet, bet – isteblišmentas suvirškino gatvės meną, sudėjo jį į galerijas ir pardavė per aukcionus. Pagrindinis Vilniaus gatvės meno festivalio rėmėjas – Lietuvos kultminas, o pats festivalis yra pagrindinio miesto festivalio „Sostinės dienos“ dalis. Taigi nereikia stebėtis, kad reklaminis festivalio darbas – Ernesto Zacharevičiaus piešinys ant „Lietuvos“ kino teatro – buvo greitai apibombintas. Suisteblišintas gatvės menas praranda dalį savo prigimties, jam, kaip senam pankui, nuskutama skiauterė, išveriami auskarai ir jis perrengiamas hipsteriškais džinsiukais. „Lietuvos“ piešinio apibombinimas yra romantizmo maištas prieš isteblišmentą. Būtų galima sakyti, kad tai baisiai blogai (viešoje erdvėje virė diskusija, kaip konkrečiai bausti bomberius, nukertant vieną ranką ar abi), bet Baltijos kelias buvo maištas prieš isteblišmentą. Visuomenė, kurioje gyvuoja smulkus kūrybinis chuliganizmas, – sveika visuomenė.
 
Trečias raundas: objektas vs. stebuklas
Kas yra geras gatvės menas, o kas yra blogas gatvės menas? Štai klausimas koksai. Gatvės meno tikslas yra paprastas – „sustok ir pažiūrėk“. Jeigu vertinsime pirmąjį gatvės meno festivalį pagal šį kriterijų, jis pavyko puikiai, Marko Jenkinso ir Sandros Fernandez skulptūrėlei miestiečiai dar ir policiją kvietinėjo. Labai tikiuosi, kad ir ateityje šis festivalis gaus pinigų ir miestas pasipuoš daugiau piešinių.
 
Bet man geriausias gatvės menas yra toks, kuris atsiranda iš miesto ir grynojo kūrybiškumo (ir iš chuliganizmo – ką čia slėpti), kai ventiliacijos angose gimsta sraigės akys, o stop ženkle – da Vinci paskutinė vakarienė. Kai miesto erdvė transformuojama minimaliomis intervencijomis. Šiuo požiūriu, deja, nė vienas iš festivalio projektų nebuvo itin pavykęs. Jie atgulė į miestą, bet iš miesto sienų jie negimė. Vienintelis Antano Dubros ciucikas buvo bandymas į tą pusę – gal todėl pilietinės kūrybinės pajėgos jį apdovanojo trūkstama puse kūno. Kai kitą kartą eisite pro Lukiškių aikštę, atkreipkite dėmesį, kad gatvės meno festivaliui priklauso tik viena ligoninės siena – o šuo valdo dvi.

 

Ernestas Zacharevič, Kino teatras Lietuva. I. Falkausko nuotr.
Ernestas Zacharevič, Kino teatras Lietuva. I. Falkausko nuotr.
Antanas Dubra, Šv. Jokūbo ligoninės siena. A. Ambraso nuotr.
Antanas Dubra, Šv. Jokūbo ligoninės siena. A. Ambraso nuotr.
Mark Jenkins, Šiuolaikinio meno centras. Festivalio „Vilnius Street Art“ nuotr.
Mark Jenkins, Šiuolaikinio meno centras. Festivalio „Vilnius Street Art“ nuotr.
Jurgis Tarabilda, Odminių 6. G. Žilionytės nuotr.
Jurgis Tarabilda, Odminių 6. G. Žilionytės nuotr.
„Upperstudio“, „Auksinė kolona“. Vilniaus rotušė. Autorių nuotr.
„Upperstudio“, „Auksinė kolona“. Vilniaus rotušė. Autorių nuotr.