Tarp disciplinų

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-29 | Tarp disciplinų | Dailė | In memoriam

Vidas Poškus

Dailė kaip varlinukas ar smėlio dėžė

Kas įvyko / neįvyko dailės gyvenime 2014-aisiais

Pateikiant išsamią ir įvairiapusę visų (o, siaube – visų!!!) praeinančių metų dailės įvykių bei renginių, sumanymų ir įsikūnijimų apžvalgą, reikia gerokai įtempti smegeninę ir 1) prisiminti visus tuos atvejus; taip pat 2) teisintis (arba nesiteisinti, bet argumentuoti), jeigu kokiame nors iš jų nedalyvauta arba jis palaikytas nevertu dėmesio... Iš karto dar norisi pasakyti, kad ir fiziškai, ir psichologiškai neįmanoma sudalyvauti visur. Štai atrodo, kad Lietuvos dailės gyvenimas yra seklus ir kartais monotoniškas, o staiga pamatai, kad kartais visa tai primena vadinamąjį „varlių pliažą“, kuriame iki kelių (seklu!) braidžiojantys vaikai (bet jų labai daug) taškosi, rėkauja, triukšmauja, žaidžia ir tiesiog džiaugiasi pačiu procesu – kol jį sutrukdo koks nors pilvotas ir gyvenimu taip pat norintis pasidžiaugti (bet nepakenčiantis bamblių taškymosi) dėdė. Arba kaip kokia smėlio dėžė – mažamečiai (dideliausia jų bendruomenė) mojuoja kastuvėliais, stato netvarias pilis ir kitokius infantilios architektūros objektus. Tuomet ateina chuliganavotas dičkis arba budri bei neperkalbama auklė ir pakoreguoja įvykius savomis linkmėmis. Tokie turbūt buvo ir 2014-ieji dailėje. Viskas vyko kaip visuomet – labai daug parodų, pristatymų ir kitokių „projektų“ (pasinaudodamas proga atkreipsiu dėmesį, kad šį žodį toleruoju tik kalbose apie architektūrą), bet būta ir tokių reiškinių, kurie lyg kokie orientyrai suteikia konkrečiai laiko atkarpai unikalių bruožų. Ir kas gali žinoti – galbūt visa tai darys esminių pokyčių ir ateityje...

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-19 | Tarp disciplinų | Dailė

Arvydas Šaltenis, „Kelio ženklai“. 1978 m.

Teodoras Kazimieras Valaitis, Osakos parodos „Expo-70“ SSRS paviljono dekoratyvinės kompozicijos modelis. 1969 m.

Vitas Luckus, iš ciklo „Pantomima“. 1968–1972 m. Fotografo archyvas (JAV). Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Birutė Žilytė, Aldonos Liobytės „Pasakos apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“ iliustracija. 1969 m.

Mikalojus Povilas Vilutis, „Parašiutininkė“. 1973 m. A. Narušytės nuotr.

Raimondas Gailiūnas, „Apie viską pagalvota – mėgaukis laime“. 2012 m.

Jūratė Mykolaitytė, „Horizontai“. 1954 m.

Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1972 m.

Goda Aksamitauskaitė

Plotas laisvas visiems...

tik kai kurioms laisvesnis parodoje „Postidėja III“

Gruodžio 2 d. pavakarę galerija „Kairė–dešinė“ pasitinka lankytoją akį rėžiančio raudonio plakatu ir trečiąja „Postidėjos“ paroda. Kur joje vyksta post-, kitas klausimas, gal tai tik skambus ir ambicingas pavadinimas, užsilikęs nuo ankstesnių dviejų parodų, – „Postidėja“ vis dėlto yra tęstinis projektas. Šįkart paantrašte pasirinktas „plotas“, bent jau mano kartos žmonėms suvokiamas kaip tėvų autoritetą ir etines dogmas paminantis reiškinys, neapsiriboja vien erdviniu „ploto“ suvokimu, o apibūdina visa, kas vyksta dėl jo įtakos, – it šių dienų bakchanalijos.

Susirenka moterys ir daro joms svarbius dalykus, tik su mažiau vyno. Laimei, tie dalykai svarbūs ne tik joms, tai įrodo parodos atidarymas ir publikos dėmesys (bet irgi su mažiau vyno). Stipri šiuolaikinių menininkių kompanija dėkoja kuratorei Laimai Kreivytei, o ši deramai pasikuklina ir sako, jog nekuravo – kūrybos, projekto gimimo procesas vyko nuolatinio komunikavimo bei bendradarbiavimo principais. Kompaniją sudaro: Jurga Barilaitė, Eglė Gineitytė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė su Ernesta Vala, Laura Zala, Cooltūristės kartu su Inga Erdmane, Carolina Trigo ir architektė Julija Reklaitė.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-15 | Tarp disciplinų | Dailė

Parodos „Postidėja III“ dalyvės ir kuratorė Laima Kreivytė“. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ridikaitė, „Grindys“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Susidūrimų kambarys“. Ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Beatričė Vanagaitė, Ernesta Vala, „RIP (Requiescat in pace)“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Laura Zala, „Galerijos kampai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Jurga Barilaitė, „Traškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Parodos „Postidėja III“ atidarymas. A. Narušytės nuotr.

Aleksandra Fomina

Čia yra mano kiemas

Paroda „Monolitas“ kultūros bare „Kablys“

Nors kultūros baro „Kablys“ svečių namuose įsikūrusios parodos „Monolitas“ atidarymo metu skambėjo repas, mano mintyse vis sukosi SEL dainos „Kiemas“ pradžia: „Čia stoviu aš, čia stovi tu / Čia stovim mes, mes visi kartu / Kai mūsų daug, mes tvirti kaip plienas / Vienas už visus ir visi už vieną“. Kaip ir SEL fenomenas, paroda yra ryškus 10-ojo dešimtmečio atmosferos atspindys ir rezultatas. Kaip ir SEL, jos autoriai priklauso tai kartai, kurios kūrybinės ambicijos prasidėjo miestų blokinių daugiaaukščių („monolitų“) kvartaluose, tarsi vėjaraupių žymės nusėjusiuose Rytų Europos platybes nuo Bulgarijos iki Estijos. Tiksliau – jų kiemuose, kur, galima sakyti, gimė vieni iš pirmųjų nepriklausomos šalies miestų getų ir pogrindžių, tapę atskirais antropologiniais reiškiniais.

Apie 10-ojo dešimtmečio ir jų kiemų estetiką jau galima būtų rašyti daktaro disertacijas, tačiau iš karto norėtųsi atkreipti dėmesį, kad „Monolito“ idėjos akivaizdžiai gimė ne iš sentimentų ir nostalgijos šlovingam laikotarpiui. Šios nostalgijos apraiškų yra pilni interneto forumai, o parodos koncepcijoje persipynę keli svarbūs aspektai išryškina, tarp kitų klausimų, augantį nepasitenkinimą būtent pogrindžio nykimu arba, ką jau čia slėpti, tyliu ir sistemingu naikinimu. Pavyzdžiui, Vilnius jau nebetenka undergroundo, nes jam palankios teritorijos pamažu privatizuojamos, paverčiamos kūrybinio potencialo neturinčiomis įstaigomis ar tiesiog uždaromos, kaip kad nutiko legendinei „Sattai“ ar „Fluxus ministerijai“. „Commune Art“ krečia kone kriminaliniai skandalai, „Psichbaryje“ renkasi skustagalviai, nors apie tai garsiai nekalbama, loftai darosi vis brangesni ir vis labiau posh – tokiu būdu iš centro ir senamiesčio tyliai „išspaudžiama“ viskas, kas pagal estetiką netinka prie lakuotų ar smailianosių batų, kuriuos mėgsta ir verslininkai, ir mafukai. „Kablys“ liko viena iš erdvių, turinčių šansų minėtą kūrybinį potencialą išsaugoti. Todėl geresnę vietą tokiai parodai sunku ir sugalvoti, juo labiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-09 | Tarp disciplinų | Dailė

Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Ingra Miler, „Golden Toys“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

H2CHAOS, piešiniai. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Ingra Miler, „Untitled Goes Golden“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Justė Vazgytė, „9 aukštai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Copmulsiv, „Apie birkas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Rindzevičiūtė

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Skerdyklų istorija ir antropocena

Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.

Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1101), 2014-11-13 | Tarp disciplinų | Istorija | Kultūra

Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka

Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.

Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.

Agnė Narušytė

Kodėl t?

Tomo Daukšos paroda „3“ galerijoje „Malonioji 6“

Į jauno menininko Tomo Daukšos parodą „3“ reikia eiti tamsiuoju paros metu (kitaip ir nepavyks – galerijos darbo laikas toks). Tuomet ten rodomas „video, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus“ taps ėjimo tęsiniu, kaip atsitiko ir man praėjusį šeštadienį. Perėjus senąjį Žvėryno tiltą – tyla, aš – vienintelė gyvybės apraiška, posūkis į Maloniąją gatvę – į dar gūdesnę tamsą. Joje šviečiantys galerijos-namelio langai atrodo itin jaukiai, ypač kai užėjusius pasitinka besišypsantis menininkas.

Pirmame kambaryje – tik schema, kurioje nubraižyti trys apskritimai, pažymėti raidėmis x, y, z, ir sujungti su ketvirtuoju, pažymėtu t. Fizikoje taip žymimas laikas, visos kitos raidės gali tapti bet kuo. Apie laiką Tomas gal ir negalvojo, bet pagalvojau aš – kaip paaiškės pabaigoje, ne veltui.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1101), 2014-11-11 | Tarp disciplinų | Dailė

Tomas Daukša, parodos „3“ schema. 2014 m.

Tomas Daukša, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. T. Daukšos nuotr.

Pėdos atspaudas. 2014 m. T. Daukšos nuotr.

Ąžuolo skeveldra. 2014 m. T. Daukšos nuotr.

Paulina Pukytė

Dabar tokius darau

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone

Argi ne keista, kad vieni recenzentai giria Emin parodą dėl to, kad menininkė „moka piešti“, o kiti peikia dėl to, kad menininkė „nemoka piešti“? Suprantama, kad klausimas „o tu piešti moki?“ buvo aktualus menininkui apsimetėliui Ostapui Benderiui ir jo „berniukui“ Kisai Vorobjaninovui, atsidūrusiems agitpropo laive, tačiau šiuolaikinio meno kontekste dėl to, man regis, „ne vieta derėtis“.

Vieno recenzento nuomone, Emin piešiniai yra „meditacijos apie žmogaus kūną“, nors reikia pasakyti, kad piešiniuose – vien tik moters aktas, ir ta moteris dažniausiai guli klasikine poza – ant šono, veidu į žiūrovą. Retkarčiais ta moteris atsisėda. Dar rečiau atsigula ant pilvo. Analogiškus savo pačios aktus Tracey piešia jau beveik trisdešimt metų, kita vertus, ji nepiešia nieko daugiau. Bet šiandien daug kam tie piešiniai vis tiek atrodo kaip atradimas. Gal čia reikėtų prisiminti istoriją apie kinų dailininką, tūkstančius kartų piešusį vieną gaidį, bet, jo paties nuomone, nupiešusį tik patį paskutinį kartą? Bet galima prisiminti ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ir jo pirmą ir paskutinį piešinį „Labai vienišas gaidys“, nes Emin (kaip ir Karlsonas) savo piešimo rezultatais netgi labai patenkinta. Filmuke, kuris užima visą atskirą galerijos salę, pristatydama savo parodą ji neslepia: „Tai yra stipru.“ Be to, Emin neseniai tapo Karališkosios meno akademijos piešimo dėstytoja, tiesa, prieš tai nuvykusi į Niujorką palankyti piešimo kursų.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1100), 2014-11-04 | Tarp disciplinų | Dailė | Pasaulyje

Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Kristina Stančienė

Tikiu vitražo perspektyvomis

Pokalbis su Ieva Paltanavičiūte apie tarptautinį vitražo simpoziumą „1+1“

Pirmasis vitražo simpoziumas „1+1“, inicijuotas Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Algirdo Dovydėno, įvyko dar 1999 metais. Šiemet, po kelerių metų pertraukos, nutarta tradiciją atgaivinti ir tęsti. 2014 m. spalį simpoziumo dalyviai įgyvendino bendrą idėją Panevėžyje. O VDA įvyko teorinė simpoziumo dalis – skaityti pranešimai įvairiausiomis šiuolaikinio vitražo temomis. Ta proga Kristina Stančienė kalbasi su šiųmečio simpoziumo kuratore, VDA Monumentaliosios dailės katedros vitražo studijos dėstytoja, docente Ieva Paltanavičiūte.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1098), 2014-10-23 | Tarp disciplinų | Dailė

Vitražo frizas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykloje. N. Vasiliauskaitės nuotr.

Algirdo Dovydėno sukurtas segmentas vitražo frizui. N. Vasiliauskaitės nuotr.

Vitražo kūrybos procesas. N. Vasiliauskaitės nuotr.

Thierry Boissel sukurto segmento vitražo frizui detalė. N. Vasiliauskaitės nuotr.

Paulina Pukytė

Vertimas kaip kenkimas

Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.

Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-09-30 | Tarp disciplinų | Pastebėjimai

Danutė Gambickaitė

Priešprieša tik pavadinime

Paroda „Menas vs dizainas?“ ir Eglės Ridikaitės personalinė paroda Gdanske

Gdansko ir Vilniaus bendradarbiavimas užsimezgė prieš maždaug dešimtmetį, pasirašius miestų bendradarbiavimo sutartį. Be sutarties ir jaukaus renginio „Vilnius Gdanske“, kažin ar kas besietų šiuos du labai skirtingus miestus. Kaip ir kasmet, rudeniop buvo išsiųsta šiek tiek vilnietiško meno, tiksliau, dizaino, o dar tiksliau tariant – ir to, ir ano.

Šis tekstas kaip tik ir yra apie tą ir aną. Paroda „Menas vs dizainas?“ („Art vs Design?“) kalba apie vis dar aktualią dilemą, su kuria susiduria dizaino objektai, pretenduojantys tapti meno kūriniais, arba taikomąjį pobūdį turintys meno kūriniai, nepraradę funkcijos. Tekstilės baruose ši dilema buvo gaji nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai į šiuolaikinio meno lauką įsiveržė aktyvios ir drąsios tekstilininkės menininkės Eglė Ganda Bogdanienė, Vita Gelūnienė, Lina Jonikė etc. Su savo kūriniais jos žygiavo užtikrintai ir intriguojančiai spręsdamos socialines temas, moteriškos tapatybės klausimus, maištaudamos, kritikuodamos. Regis, niekam nekilo klausimų, ar jų kūryba yra per mažai „meniška“ (ką tai reiškia?) arba pernelyg „dizaineriška“. Šimtą kartų apmąstyta ir permąstyta tekstilės prigimtis, kaip rodo paroda „Menas vs Dizainas?“, vis dėlto dar kelia daug klausimų.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-09-29 | Tarp disciplinų | Dailė