7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ranka, ieškanti raktų

Šeštoji Berlyno meno mugė „abc 2013“

 

Viktorija Šiaulytė
Nr. 37 (1051), 2013-10-11
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Prieš apsilankydama šiemetinėje Berlyno meno mugėje „abc“ (art berlin contemporary) vis dar galvojau apie atmintin įstrigusią jos 2010 m. versiją (ne toks dažnas reiškinys Berlyne, kur nuolat esi šeriamas daugybe įvairiausio pobūdžio kultūrinių renginių). Tai buvo didelis kontrastas tuomet dar gyvavusiai kitai mugei – „Art Forum Berlin“ (ši buvo sustabdyta nenumatytam laikui dėl finansinių ir kitų organizacinių sunkumų). Jokio „turgaus“ formato, jokių įprastinių mugių stendų, kur atskiros galerijos kaip išmano bando pristatyti savo proteguojamus menininkus. Čia kiekviena galerija (beje, tik kviesta mugės organizatorių), jei gerai pamenu, buvo gavusi tarsi po „dėžę“, kurioje galėjo pristatyti vieno pasirinkto menininko darbą. Kartu su unifikuotai paruošta komunikacija – aprašymais ir kita medžiaga – tai sudarė labai vientisą įspūdį ir leido mėgautis bei įdėmiai susitelkti į pačius kūrinius, kas retai nutinka net didelėse, tiesiogiai į komercinius sandorius neorientuotose parodose.
 
Todėl tikėjausi ir šįsyk ko nors panašaus – ramiai pasivaikščioti bei atrasti naujų įdomių darbų, susitelkti būtent į tai, o ne į visa apimantį naratyvą. Tačiau tik įėjusi sutrikau – pamačiau visišką priešingybę. Erdvės išplanavimas buvo „atviras“, meno kūriniai eksponuojami ant įvairių tipų konstrukcijų, atrodančių kaip laikinos, – pastolių, stendų ir pan., be labai aiškių skirties linijų tarp atskirų galerijų, meno kūrinių ar instaliacijų.
 
Per atidarymą labai skubėjau į vieno mylimiausių menininkų, Christopho Schlingensiefo „performansą“, nurodytą programoje. Atradus vietą, kur tai turėtų vykti, pamačiau keistą Anri Salos, Andy Hope’s ir Aino Laberenz pristatomą struktūrą, kurią, ko gero, galima priskirti stilistinei tradicijai, įkvėptai „pasidaryk pats“ estetikos (jai galima priskirti ir grupės „Gelitin“ ar Thomo Hirschhorno kūrybą). „Gyvoje“ projekcijoje vyko tiesioginė transliacija iš Burkina Faso (Vakarų Afrika), kur, po autoriaus mirties, bendradarbių bei žmonos toliau tęsiamas paskutinis Schlingensiefo projektas „Operndorf Afrika“ – įkurtas eksperimentinis kultūros centras šalies sostinėje Uagadugu. Tačiau šiuo performansu, regis, buvo pasiūlyta tik maža idėjos dalelė – simbolinis tiltas tarp dviejų vietų. Mačiusi tiek daug šio menininko darbų dokumentacijose, labai norėjau pamatyti ir bent ką nors tiesiogiai, tačiau teko pasitenkinti paėmus specialiai išleistą laikraštį „namų darbams“.
 
Painioje navigacijoje norint atrasti ką nors nauja, ir kitur prireikė „namų darbų“. O ir tik perskaičiusi šiek tiek daugiau apie patį renginį sužinojau, kad labai laikinai atrodanti parodos architektūra – „Studio Manuel Raeder“ darbas, jo autorių anksčiau žinojau kaip vieną „pačiausių“ Berlyno grafinių dizainerių. Ikonines Alvaro Aalto taburetes surinko „Artek“ fondas, originalai surasti blusų turguose, mokyklose, garažuose ir t.t. – jos irgi pristatytos specialiai šiam renginiui. Ir galiausiai – melodingas skambutis, pranešęs apie netrukus vyksiantį programos renginį, – menininkės Pae White kūrinys. Na ir dar specialiai kviesti restoranai, kavos tiekėjai ir t.t. – net smulkiausios organizacinės detalės turi pretenzijų į autorinį įnašą.
 
Šį gal kiek neįprastą eklektiškumą galima geriau suprasti išsiaiškinus kontekstą: dabartinė „abc“ direktorė Maike Cruse interviu vokiečių dienraščiui teigia, jog jie sąmoningai vis dar nesivadina „muge“, nors lyg ir liko beveik vieninteliu „pirmos klasės“ renginiu Berlyne, atliekančiu šiuolaikinio meno mugės funkciją. Ji pabrėžia, kad naujo, eksperimentinio formato centre, kitaip nei daugumos didelių meno mugių, yra pačių menininkų praktikos ir pozicijos. Mugė siekia tapti platforma, kur galerijos kviečiamos pristatyti savo produkcijos pajėgumą – t.y. parodyti, kokių praktikų bei meninių pozicijų vystymą jos remia bei palaiko. Todėl kaip ir visada dalyvauja tik kviestinės galerijos (apie pusė jų – esančios Berlyne, o iš viso net apie 130) ir pristato tik vieną pasirinktą menininką. Dėl tokios struktūros mugė skelbiasi esanti atviresnė ne visada panašiuose renginiuose prieinamoms meninėms formoms: performansams, kitaip laiko apribotiems kūriniams ir panašiai.
 
Toks formatas galbūt iš dalies apsaugo nuo vadinamųjų „saldainių akims“ – kūriniai, kurie greitai atkreipia dėmesį ir taip pat greitai būna suvartojami, kurių dažniausiai apstu ir prestižinėse mugėse. Šiek tiek grubių gestų buvo ir čia – Tomaso Saraceno skulptūra „Solar Bell“, sukurta naudojantis naujausiomis technologijomis, – tikrąja to žodžio prasme lengvesnė už orą, aplinką atspindinti bei lengvai vėjyje pleventi piramidė, Justino Bieberio atvaizdais išklota Marko Floodo instaliacija, Johanneso Alberso sudaužytas žaidimų automatas, Olafo Metzelio sumaitota tribūna. Bet, pagalvojau, tai gal net pačių galerijų berlynietiškai paaugliškas noras būti „blogais berniukais“. Tai pačiai kategorijai galima priskirti galbūt ir jau klasiką Hermaną Nitschą, kurio gyvo performanso pažiūrėti pro susirinkusią minią neprasispraudžiau (sekti veiksmo pradžią šiek tiek padėjo šalia stovinčio vyriškio aukštai iškelta grafinė planšetė) – bet scenografija, regis, leido tikėtis įprastinio Nitscho braižo: grupė samdytų dalyvių vykdo abstraktų ritualą, kurio metu į vieną raudoną masę sumaišomas kraujas, mėsa ir vaisiai, apie tai likusį mugės laiką bylojo iškabintos drobės. Tokie neva provokuojantys gestai lyg ir nieko nebestebina, tačiau ir nebeerzina. Neteko susidurti ir su klasikine institucine kritika, pjaunančią šaką, ant kurios pati sėdi. Uji Handoko (kitas slapyvardis Hahan) skulptūrų serija „Trejybė“ neva kritikuoja šiuolaikinio meno industriją – karikatūriškai, netgi šiek tiek psichodeliškai įvaizdina meno knygomis, pinigais ar teptukais springstančius menininką, kolekcionierių bei kuratorių. Bet kad ir labai ryškūs jo darbai, neatrodo, kad iš esmės siektų sudrebinti status quo.
 
Dažniausiai panašiuose renginiuose didžiausią emocinį ryšį atrandu su intravertiškais kūriniais – smulkiais piešiniais ar dar kokiomis nors kruopščiomis, rankdarbiškomis struktūromis, bet jų čia irgi buvo ne per daugiausia. Ši mugė pabrėžtinai orientuojasi į profesionalumą – didžioji dalis eksponuotų darbų tokie ir buvo: Ninos Canell instaliacija, vienas iš tų darbų, kurtų specialiai mugei – minimalistinė subtiliai tarpusavyje sąveikaujančių objektų grupė. Jerszy Seymouro „New Dirty Enterprises Pizza Delivery Franchise“ (projekto „New Dirty Enterprises“ dalis) imituoja „start-up’o“ (naujai įkurto verslo postūmio) praktiką. Čia kur norintys investuoti gauna vieną metrą vamzdžio, o pinigai toliau naudojami šiam ne iki galo aiškiam verslui. Projekto objektas – picos dėžė – suteikia informacijos, kaip atidaryti nuosavą picų verslą. Anot menininko, jis siūlo picą naudoti kaip naująją valiutą. Abstrahuotos Heide Nord diagramos ir skalės, krizės metu tikriausiai visiems jau tapusios atpažįstamos, matuojančios ekonominį pakilimą, kritimą ar dar kokius kitus rodiklius, pajungtos grynai estetiniam gėrėjimuisi, vėl tampa „spekuliacijų objektu“. Sharon Hayes skelbimų kolekcija, inspiruota JAV priekinėse pievelėse populiarių skelbimų, varijuojančių nuo šiaip įprastinės informacijos ir agitacijos („parduoda pats savininkas“, „balsuokite už merą X“ ir pan.) iki gan asmeniškų pykčio išraiškų („Čia stovėjo Kalėdų Senis, bet kažkoks narkomanas jį pasiėmė“). Santiago Sierra – „Didžiausias pasaulio grafitas“ – SOS ženklas, išraižytas Vakarų Sacharoje, Smaros pabėgėlių stovykloje, ir nufotografuotas iš palydovo.
 
Tačiau labiausiai toliau domėtis patraukė darbai, kurių pirmąją atidarymo dieną net nepastebėjau. Tai Lauros Limos humoristiškas gestas – raktelių vis siekianti ranka, kam nors iš lankytojų neapsikentus ir juos pastūmus, staiga nustojanti jų ieškoti, – nurodo į jautrų performatyvų braižą ir kituose menininkės darbuose. Šveicarų menininko Erico Hattano darbe kukli tekstilinė skulptūra, imituojanti kambario erdvę, sukuria neįprastas ir poetiškas kasdienių daiktų konsteliacijas, kur ready-made objektai vis laviruoja tarp pradinės utilitarios ir naujai jiems suteiktos estetinės funkcijos.
Taigi lūkestį ką nors atrasti, nors su papildomo darbo indėliu, mugė lyg ir išpildė. Tačiau neteko tiesiogiai patirti ryškių menininkų „pozicijų“, kaip kad mėgsta savo spaudos pranešimuose kartoti organizatoriai. Lieka atviras klausimas, kiek tuomet mugė atlieka užsibrėžtą funkciją būti platforma naujai meninei produkcijai ir kiek galima tikėtis tikrai novatoriškų darbų, kurių galbūt nepamatytume kitokiame kontekste. Vis dėlto rengėjams galima nusilenkti už dirigavimą gan gerai ir tolygiai grojančiam orkestrui, kur niekas nesistengia vienas kito užgožti.
 
Tą pačią savaitę atsidarius bet kokios žymesnės Berlyno meno institucijos puslapį, buvo galima išvysti reklaminės kampanijos pranešimus, siekiančius priversti Berlyno miesto valdžią skirti daugiau lėšų nepriklausomos meno scenos finansavimui, naudojantis planuojamu įvesti „miesto mokesčiu“ (papildomai apmokestinus iš turizmo plaukiančias lėšas). Suprantama, kad dabar mieste egzistuojanti nepriklausoma bei nekomercinė meno infrastruktūra, kuri teigia esanti ta tikroji „produkcijos platforma“, be kita ko, ir kurianti Berlyno, kaip bohemiško, nepriklausomo menų miesto atmosferą, po tiek metų veiklos ir atgarsių akademiniuose straipsniuose, įnirtingose vietinėse diskusijose (kur kritikuotas Berlyno įvaizdžio kūrimas kaip „poor but sexy“) siekia savo dalies. Pripažinus nepriklausomą sceną greičiausiai tektų aukščiau įvertinti meno profesionalus ir tada menininkams būtų prieinama kur kas daugiau valstybinių stipendijų ir pan. Tokį siekį būtų galima atremti Marko Floodo viename interviu pasakytu pareiškimu, jog nekomercinės struktūros yra meno lauko blogis, instrumentalizuojančios meną ir ypač jaunus menininkus bei mažiausiai ką bendra turinčios su „kūrybiškumu“. Tačiau nežinia, ar ir „abc“ formatas užtikrina kūrybiškumą. Lygiai taip pat sunku pasakyti, ar tai gali užtikrinti ir kokia nors kita institucija ar menininkų valdoma galerija, kad ir gaunanti pagrindinius impulsus iš pačių menininkų idėjų ar praktikų. Netgi nebeskirstant įvairių struktūrų į „komercines“ ar „nekomercines“ – abiem atvejais reikia užuodi dar vieną papildomą klausimą, kurį kadaise teko gerai įsiminti iš vieno seminaro – ne tik „ką ši praktika rodo“, bet ir „o ką ši praktika iš tiesų „nuveikia“?
 
Berlyno meno mugė „abc“ veikė rugsėjo 17–22 d.
www.artberlincontemporary.com

 

Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Christoph Schlingensief, ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Christoph Schlingensief, ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Heide Nord, ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Heide Nord, ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Laura Lima, performanso fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Laura Lima, performanso fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.
Santiago Sierra, „Didžiausias pasaulyje grafitas“, Smaros pabėgėlių stovykla, Alžyras. 2012 m. spalis. V. Šiaulytės nuotr.
Santiago Sierra, „Didžiausias pasaulyje grafitas“, Smaros pabėgėlių stovykla, Alžyras. 2012 m. spalis. V. Šiaulytės nuotr.
Tomás Saraceno, „Solar Bell“. V. Šiaulytės nuotr.
Tomás Saraceno, „Solar Bell“. V. Šiaulytės nuotr.
Uji Kandoko, Pamaldusis, „Naujasis pranašas ir Galingasis“ iš skulptūrų serijos „Trejybė“. V. Šiaulytės nuotr.
Uji Kandoko, Pamaldusis, „Naujasis pranašas ir Galingasis“ iš skulptūrų serijos „Trejybė“. V. Šiaulytės nuotr.