Situacinė tęstinio performanso realybė

Kiek paradoksalu rašyti apie menininkės parodą, kurios kūryba sąmoningai vengia apibrėžtumo, priešinasi nuosekliai apžvalgai. Ispanų kilmės kūrėja Dora García (g. 1965 Valjadolide) kvestionuoja įprastas žiūrovo nuostatas ir lūkesčius, stengiasi perkainoti bei išplėsti meninės patirties išgyvenimo lauką. Rinkdamasi įvairias išraiškos priemones – performansą, instaliacijas, skaitymą, klausymą ir žiūrėjimą, fotografijas, kino meną, – menininkė sutrupina tvirtą stebėtojo pamatą po kojomis, supindama ir sumaišydama autoriaus ir žiūrovo vaidmenis, paslėpdama riboženklius tarp meno ir tikrovės. Autorės teigimu, egzistuoja labai tvirtos meninės išraiškos demonstravimo, suvokimo ir komentavimo taisyklės. Šios tvarios meno konvencijos vienodai slegia ir kūrėjus, ir auditoriją, tad menininkė sąmoningai siekia užbėgti joms už akių.

 

García atstovavo Ispanijai 54-ojoje Venecijos bienalėje (2011 m.), kur sukūrė projektą „Neatitikimas“ (pranc. „L’inadeguato“). Pristatytas kaip „tęstinis performansas“, jis tęsėsi 6 mėnesius ir buvo sudarytas iš instaliacijų bei ankstesnių autorės darbų fragmentų. Parodą papildė diskusijos apie marginalumą, kuriose dalyvavo įvairiausių disciplinų atstovai. Besitęsianti ir besiskleidžianti parodos forma siekė paneigti tai, jog objektas gali būti išskirtas iš visumos. Prieš mus besidriekianti tikrovė atsiskleidžia tik fragmentiškai, jos visos apčiuopti mums nelemta.

 

Būtent tęstinio performanso parodą (nuo spalio 8 d.) Dora García pristato ir šių metų liepą Vilniuje duris atvėrusiame tarpdisciplininės edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupertas“. Vienas esminių autorės kūrybos bruožų yra realybės sutraukymas (išskaidymas) bei mėginimas jungti tradicinius meno įrankius, ekspresiją su kai kuriais mūsų kasdieniais įpročiais. Nestebina ir tai, jog keturių pakopų paroda-perfomansas „Europos Jeruzalė“ prasideda dviem darbais – „Žalios durys“ („The Green Door“, 2013) ir „Tremtis“ („Exile“), kurie jungiasi ir eksponuojami vienu metu (kiti darbai bus pristatyti vėliau).

 

Instaliacija eksponuojama pailgoje erdvėje (galerijoje), kurią iš vienos pusės užbaigta mūrinė, iš kitos – stiklinė siena, atverianti vaizdą į Valakampių gamtovaizdį. Patalpos centre, sienoje – žalios durys, o iš po jų bei šalimais sumesta krūva laiškų. Jie ir yra ta kasdienybės dozė, patenkanti į meninio kūrinio kūną. Paroda minimalistinė. Gali kilti klausimas – ar tai viskas, ką čia galima pamatyti? Esu tikras, kad daugelis lankytojų tiesiogine žodžio prasme mėgino praverti žaliąsias duris. Įsitikinęs, kad jų praverti nepavyks, žiūrovas susierzina, galbūt net sutrinka ir piktinasi (arba juokiasi) – yra priverstas palikti abejingumo būseną. Paroda veikia ne tiek vaizdu, kiek situacija. Įtampos centras nuo kūrinio traukiasi prie žiūrovo, jis pradeda spėlioti (kas už tų durų?), nerimas auga (kodėl jos taip ilgai neatidaromos?). Negana to, darbas nėra baigtas, jis gyvas – nuolat besikeičiantis. Laiškai nuolat pasiekia meno centrą, jų kiekis keičiasi. Kinta ir įspūdis. Viena, kai guli keli laiškai, kita – kai jų visa krūva, tarsi bylojanti, jog namų šeimininkai išvykę ilgam, visam laikui, galbūt ištremti, o gal net negyvi...

 

Minėtuosius laiškus „Rupertui“ siunčia įvairūs menininkai bei parodos lankytojai. Didėjanti korespondencijos krūva turi liudyti tuštumą, kuri plečiasi praradus žmogų. Bendras projekto pavadinimas – „Europos Jeruzalė“ – greičiausiai veikia kaip nuoroda į Holokaustą. Tačiau kūrinį galima suvokti ir daug erdviau, uždarytos durys gali liudyti bet kokią ne savo noru pasirinktą viešnagę į kitą šalį. Galbūt, numanant autorės simpatijas filosofui Gilles’ui Deleuze’ui, čia užslėpta nomadiškojo (klajokliško) gyvenimo būdo paralelė su šiuolaikinio žmogaus dinamiška, tiršta ir neretai chaotiška kasdienybe? Ar autorė šią tremtį nudažo vien tamsiomis spalvomis? Ar išėjimas iš namų nėra tai, ką turi išgyventi kiekvienas kūrėjas? Atsakymą į šį klausimą turėtų pakuždėti ne bet kokios, o žalios durys.

 

Durų įvaizdis turi stiprų metaforinį užtaisą. Galima duris atverti gražesniam rytojui, jos gali būti užtrenktos prieš nosį, galima tarpduryje prisispausti pirštą arba užverti duris iš kitos pusės (T. Elsaesser. Kino teorija: įvadas per juslių prizmę, Kinas kaip durys – ekranas ir slenkstis. Vilnius: Mintis, 2012). Žalių durų įvaizdžiai ryškūs grožinėje literatūroje. Mildred Benson romane „Kitapus žalių durų“ slidinėjimo kurorto likimas sprendžiasi už paslaptingų žalių durų, pro kurias gali įeiti tik kviestiniai svečiai. Herberto Georgo Wellso pasakojime „Durys sienoje“ autorius tiria estetikos ir mokslo santykį, sudėtingą pasirinkimą tarp šių sričių. O. Henry apsakyme „Žalios durys“ aprašo paslaptingą privatų klubą žaliomis durimis, anapus kurių laiminga minia groja pianinu, rūko ir linksminasi. Aldouso Huxley knyga „Suvokimo durys“ mus nubloškia į sąmonės ribų išplėtimo galimybių paieškas, svaiginančias vizijas, neįtikėtinus potyrius, haliucinacijas – visiškai kitokį naują pasaulį.

 

Šie literatūriniai ženklai suteikia parodai gylio ir primena, jog kiekvienos užvertos durys atveria naujas duris. Durų įvaizdis tarsi atliepia autorės siekį ištrinti aiškias ribas tarp žiūrovo vaizduotės ir realybės. Durys simbolizuoja ne tik perėjimą iš vienos fizinės erdvės į kitą, bet ir slinktį nuo vienos ontologinės plotmės ar psichinės būsenos į kitą. Galima sakyti, kad parodoje žaliosios durys žymi perėjimą iš empirinio, matomo, tikro pasaulio į sąmonės, vaizduotės, fikcijos karalystę.

 

Antroji parodos dalis taip pat bus sudaryta iš kelių situacijų: „Išvargusių knygų“ („Exhausted Books“) veiksmas suksis aplink James’o Jayce’o ir Toros skaitymus, „The Sinthome Score“ interpretuos filosofo, psichoanalitiko Jacques’o Lacano XXIII seminarą, kur svarbūs skaitymo formų arba kūno išraiškos skirtumai. Trečiojoje dalyje „Kur dingsta ženklai, kai pasakojimas baigiasi?“ („Where Do Characters Go When the Story is Over?“) vyksta improvizuotas atlikėjo ir personažo pokalbis. Autorės kūryboje itin svarbų vaidmenį atlieka įvairiapusis domėjimasis kalba. Kalba čia – tai galimybė rastis įvairioms bendruomenėms, slaptiems kuriančių žmonių rateliams, erdvė veiksmui kaip realybės konstravimo ir „išvertimo“ procesui. Tai kartu įrankis išreikšti tam, kas neišsakoma – poezijos sfera. Menininkės darbų dalimi tampa ne tik įvairių rašytojų, filosofų mintys, bet ir jų pačių knygos kaip vaizdinės priemonės.

 

Dora García į vieną kūrybinę puotą „sukviečia“ filosofus, rašytojus, aktorius, kino kūrėjus, šiuolaikinius menininkus. Šiuo požiūriu jai, ko gero, daug artimesnis platonizmą bandęs apversti Gilles’is Deleuze’as. Iš Nietzsche’s perimtą misiją Deleuze’as suprato kaip bandymą atsisakyti hierarchiškai suvokiamos tikrovės sampratos (daiktai tėra tobulų idėjų šešėliai), permąstyti ir kvestionuoti tikrovę, kuri suvokiama kaip rišli visuma. Deleuze’o teigimu, filosofas yra kūrėjas, kuriantis konceptualias sąvokas, o filosofijos nereiktų supriešinti su literatūra (G. Deleuze. Literature and Life. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1997). Tiek filosofams, tiek menininkams būdingas vienodai intensyvus mąstymas.

 

Regis, Dorai García artimas (postruktūralistinis) mąstymas, pasakojimo neužbaigtumo akcentavimas – meninė išraiška atsiskleidžia kaip neapibrėžti mainai tarp žiūrovo ir meno objekto. Toks mąstymas stengiasi žiūrovui suteikti aktyvesnį vaidmenį. Paroda „Europos Jeruzalė“, sukurta būtent meno centro „Rupert“ atidarymui, yra tik įžanga, o numatytos ketvirtosios parodos dalies tikslas – reflektuoti Vilniaus kultūrinį palikimą, ypač daug dėmesio skiriant bibliotekoms, knygoms, skaitymui, rašymui ir pasakojimui. Kodėl gi Vilnius bent trumpam negalėtų vėl tapti Europos Jeruzale?