Neuniversalus tekstas

Šitame tekste viskas bus aišku. Tai šiųmetinės Kauno bienalės recenzija, kuri prasidės keliais žodžiais apie atidarymą ir baigsis tam tikra išvada. Tai tekstas, kurio pirmi sakiniai pasakos apie smulkų lietų, nesutrukdžiusį šventei vykti lauke. Užsiminta bus ir apie grubias vertėjos klaidas bei, pasirodo, neišvengiamą krepšinio kamuolį („sveikinimai su Lietuvos pergale prieš Belgiją“ ir pasiutusias publikos ovacijas). Nebus slepiamas akių džiaugsmas atsidūrus tikroje vaizdų ganykloje, kur patrauklumo ir spalvos – nors karučiu vežk.

 

Tačiau tada sakiniai pasieks bienalės temą – „Unitekstas“ – ir viskas pasidarys truputį sudėtingiau. Iš pirmo žvilgsnio nenuginčysi šios idėjos grožio: menas kaip universalus tekstas, kuriam nieko daugiau nebereikia. Kūriniai, kalbantys už save forma, turiniu, pavadinimu. Jau nujaučiu kai kuriuos vertinimus: tikra atgaiva. Jokių aprašymų, koncepcijų, eilėraščių, tik pavidalas ir išraiška.

 

Tačiau rašto reikalai visada sudėtingi. Turbūt nuo raidės, mito ir istorijos pradžios tekstai gyvendavo kūriniuose ir už jų. Tai neišvengiamas krūvis, iki šiol suteikiantis paveikslų personažams vardus bei siužetus, surišantis juos alegorija arba pasakojimu. Skaityti išmokusioje visuomenėje tekstas pasidarė nuogas ir atsistojo šalia kūrinio. Įpratome sutikti ilgesnius ar trumpesnius rašinius ant parodos sienos ar lankstinuke, įpratome bet kada greitai juos perskaityti. Ir staiga to nebegalime pakęsti. Norime tekstą nuplėšti ir uždažyti, naujai mylime hieroglifus: nesvarbu, kad paukščio figūra galbūt yra raidė C, svarbu, kad bent jau matome paukštį.

Universalus tekstas turėtų būti ne tik visų, bet ir visur suprantamas vienodai, ar jis pasirodytų laikraštyje, ar romane, ar ant alaus etiketės. Toks tekstas gali būti arba genialus, arba tiesiog visiškai joks – tarkim, kaip anketa.

 

Pasaulio abėcėlių raidžių rinkinys ribotas, todėl ir gręžiamės į meninių priemonių įvairovę. Galbūt tik nežodinė kūrybos kalba gali apibrėžti absoliučiai bendras patirtis ir idėjas. Kauno bienalėje pilna tokių humanistinių akcentų: skausmas, šviesa, viltis, žemė... Tačiau jie pamatyti ir išreikšti tokiais skirtingais būdais, kad tik patvirtina viso pasaulio suvokimų skirtumus. Ir bandymas juos subendrinti atrodo kaip tam tikra minties kolonizacija. Kad ir kaip būtų, viename sakinyje nelimpa vieno iš konkursinės programos laureatų Audriaus Janušonio „Epizodai“ir Ai Ito „Niujorkas, Niujorkas“.Nesvarbu, kad kūriniai eksponuojami šalia. Pirmasis neišvengia politikos ir dienraščiųkarikatūrų kalbos, kuri tai pažįstančiam sujaukia šitą kreivą keraminį sapną. Antrasis, savo ruožtu, kaip tik parodo ryškų ir iki beveidiškumo įvairų, bet kam atpažįstamą ir nepažįstamą miestą, staiga tapusį darnų kaip audinys.

 

Kviestinė menininkė Gao Yuan atvirai žavisi Vakarų kultūra ir ne pirmą kartą jos elementus panaudoja savo kūryboje (2011 m. bienalėje apdovanotas jos ciklas „12 mėnulių“, perfrazuojantis Madonos su kūdikiu motyvą, klasikinę kompoziciją). Šįsyk ją domina kūnas, kuris Vakaruose buvo rodomas, o Rytuose – nematomas. Atrodytų, elementai aiškūs, tačiau nurengtos kinės vis tiek sukelia šalutinį poveikį, atskleisdamos, kokią paprastą ir lengvai perprantamą, pernaudojamą kultūrą turime. Turbūt tiesiausias kelias į tikrą universalumą veda per Boriso Oichermano veidrodinių lakštų koridorių („Tyrinėjimas vaikštant“), kuriame visi stabčioja sutikę kreivą save. Tačiau tai jau taip matyta ir patirta, kad sėkmingai galėtų tapti atrakcionu rūbinėje.

 

Neradau tobulai universalaus teksto nei Mykolo Žilinsko, nei Kauno paveikslų galerijos salėse. Universalus jose tik vizualumas, plečiantis savo paties ribas. Vietomis jis beveik lėkštas. Kristinos Sereikaitės nuotraukų serija „Terra Humana“niekuo nenusikalto, tačiau visiškai nepajėgia konkuruoti su įdomesnėmis ir jautresnėmis kitų metaforomis. Liao Chi Yu išsikapsto per rytietišką drąsą daryti ryškų ir begėdį popsą. „Daugiaserijiniai šmėžavimai“ rizikuoja įkyrėti savo spalvingumu ir gausa, bet vis tiek neįmanoma nusisukti nuo sustingusios merginos, aplink kurią skraido puodeliai arba bitės. Naglio Ryčio Baltušniko mozaikinės kainos ir etiketės veikia panašiai kaip ir jų originalai ant produktų. Traukia akį, užgriebia dėmesį, neįsimena ir be skausmo nuplyšta nuo atminties.

 

Rubiane Maia įsitaiso geltoname kampe prie įėjimo ir siūlo prisėsti šalia, paskaityti jai, užsirišusiai akis ir atidžiai klausančiai, eilėraštį. Tai tik viena iš performansų serijos „Spalvų tetralogija“ dalių, kurios ašis yra vis kitos spalvos rožė – raudona, balta, rausva. Gražus kelias į tylą, bet dekoracija intymų momentą paverčia nesusiformavusiu teatru.  

 

Tvirtą ir veikiantį vizualumą pademonstruoja videodarbai. Kita komisijos laureatė Silvia Giambrone „Anatominiame teatre“ ant nuogo kaklo leidžia sau prisiūti nertą apykaklę ir įrodo, kad net tai, kas nenauja bei matyta (grožio kainos ir moters vietos klausimas), gali puikiai sužibėti su nekaltybės ir tylaus priešinimosi prieskoniu. Tamar Nissim iš Izraelio nepatogiu būdu rodo šiltus jausmus Holokausto didvyriui Mordechajui Anielevičiui („Mordechi ir aš“). Ji šveičia jo paminklo tarpkojį, įdeda rožę į milžinišką ranką ir nuoširdžiai, naiviai glaudžiasi, versdama susigėsti stebint tokį prieštaringą intymumą. Dana Sederowsky geba būti tiek šokiruojančiai tyli, kiek tik jai leidžia veidas, savo skausmą akmeniu užsikeldama ant galvos (projektas „D.E.A.D“, kurio dalis „Galva“, eksponuojamas bienalėje, yra įkvėpta menininkės siaubo ir šoko po žinios apie artimųjų mirtis). Bienalės ambiciją puikiai, kad ir netyčia, demaskuoja jau keliskart parodose matyta Bronė Neverdauskienė ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė instaliacijoje „Absoliuti lygybė“. Sukabinti vienodi, bet skirtingai nunešioti milžinų šliaužtinukai pasakoja apie tai, kaip mes iš tikrųjų vengiame lygybės ir ją pasivejančio vienodumo. Ir čia nebeišvengiama tikro teksto. Telefonas skenuoja etiketę – QR kodą – ir išmeta istoriją, priklausančią tai supermamytei, tai „japiui“, tai išvis nelabai aišku kokiam kūnui, niekaip netelpančiam į universalų drabužį.

 

Tyčia vengiu labiau apžiūrėti ir apgalvoti Patricią Piccinini, bienalės magnetą. Jau aišku, kad ji į šį pavienių tekstų festivalį įsiterpia kaip atskiras darnus eilėraštis. To, ką ji kuria, neįmanoma kažkaip motiniškai nepamilti. Tai vaikystės pasaulis, tik čia fantazija įteisinta ir reali, o jos vaisiai lenda iš po lovų ir spintų nebekeldami siaubo, nes yra įgavę apčiuopiamus kūnus. Menininkė apie savo kūrinius kalba taip, lyg kitaip ir negalėtų būti, kaip apie natūralią gamtos atranką. Racionali fantazija leidžia jai visiškai tiksliai žinoti, kodėl „Giliavandenis“toks sulinkęs, o vienišas berniukas taip meiliai glaudžiasi prie „Ilgai laukto“ rausvo vėplio su beveik žmogišku veidu. Jos gyvūnų pasaulis toks pats uždaras kaip ir silikonine oda aptraukti jų kūnai. Stambūs fotomontažai, kuriuose jos pasakos veržiasi į pažįstamą kasdienybę, iš pradžių dar sukelia fantazijos jaudulį, tačiau leidus sau prisiminti, ką kadaise sapnavome, ko bijojome ir ką žinome apie šiandieninį laboratorijose keičiamų bei kuriamų padarų pasaulį, jie priartėja ir nebestebina. Taip susidūrę su „Gyvatei“ arba „Širšei“nulietu šalmu net nedvejojame, kad turėtume kam jį padovanoti.

 

Čia tekstas palieka Žilinsko sales ir peržengia Kauno paveikslų galerijos slenkstį, už kurio eksponuojami jaunųjų Lietuvos kūrėjų darbai. Ten daug mažiau pasakojimų ir jie labiau sutelkti į save – deja, vis tiek ne iki lemiamo krūvio. Humanizmo plevenimas dar labiau apčiuopiamas nei „brandžiojoje“ bienalės dalyje. Tiesiausiai braukia dvi Renatos. Laurinavičiūtė, rodos, tiesiai nuo galvos kerpa plaukus, riša iš jų vėžio kaspinus ir konstatuoja: „Statistika nežinoma“. Vinckevičiūtė palei sienas ir laiptus įkurdina begalvius ir berankius „Paliktuosius“ – tuščius vaikus švitrinio popieriaus drabužėliais. Jas vejasi Neringa Kiselienė, įkyriai neoniniu siūlu išsiuvinėdama kitus nelaimingus mažutėlius – „Atstumtuosius“. Žvelgti į juos pritemdytoje salėje kaip ir tinkama – negerovės šviečia, kad ir kiek gesintum lempas. Bet vis tiek kyla jausmas, kad technologija suvalgo kūrinio mintį. Apskritai eksponatams, rodos, nesiseka su idėjos ir išorės darna. Barboros Gediminaitės veidrodėlių telkinys dar išsaugo diskotekinės harmonijos jausmą, tačiau Lino Blažiūno nepaprastai kruopščiai išpieštos pelėdos prieš mėnulį kur kas lengviau pakiltų be visos joms užkrautos poezijos. Povilo Ramanausko „Dedikacija paveikslui“ apskritai nusibosta vos pamatyta, o Marijos Šnipaitės laivelio šešėlis ir nuplaukia kažkur pasieniui („Kas kartą“). Augustino Kluodos „Vieno iš vienkartinių“galva tėra dar vienas veidas, tačiau šią erdvę ji organizuoja ir laiko. O Adomą Danusevičių visada gera peržvelgti išeinant – jo darbuose tiek daug sielos, jog net nesvarbu, kad ji neatskiriama nuo kūno.

 

Ar šio teksto išvada bus tai, kad man nepatiko Kauno bienalė? Ne. Šio teksto išvada turbūt bus tokia: bandydamas aprėpti tai, apie ką apskritai nekalbama žodžiais, „Unitekstas“neišsipildė. Ir bandymai jį surasti bei perskaityti gali baigtis įsiutusio kalbos snobo neviltimi. Tačiau leidę sau pamiršti, kad kažkur išvis buvo paminėtos raidės, galime laimingi ganytis po jaukų užutekstį su grynai savimi mintančiais kūriniais. Ir tarp jų rašyti tai, ką tik norime.