Autorius: Gintarė Krasuckaitė

Dažnai atrodo, tarsi pagrindinis menininkų tikslas – siekis nustebinti, šokiruoti. Vis dėlto matant Raimondo Gailiūno kūrybą nepanašu, kad šokas čia esminis, greičiau toks efektas įvyksta savaime, nuoširdžiai skleidžiantis dailininko pasaulėjautai. Būtent ji čia svarbiausia, ji lemia vaizdinius, naratyvus ir tapybos kalbą. Parodoje „Atviras langas“ dailininkas rodo, kaip mato pasaulį iš šono, ir nors nekyla noras abejoti jo nuoširdumu, regimas požiūris yra ir ne mažiau griežtas.

Didaktika dabar suvokiama kaip pamokslavimas iš aukšto ir atrodo visiškai pasenusi, nepopuliari ir vengtina moralizavimo forma, ypač šiuolaikiniame mene, tačiau panašu, kad R. Gailiūniui negana „meno vardan meno“ idėjos. Kūriniuose matyti kritika visuomenei (kas tikrai nėra retas atvejis šiuolaikinių menininkų kūryboje), taip pat galima įžvelgti ir aiškios didaktikos. Reikia pripažinti, kad tiesioginis vartotojiškos, susvetimėjusios visuomenės kritikavimas, moralizavimas šiuolaikinio meno kontekste gali atrodyti naivokai, tačiau R. Gailiūno kūryboje tokios temos yra giliai ištyrinėjamos. Darbuose jaučiami dailininko išgyvenimų pėdsakai, dominuoja makabriški pakitusios realybės vaizdiniai, kurie pranoksta naivų baksnojimą pirštu.

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1081), 2014-05-20 | Dailė

Raimondas Gailiūnas, „Akinantis artumas“. 2010 m. Autorės nuotr.

Raimondas Gailiūnas, „Autoportretas su pypke“. 2013 m. Autorės nuotr.

Raimondas Gailiūnas, „Baugintojas“. 2013 m. Autorės nuotr.

Raimondas Gailiūnas, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.

Raimondas Gailiūnas, „Fas“. Autorės nuotr.

Raimondas Gailiūnas, „Šauksmas“. 2009 m. Autorės nuotr.

Gintarė Krasuckaitė

Apie nežinojimą

Agnės Jonkutės paroda galerijoje „Post“ Kaune

Dažniausiai nežinojimas mums atrodo gėdingas, o štai Agnė Jonkutė parodoje „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“ lyg ir nori, kad nežinotume. Parodos aprašyme teigiama: „Tai paroda apie erdvę, kurioje gali ir nebūti konkrečios istorijos, daiktų pagalba kuriamas potyris apie nežinios aspektą. Koks jis? Žiūrovas jį susikurs iš čia ir dabar ir iš ne čia.“ Menininkė vis dėlto šiek tiek pasigaili žiūrovo, pateikia užuominų apie tai, ko stebėtojas galėtų nežinoti, suteikia galimybę pabandyti tai išsiaiškinti.

Parodoje nėra savarankiškų eksponatų, čia atskiri elementai veikia kartu ir taip kuria bendrą parodos poveikį. Prieš įeinant į pagrindinę „Post“ galerijos erdvę, rodoma vaizdo instaliacija. Projektorius rodo tuščią skaidrę, per vidurį pervertą vielute ar siūlu, ekrane – tuštuma, padalinta į dvi dalis.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1073), 2014-03-24 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.

Gintarė Krasuckaitė

Miesto istorija skaičiuojama metrais

Paroda „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai” VDU galerijoje „101“

Nors dabar įprasta informaciją matuoti baitais ar megabaitais, šįkart ją matuosime metrais. 1620-yje nufotografuotų miesto metrų tūno įvairialypės patirtys: istorinės, socialinės, emocinės. Ši atvaizde užfiksuota atkarpa saugo tai, kas pakliuvo į kadrą pradedant nuo 1847 metų, net ir tai, ką bandyta ištrinti. Kiekvienas įvykis čia kuria vis kitas prasmes ir ryšius. Nepaliaujamas miesto vystymasis, patirtys, tradicijų formavimasis – apie tai kalbama Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro organizuotoje parodoje „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai“.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1053), 2013-10-24 | Tarp disciplinų

Autorius: Gintarė Krasuckaitė

Gintarė Krasuckaitė

Pragariška raudona

Raimondo Gailiūno tapybos paroda „Atviras langas“ Kauno paveikslų galerijoje

Gintarė Krasuckaitė

Apie nežinojimą

Agnės Jonkutės paroda galerijoje „Post“ Kaune

Gintarė Krasuckaitė

Miesto istorija skaičiuojama metrais

Paroda „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai” VDU galerijoje „101“