Kas antrus metus rengiamas kelių dienų Berlyno dokumentikos forumas („Berlin Documentary Forum“, BDF) pristato įvairias dokumentines praktikas ir nagrinėja dokumentiškumo sąvoką apskritai. Renginys aprėpia ne tik kiną, jo programa rodo, kad šiuolaikiniame mene irgi naudojami dokumentikos principai ir tai daroma labai įvairiai. Į BDF vartojamą dokumentikos sampratą telpa ne vien „judantis vaizdas“, bet ir savą logiką bei problematiką turintis ir realybei fiksuoti pasitelkiamas garsas, instaliacijos, komiksai, performansai. Tačiau dokumentiškumo ribos tiriamos ne tik apžvelgiant žanrų įvairovę, bet ir svarstant, kaip dokumentika gali būti suaktualinama diskursyviai, istoriškai, politiškai ar dar kitaip.
Festivalį ir visas tris iki šiol įvykusias jo dalis kuravo Hila Peleg, dauguma dalyvavusių menininkų ar kino kūrėjų matyti ir praėjusiais metais: Harunas Farockis, Sylvère’as Lotringeras, Rabihas Mroué, Catherine David. Kasmet daug dėmesio skiriama naujiems tyrimams ar kūriniams, todėl nusistovėjusi „sudėtis“ kasmet papildoma keliais naujais vardais, ir taip pratęsiama festivalio idėjinė vizija.
Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.Farocki, „Parallel IV“. 2014 m. Iš Andrea Tonacci archyvo Diskusija „Indigenous Activism in the Americas“. M. Lieberenz nuotr.Filmo peržiūra ir diskusija „Narco-Capitalism. Mexico on the Brink“. M. Lieberenz nuotr.Morteza Avini, kadras iš „Haqiqat“. 1980–1981 m.
2013–2014 m. sandūroje Berlyno „Kunstwerke“ visi keturi aukštai skirti Christophui Schlingensiefui. Tai viena pirmųjų didelių jo retrospektyvų po pomirtinės ekspozicijos Vokietijos paviljone Venecijos bienalėje (2011), vėliau keliausianti į „PS1 MoMA“ šiuolaikinio meno centrą. Iki šiol šis menininkas buvo geriau pažįstamas tik vokiškai kalbančiai auditorijai.
Christoph Schlingensief, intervencijos „Baimės bažnyčia. Pirmasis sėdėjimo ant kuolo konkursas“ 50-ojoje Venecijos bienalėje fragmentas. 2003 m.Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „Freakstars 3000“. 2002 m.Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „Freakstars 3000“. 2002 m.Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „U3000“. 2000 m.Christoph Schlingensief, kadras iš TV projekto „U3000“. 2000 m.Christoph Schlingensief, „Animatografas“. 2005 m.
Prieš apsilankydama šiemetinėje Berlyno meno mugėje „abc“ (art berlin contemporary) vis dar galvojau apie atmintin įstrigusią jos 2010 m. versiją (ne toks dažnas reiškinys Berlyne, kur nuolat esi šeriamas daugybe įvairiausio pobūdžio kultūrinių renginių). Tai buvo didelis kontrastas tuomet dar gyvavusiai kitai mugei – „Art Forum Berlin“ (ši buvo sustabdyta nenumatytam laikui dėl finansinių ir kitų organizacinių sunkumų). Jokio „turgaus“ formato, jokių įprastinių mugių stendų, kur atskiros galerijos kaip išmano bando pristatyti savo proteguojamus menininkus. Čia kiekviena galerija (beje, tik kviesta mugės organizatorių), jei gerai pamenu, buvo gavusi tarsi po „dėžę“, kurioje galėjo pristatyti vieno pasirinkto menininko darbą. Kartu su unifikuotai paruošta komunikacija – aprašymais ir kita medžiaga – tai sudarė labai vientisą įspūdį ir leido mėgautis bei įdėmiai susitelkti į pačius kūrinius, kas retai nutinka net didelėse, tiesiogiai į komercinius sandorius neorientuotose parodose.
Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.Ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.Christoph Schlingensief, ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.Heide Nord, ekspozicijos fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.Laura Lima, performanso fragmentas. V. Šiaulytės nuotr.Santiago Sierra, „Didžiausias pasaulyje grafitas“, Smaros pabėgėlių stovykla, Alžyras. 2012 m. spalis. V. Šiaulytės nuotr.Tomás Saraceno, „Solar Bell“. V. Šiaulytės nuotr.
