Tapatybė – tai savęs suvokimas aplinkoje, santykio su kitais nustatymas, lemiantis elgesį ir sprendimus. Kaip mentaliteto sritis ji yra ne tik mąstymo ir jutimo formos, bet ir konkretaus kultūrinio darinio reikšmių sritis konkrečiu metu. Tapatybės kategorija itin aktualizuojasi ir yra aptariama tada, kai vyksta permainos, kai neaišku, kas vyksta – esant neapibrėžtai būklei. O kai situacija stabilizuojasi ir yra įvardijama, ji kaip mat virsta neveiksminga banalybe. Kiekviena tapatybė siekia įsitvirtinti remdamasi autentiškumo įrodymais, kurie užtikrina teisę egzistuoti. Kadangi vienintelė „istorinė tiesa“ neįmanoma, tapatybės, kaip ir istorijos, konkuruoja tarpusavyje ir siekia pripažinimo kurdamos savitus pasakojimus (Stuart Hall). Zygmuntas Baumanas tapatybę vadina modernizmo išradimu – tam tikrų taisyklių reglamentuojamu realybės fragmentu. Laikais „po modernizmo“ ji pasmerkta kaitai.
Postmodernizmo neapibrėžtumų suardyta tapatybė grįžta per modernizmo požiūriu „nemenines“ veikimo schemas – institucines, socialines meno funkcionavimo apibrėžtis, meno produkavimo bei vartojimo dėsnius ir pan. Devintojo dešimtmečio pabaiga žymi užgimusio naujo lietuvių meno pradžią, kurio šaknys, pradmenys išsikeroję giliau, bet meno reiškinių datavimas yra atskira tema. Po kelerių metų jam buvo atrastas ir bendras pavadinimas – imtas vartoti „tarpdiscipliniškumo“ terminas: juk „avangardas“ jau buvo nutikęs ne kartą, o reikėjo kažkaip revoliucingai išsiskirti iš istorinės tėkmės. Kalbose ir tekstuose apie meną šmėkščiojęs terminas nusėdo ir į patvaresnes formas – 1993 m. įkurta organizacija „Jutempus“ (Tarpdisciplininiai meno projektai), užsiėmusi daugiausia parodomis ir bendruomenės telkimu. Kiek vėliau, 1998 m., naujojo meno adeptai save įteisino ir įkurdami atskirą instituciją, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą (LTMKS). O šiuo metu žodis „tarpdisciplininis menas“ jau figūruoja ir Kultūros ministerijos dokumentuose bei programose, t. y. jo reikšmė jau kuris laikas persimetusi ir į pinigų skirstymo mechanizmus. Tapatybė – tai skirtumas, santykis, opozicija, o ne stabili sąvoka. Konkretus jos turinys kuriasi per santykį su tuo, kuo jis nėra. „Tarpdiscipliniškumas“ savo reikšmių ieškojo oponuodamas, o kas atsitiko teritorijoje įsitvirtinus?
Neįmanoma apčiuopti kada, bet minimas terminas labai greitai prarado savo aktualųjį krūvį ir teliko rūšies, organizacijos, sąjungos pavadinimu. „Riaumojantis dešimtasis dešimtmetis“ (apibrėžimas į kultūros sritį atkeliavo iš 2003 m. išleistos JAV ekonomisto, 2001 m. Nobelio ekonomikos premijos laureato Josepho E. Stiglitzo knygos „Roaring Nineties“) Lietuvos mene nebuvo itin preciziškas ir tvarus. O praėjus entuziazmo audroms, pakrantės smėlyje užsiliko keistų, nepatogių liekanų. Čia naujai užklydusi jaunoji karta varto tuos atgrasius fantomus rankose ir gerai nežino, kur juos padėti. „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“ – taip vadinasi kuratorių Danutės Gambickaitės ir Gintarės Matulaitytės surengta paroda arba, kitaip tariant, teorinių modelių ir meninės praktikos susitikimas. Literatūrinę dalį kaip pretekstą arba kaip rezultatą šalia eksponatų turi beveik visos ekspozicijos, bet čia patiriame ką kita: tai reali istorinių terminų veikimo patikra. Parodos leidinyje chronologiškai išdėstytos Dovilės Tumpytės (www.balsas.cc, 2005 10 17), Laimos Kreivytės (7 meno dienos, nr. 13 (935), 2011 04 01), Skaidros Trilupaitytės (7 meno dienos, nr. 15 (937), 2011 04 15) ir Danutės Gambickaitės (7 meno dienos, nr. 17 (939), 2011 04 29) publikacijos bei visų parodoje dalyvaujančių menininkų mintys apie „tarpdiscipliniškumą“.
Neišsigąskite, teorinių prielaidų patvirtinimo konkrečiuose eksponatuose neieškosiu. To, manau, nenorėtų sulaukti ir projekto iniciatorės, nes jos provokuoja ir ieško atsakymų arba klausimų, kurie lengvai virsta vienas kitu. Pateiksiu keletą atsakymų / klausimų, tik nežinau, kam juos labiau adresuoju – sau ar jums visiems.
1. „Tarpdiscipliniškumas“ nebėra aktualiojo meno raktažodis (žr. Dovilė Tumpytė, „Aktualiojo meno raktažodžiai: tarpdiscipliniškumas, medijos ir reliacinė estetika“). Tapyba, skulptūra, fotografija, piešinys, grafika, scenografija taip pat gali būti aktualusis menas. Būdvardis „tarpdiscipliniškas“ teapibūdina tipą ir tėra vienas iš daugelio kitų. Jei norime būti nuoseklūs pripažindami diskursinės praktikos įsigalėjimą, iš šių raktažodžių turėtume išbraukti ir medijas kaip priemonę, kuri nebūtinai užtikrina aktualumą. Kaip atskirti aktualų nuo konvencionalaus? Kadaise maniau, kad visų formų (ir „tarpdisciplininių“, ir medijinių taip pat) meno kūrinių išeitis – nuolat save ginčyti, neigti ir kiekvienąkart atradinėti iš naujo, neužsidaryti savyje, būti atviram viskam, „išplaukti“ ir padėti išplaukti žiūrovui. Bendrų nuorodų nėra – kiekvienu atveju galioja atskiras sprendimas, kurio Kultūros ministerijos programose nesuformuluosi. Atrastas naujas terminas po kelerių metų apdulka, nors ieškojimas, deja, neišvengiamas, nes juk reikia kažkaip paaiškinti. Bet ir kuoptis reikia nuolat: pirmiausia išmesti balastą.
2. „Tarpdiscipliniškumo“ kategorija su visu savo kontroversiškumu yra dailiai įaugusi į institucijų kūnus. Ir nors aktualus meninės kūrybos artikuliavimas ją jau laiko konstruktu, meno politikos valdymo prasme ji gana funkcionali, bent jau kol kas neturinti pakaitalo. Panašu, kad šį žodį patys menininkai ar kuratoriai prisimena tik atėjus paraiškų rašymo laikui ar mėgindami apsispręsti, į kurią sąjungą stoti. Minimas ir „tarpdiscipliniškumas“, kaip prekės ženklas, žengiant į meno rinką. „Tarpdisciplinines“ edukacines programas skelbiasi vykdantis meno ir edukacijos centras „Rupert“.
Institucijos galiai įrodyti skirtas į parodos leidinį neįtrauktas audringas Kęstučio Šapokos ekskursas į XX a. meno ir LTMKS istoriją „Keletas pastabų apie tarpdisciplininį meną“ (Naujasis židinys – Aidai, 2010, nr. 9–10), kurio mintis paaiškėja tik pabaigoje ir yra paprasta kaip vienas centas: „duokite daugiau pinigų“. Išsisakydamas kaip menininkas parodos kataloge jis pristinga ir dar kažko – gal reprezentacinių erdvių, gal biurokratinių sistemų aiškumo, gal įtraukimo į mainstreamą? („Svarbu ne „kaip“ padaromas kūrinys, projektas formos prasme, bet „kaip“ lanksčiai sugebama funkcionuoti tam tikroje biurokratinėje sistemoje. O tai vėlgi glaudžiai siejasi ir su buvimu „grupėse“, funkcionavimu tam tikrų grupių interesų kontekstuose.“ – K. Š.)
O skaitydama Kęstučio apibendrinimus apie meninės kalbos kaitą nepriklausomos Lietuvos mene patiriu tikrą déjà vu. Apie dešimtojo dešimtmečio „veteranų“ kūrybą jis rašo: „Buvo svarbu, „kaip“ daroma. Pati (nauja) forma, medija, plastinis sprendimas atstojo kūrinio, projekto turinį, aktualumą, koncepciją.“ (Save jis priskiria kartai, įsiterpusiai tarp „revoliucionierių“ ir dabartinės, jauniausios kartos.) Beveik tokiais pačiais žodžiais savo laiku rašiau apie modernistinius formalizmo kūrybinius principus, siekdama jiems oponuoti ir paaiškinti naująją dešimtojo dešimtmečio kūrybą, kuri ėmėsi kalbėti viskuo ir apie viską. Matyt, kartų kaita turi savo stereotipinį žargoną. Nejau šių kartų negali sujungti pasiektas „tarpdiscipliniškumas“ kaip laisvė, apie kurią kalba menininkai leidinyje? Beje, laisvės siekė ir sovietinių laikų modernistai, tiesa, išlikdami uždaro meno ribose (žr. Lolita Jablonskienė, „Naujausiųjų laikų Lietuvos dailės istorijos klausimu“, Menotyra, 2002, nr. 2 (27).
Ekspozicija Jono Meko menų centre byloja ką kita nei priešybes: po parodą iš pradžių ėjau be žemėlapio schemos, nežinodama autorių pavardžių, ir viskas atrodė tolygu, nors dalyviai – visų Šapokos įvardijamų kartų atstovai. Imkime trijų autorių kūrinius ta pačia – meno institucijos – tema. Ignas Krunglevičius lygina Jono Meko menų centro Vilniuje ir MoMA Niujorke ekspozicinį plotą skaičiais, paversdamas jį balto A4 formato popieriaus stirta, Dainius Liškevičius taip ilgisi muziejaus Antanui Gudaičiui Vilniuje, kad 2013 m. kovo 11-ąją jis pažymi performansu ant Žemaitės paminklo, šalia kurio vis žadamas muziejus („Pieta“), o Danas Aleksa, gododamas NDG, plaukia į ją per Nerį ir supila į akvariumą savo kūno masės upės vandens kiekį. Kuo jų artikuliacija ir idėjos taip labai skiriasi? Kad jaunesnis Krunglevičius žaidžia konceptualaus meno, o kiek vyresni Liškevičius ir Aleksa – performanso arba vieno ir kito mišinio žaidimus? Bet juk smagu visiems trims. Na, Aleksa sušlapo. Atsakymo į Kęstučio nepasitenkinimą ir protestą, mano galva, esmė kita.
3. O apie tą kitą – dar vienas punktas, kurį pasiskolinsiu iš parodoje dalyvaujančio Mindaugo Gapševičiaus (Migos). „Tarpdisciplininis menas gali būti skirstomas į silpną (weak) ir stiprų (strong), panašiai kaip silpnas dirbtinis intelektas (weak AI) ir stiprus dirbtinis intelektas (strong AI). Stipraus dirbtinio intelekto esmė – sukurti tokią mašiną, kuri būtų pajėgi atlikti žmogaus intelektui prilygstančius uždavinius. (...) Jei kalbėtume visatos terminais, stiprusis tarpdisciplininis menas galėtų būti tamsioji materija arba tamsioji energija, esanti tarp materijos, t. y. tarp fizikoje apibrėžtų dalelių, įskaitant Higso bozoną. Stipriuoju tarpdisciplininiu menu galima pavadinti ir objektą ar reiškinį, kuris netelpa į tradicines meno apibrėžtis (taip pat tarpdiscipliniškumo), tačiau kelia aktualius klausimus, provokuojančius naujus sprendimus,“ – rašo Mindaugas Gapševičius.
Tariant trumpiau – vos nepametėm vertinamojo aspekto, kūrinio įtaigos, kuri būtų svarbi ne tik pačiam autoriui, bet ir suvokėjui. Ir grandinės menininkas–kūrinys–žiūrovas, be kurios meno apytaka nevyksta. Nekalto suinteresuotumo mirksnio ar atkarpos, kurios vėlgi rašydamas paraišką neapibūdinsi. Galima kurti ir tokias parodas kaip ši – konstatuojanti ramų būvį, tylų krebždenimą dirbtuvėje ir pasirodymą „atnešiau, ką turėjau“. Toks formatas palankus natūralios kasdienos studijai. Kiekviena erdvė turi savo kūrinius: tai, kas rodoma „Maloniojoj 6“, netiks Šiuolaikinio meno centrui, nors darbų vertintoja – ta pati Ūla Tornau. Ir tai ne mistinis „neonomenklatūrizmas“ (Kęstučio Šapokos terminas), o skirtingų kultūrinių vienetų vaidmens, strategijos ir politikos teisė. Šiuolaikinio meno laukas ar gyvenimas apskritai yra neteisingi.
4. Ir dar vienas dalykas, kuris yra glaudžiai susijęs su ką tik išsakytuoju. Tai šiuolaikinio meno sklaida, kuri priklauso nuo to, ar yra ką skleisti. Įvairiai ji klostėsi ir didesnėse, ir mažose įvairios praeities šalyse, priklausydama nuo daugybės veiksnių. Vienur neregėtą dabarties meno iškilimą ir populiarumą lėmė drąsiai besireiškianti nauja karta, pradėjusi nuo studentiškų parodų nenaudojamuose Londono dokuose, apleistuose sandėliuose, gamyklose ir principo „susikurk savo meno cirkuliavimo lauką pats“ bei galiausiai patyrusi stulbinamą sėkmę pasaulinėje meno rinkoje (Didžioji Britanija). (Šį pavyzdį turbūt žino ir lietuvių verslininkas.) Kitur naujas menas ėmė telktis aplink meno žurnalus ir mokyklas, itin įtakingų kritikų rengiamas parodas (Prancūzija). Vokietijoje meno metropoliu tapęs Berlynas pasiūlė kelis naujus ambicingus muziejus, nesimbolines premijas jauniems menininkams, daugybę jaunų galerijų, skatinusių plejados jaunų autorių kūrybą, o savo funkciją atrasti naujus talentus tebetęsė ir Kelno galerijos ar Diuseldorfo, Frankfurto, Hamburgo meno akademijos. Mažutė Šveicarija garsi legendinėmis kuratorių pavardėmis (pvz., Harald Szeemann), kurių šlovė neužgožė jaunųjų: naujo meno banga čia išniro drauge su bendru eklektišku jaunimo subkultūriniu judėjimu, anarchistinės agresijos kupinais protestais. Dėl susidomėjimo menu ir sėkmingos rėmimo politikos ši šalis dabar turi didžiausią meno erdvių koncentraciją pasaulyje. Sudėtingą uždarumo istoriją išgyvenusios Ispanija ir Portugalija, kuriose menas vystėsi netolygiai ir su pertrūkiais, 9–10-uoju dešimtmečiais taip pat intensyviai kūrė meno infrastruktūras – muziejus, meno centrus, fondus (paminėtina daugybę lankytojų sutraukianti šiuolaikinio meno mugė „ARCO“ Madride). Meno scenos dinamika išsiskiria gerai pažįstamos kaimyninės Šiaurės šalys, kuriose XX a. paskutiniame dešimtmetyje vykę meno procesai skambiai vadinti „Šiaurės stebuklu“ – čia kūrybą skatina muziejai, kolekcionieriai, privačios galerijos, rėmėjai, parodų salės, alternatyvios erdvės. Ir kt.
Esame įpratę, kad šiuolaikinis menas nesiriboja sienomis, tačiau šios kelios stichiškai atrinktos nuotrupos fragmentiškai iliustruoja kelis lokalių kelių pavyzdžius, kurių rezultatas – itin atvira, gyva meno apykaita. Tai, žinoma, daugiau ar mažiau sėkmės istorijos. Ir nors trumpam pamirškime ekonominius veiksnius.
Dovilė Tumpytė, siekdama pagrįsti kitų šalių meno teoretikų teiginių taikymą lietuvių darbams 2005-aisiais datuotame tekste teigia, kad gyvename Europos laiku: „Lietuvos meno procesai ne itin skiriasi nuo Europos.“ Pavienių žymių, kad išorinis ir vidinis kontekstai vizualiai sinchronizavosi, buvo matyti dar dešimtojo dešimtmečio antrojoje pusėje, jei turėsime omenyje pačią meninę kūrybą ir į ją žiūrėsime iš labai arti. Galų gale susiformavo ir tam tikra infrastruktūra iš būtinų meno pasaulio elementų, alternatyvos jau egzistuoja ne tik ŠMC ar kitų institucijų rėmuose ir t. t. Bet ar sinchronizavosi visa kita? O visų pirma – ar išties dehermetizavosi pats menas ir kalbėjimas apie jį?
Ilgą laiką aš, kaip ir Kęstutis Šapoka, maniau, kad, tarkim, „Delfi“ ar visuomeninis transliuotojas kalti, kad beveik nepalaiko polemikos apie šiuolaikinį meną, kuris „ignoruojamas lygiai taip pat atkakliai, kaip ir anksčiau“ (K. Š.). Bet galiausiai pasidariau išvadą, kad pyktis čia nevaisingas, o dalį kaltės, gal netgi didžiąją, turi prisiimti ir patys menininkai, kuratoriai, kritikai, institucijų darbuotojai, galerininkai. Štai kokiems apmąstymams mane pasmerkė čia tiek kartų minėtas Kęstutis ir kiti.
Paroda veikia iki spalio 31 d.
LTMKS paroda „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“
Jono Meko vizualiųjų menų centras ir „Vilniaus vartų“ erdvės (Gynėjų g. 14, Vilniuje)
Dirba ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais, 16–20 val.