7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vertimas kaip kenkimas

 

Paulina Pukytė
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Tarp disciplinų Pastebėjimai
A. Lukoszevieze nuotr.
A. Lukoszevieze nuotr.

Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.

 

Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.

 

Bet dažniausiai kenkimas kenkia. Pradėkime nuo vertimų iš lietuvių į anglų kalbą. Tokių vertimų lygis Lietuvoje, nebijokime to žodžio, apgailėtinas, nes juos pas mus dažnai vis dar kažkodėl atlieka ne tik lietuviai, bet lietuviai, neturintys patirties gyvos anglų kalbos aplinkoje.

 

Kai gauname elektroninį laišką iš pažįstamo, kad jam / jai užsienyje atsitiko nelaimė ir skubiai reikia pasiskolinti pinigų, arba iš savo banko, prašančio „patvirtinti“ konfidencialią informaciją, iš ko atpažįstame, kad tai apgaulė? Be abejo – iš netaisyklingos kalbos. Tačiau, regis, visiškai niekam nerūpi, kad būtent tokia anglų kalba „puošia“ daugybę Lietuvoje išleistų (bet numatytų platesnei auditorijai) meninių ir informacinių leidinių. Nekalbant apie kokią nors gėdą dėl neprofesionalumo, tai paprasčiausiai neperduoda norimos informacijos, nes tokia „anglų“ kalba anglakalbiui dažniausiai yra tiesiog nesuprantama. Šiuo metu labai populiari nuostata, kad geriau padaryti blogai, negu išvis nedaryti, mano manymu, yra klaidinga. Sakyčiau, atvirkščiai – geriau nieko, negu blogai. Jei nėra tinkamo vertėjo, nėra lėšų apmokėti tinkamam vertėjui – geriau neversti iš viso, nes visos tos lėšos, sukištos gražiam reprezentaciniam leidiniui, irgi nueina niekais, kai jį pagadina tas šaukštas deguto.

 

Bet čia turbūt koją pakiša nesupratimas, kad yra labai sunku suprasti, ką reiškia nesuprasti. Štai puikios parodos pavadinimas: „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, kuris, neabejoju, buvo svarbi tos parodos dalis. Išleistas smagus ir informatyvus dvikalbis gidas po parodą. Tačiau kodėl angliškas parodos pavadinimas virto visai ką kita sakančiu ar netgi nelabai sakančiu „Glory was at the fingertips“?

 

Jau kartą rašiau ir apie Lietuvos lakštingalos, kuri netapo kažkurio „Eurovizijos“ konkurso nugalėtoja, tinklalapyje įsivėlusią ne tik apmaudžią, bet netgi nepadorią vertimo klaidą. Dainų melodijos, užuot „nuskraidinusios sielą į prancūziškų romanų pasaulį“, tą sielą „defekavo“... Visiškai nenoromis prie defekacijos temos teks dar sugrįžti.

 

O kaip mums sekasi su vertimais iš anglų į lietuvių kalbą? Man vienas iš juokingesnių pavyzdžių – tai istorija apie Jėzaus nagus (sakyčiau, ne blogesnė už Mozės ragus), kur kažkas troško „ištraukti nagus („nail“ – ir nagas, ir vinis) iš Jėzaus delnų“ (filme „The Libertine“ – išversta buvo, rodos, „Pasileidėlis“). Kitų pavyzdžių toli neieškojau – už jų tiesiog užkliuvo akis, nes tokių pilna ant kiekvieno kampo. Kai kurie iš jų – tyčiniai. Kas galėtų suprasti, apie ką yra negrožinė knyga, kuri lietuviškai vadinasi „Bumpologija“? Būtina neblogai mokėti angliškai, kad suprastum, jog čia paraidžiui išverstas anglų kalbos žodis bumpology, kuris yra pasidarytas iš anglų kalbos slengo – net paprastame žodyne nerasi. Tai kaip atspėti, kad knyga yra apie nėštumą? Bet jei tokia pradžia, tai ar bus įmanoma ką nors suprasti pačiame knygos tekste? O ką mums sako knygos pavadinimas „Auksinis debesies kraštelis“? Pasirodo, tai „The Silver Linings Playbook“, tai yra „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Jei jau versta pažodžiui, tai kodėl tada auksinis, o ne sidabrinis, kaip originale?

 

Literatūros vertimų į lietuvių kalbą pradėjau vengti nuo tada, kai perskaičiau išverstą tokį sakinį: „Ji pilna mėšlo“ – čia, beje, ne apie kokią statinę, o apie moterį. Ką tai reiškia? Galima atspėti, kad tai pažodinis vertimas iš angliško posakio „full of shit“, kuris reiškia „mala šūdą“ (meluoja, nusišneka). Tinkluose kolega pasidalino viena kažkieno išversta ištrauka, kaip paaiškėjo, iš Flaubert’o: „Mes šokame ne ant ugnikalnio kraterio krašto, bet ant medinės išvietės sėdynės, kuri, man regis, visai sutrešusi. Netrukus visuomenė įgrius ir nugarmės į devyniolikos šimtmečių mėšlo krūvą. Bus daug riksmo.“ Iškart pasirodė visiškai teisingi komentarai: žmogaus išmatos nevadinamos mėšlu!

 

O dabar norėčiau pacituoti iš gerai žinomo lietuvių rašytojo naujausio romano. Romano veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos mieste. Mergina sako: „O, mėšlas, jis žinojo apie mus!“ – tarsi būtų pažodžiui iš „Oh shit, he knew about us!“ Argi mūsų močiutės jaunystėje taip kalbėjo?

 

Ir iš kur staiga visur atsirado šitas „mėšlas“? Įtariu, kad šitas „mėšlas“ (kaip žodis) ne tik į miestiečių, bet ir į rašytojų kalbą atėjo iš filmų vertimų. Dialogai niekada nebuvo lietuvių kino stiprybė, daugiausia dėl keisto pastirimo, nenatūralumo. Norint juos pagyvinti, „priartinti prie gyvenimo“, dabar perlenkiama į priešingą pusę, kartais tikrai padauginant rusiškų keiksmažodžių. Na o vertėjams iškyla problema – ką daryti su gausiais angliškais keiksmažodžiais? Juk neversi į rusiškus. Taigi angliško necenzūrinio priežodžio „shit“ vieton stoja „mėšlas“, ypač jau minėtasis „o, mėšlas!“, – gal ir kokių nors pernelyg uolių redaktorių dėka? Juk jeigu angliškai vartojamas žodis shit, tai akivaizdu, kad jis yra necenzūrinis, kaip ir šūdas, tai kodėl nevartoti pastarojo? Ypač jei lietuviškuose filmuose vartojami patys riebiausi – daug blogesni – rusiški keiksmažodžiai. Nors lietuviškai gal daug natūraliau būtų sakyti, pavyzdžiui, „o, velnias!“

 

Prasidėjo iškart po nepriklausomybės – televizijas užplūdo užsienietiški filmai, daugiausia prasti, labai paskubomis išversti neprofesionalių, nekvalifikuotų, nepatyrusių, tiesiog netikusių vertėjų, nelabai mokančių ne tik anglų, bet ir lietuvių kalbą, o tos jų pažodinių vertimų konstrukcijos ilgainiui užkrėtė šnekamąją kalbą. (Beje, kuo aukštesnio lygio filmas, tuo lengviau gražiai išversti jo dialogus.) Po kelerių metų troleibusuose jau nugirdau vaikus ir paauglius kalbant prasto vertimo kalba. Žinoma, vėliau anglicizmai atėjo ir iš kitų šaltinių, kartais jau ir pačių vartotojų išsiversti.

 

Sovietiniais laikais paplitusias rusiškas konstrukcijas iki šiol bandoma ravėti – ne tik kalbos kontrolieriai, bet ir šiaip raštingi žmonės suvokia, kad jos yra negerai. Kodėl tuomet anglicizmai – gerai? Nors kadaise juk juokėmės iš Amerikos lietuvių, sakančių „turėjau gerą laiką“, „paimti traukinį“ (vietoj „sėsti į traukinį“) ir pan. O dabar sakyti, pavyzdžiui, „su visa pagarba, jūs kalbate nesąmones“ (pažodžiui iš „with all due respect“) yra visiškai normalu, netgi šaunu. Galbūt toks yra kalbos modernėjimas? Gal taip pasireiškia ir kartų, ir ideologiniai skirtumai? Tačiau čia man kyla mažutis įtarimas... Dabartinė rusų kalba kaip kempinė susiurbia begalinį kiekį angliškų žodžių ir frazių (kadaise taip siurbė prancūzų kalbą). Ar neatsitinka kartais taip, kad kai kurie net ne patys įsigyja anglicizmus tiesiai iš anglų, o perima juos iš rusų kalbos? Ne tik iš antrų, bet ir vėl iš tų pačių rankų... Kaip ironiška, jei tai tiesa...

 

Bet grįžkime prie prasto filmų vertimo. Filmo kalba – tai tiesioginė kalba. Štai ir mano cituotame lietuviškame romane problemų atsiranda tik dialoguose. Todėl gali būti, kad vertiniai iš anglų kalbos rašytojo yra vartojami nesąmoningai, to net nepastebint, nes yra įkalti į pasąmonę tų beviltiškų filmų vertimų. Taigi – pagrindinis šio pranešimo teiginys: visai tikėtina, kad šitaip vertimas kenkia ir lietuvių literatūrai – originalaus lietuviško kūrinio kalbai. Pateiksiu dar keletą pavyzdžių (priminsiu, veiksmas vyksta karo metais Kaune):

 

„O dabar visa šitai – kas tai? Ar judu susitikdavote ir darydavote tai?“

„O kodėl tau turi tai rūpėti?“ (why should you care about it?) Užuot: „o kas tau rūpi“ arba „kas tau darbo“.

„Kam tau visa tai? Tai yra įkaltis.“

„Jis sakė, kad eina kasti apkaso.“ – „Ką turi galvoje? Ką reiškia apkaso?“ (What do you mean – a trench?)

„Tas mėšlas, kurį turi kišenėje, – dvokia.“

 

Ypač stebėtina, kad šio mūsų gerbiamo rašytojo neaplenkia ir čia mano anksčiau minėtas vertinys „su visa pagarba“: „Šventumas čia niekuo dėtas, su visa pagarba, – atsikirto Jokūbas Vyresnysis.“

 

Gal norite atspėti, iš kokios knygos citavau? Tai Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, apdovanotas „Už taisyklingiausią lietuvių kalbą 2013 metais“. Premijos premijomis, o už rašytoją apmaudu. Atrodo, tokių bacilų vis sunkiau išvengti net ir geriausiems.

 

P.S. Beje, vienas angliškas posakis nesulietuvėjo našioje mūsų kalbos dirvoje ir yra plačiai vartojamas daugiausia originalo forma (nors rusai, beje, jį vartoja išsivertę). Tai – „made my day“. Kažin, kodėl?

 

Tikiuosi, šitas pranešimas padarė jūsų dieną.

 

 

Pranešimas skaitytas šių metų „Šiaurės vasaros“ literatūros forume „Kūrinio kalba“

A. Lukoszevieze nuotr.
A. Lukoszevieze nuotr.