Kodėl t?

Į jauno menininko Tomo Daukšos parodą „3“ reikia eiti tamsiuoju paros metu (kitaip ir nepavyks – galerijos darbo laikas toks). Tuomet ten rodomas „video, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus“ taps ėjimo tęsiniu, kaip atsitiko ir man praėjusį šeštadienį. Perėjus senąjį Žvėryno tiltą – tyla, aš – vienintelė gyvybės apraiška, posūkis į Maloniąją gatvę – į dar gūdesnę tamsą. Joje šviečiantys galerijos-namelio langai atrodo itin jaukiai, ypač kai užėjusius pasitinka besišypsantis menininkas.

 

Pirmame kambaryje – tik schema, kurioje nubraižyti trys apskritimai, pažymėti raidėmis x, y, z, ir sujungti su ketvirtuoju, pažymėtu t. Fizikoje taip žymimas laikas, visos kitos raidės gali tapti bet kuo. Apie laiką Tomas gal ir negalvojo, bet pagalvojau aš – kaip paaiškės pabaigoje, ne veltui.

 

Antrame kambaryje tenka užsibūti – ten daug nuotraukų, yra muziejinis stendas su eksponatais, jų išsamūs aprašymai ir minėtasis videodarbas. Pradėjęs skaityti, žiūrovas nejučia tampa detektyvu. Pirmiausia sužinau, kad rasti lizdai būna sudėtingesnės ir paprastesnės konstrukcijos. Yra jų radimo vietų žemėlapis ir nuotraukos – visai kaip sprendžiant bylą kinematografinėse policijos nuovadose. Viename tų lizdų Tomas guli pats, pademonstruodamas mastelį, o kartu savo kūnu tikrindamas jų funkcijos aiškinimo versiją. Paskui moksliškai, su lotyniškais pavadinimais ir tiksliais visų dalių apibūdinimais, aprašomi gailiai, iš kurių padaryti lizdai. Stende pateikti jų pavyzdžiai, tik gaila, kad per stiklą negaliu užuosti žadėto „svaiginančiai dvokiančio kvapo“. Šalia – ir kiti daiktiniai įrodymai: parafinas su dantų žymėmis, aplūžinėjęs plastikinis indelis, pėdsako nuotrauka, kauliukas, plaukai, trikampė ąžuolo išpjova (aišku, yra ir ąžuolo aprašymas, suskaičiuotos jo rievės, o artefaktas tiksliai išmatuotas). Ir pagaliau, pačiame sąrašo gale, – trumpas pasakojimas apie sniego žmogų, kurio portretai, nupiešti pagal liudininkų parodymus, taip pat kabo ant sienos. Taigi visi minėti ir neminėti daiktiniai įrodymai, matyt, buvo renkami siekiant patvirtinti jo egzistenciją. Klausimo primygtinumą liudija ir nufilmuotas klaidžiojimas po naktinį mišką: priešais akis išnyra staiga apšviesti medžių kamienai, šakos čaižo kamerą ir vaikščiotojo kūną, treška mindomos šakelės, nėra išėjimo, nėra krypties. Tai veikia magiškai – žiūri į tą blaškymąsi ir lauki: bene pasirodys kažkas, koks nors menininko triukas, vaizduotėje paliksiantis sniego žmogaus pėdsaką? Bet niekas nepasirodo – tamsus miškas užkrečia klaustrofobija ir Maloniąją gatvę, kuria ką tik atėjau.

 

Sniego žmogus ir negali pasirodyti. Nes paroda – ne apie jį. Tomui Daukšai rūpi sistemos ir jų poveikis viena kitai. Žaidžiant šį detektyvą, susiduria du pasakojimai kaip uždaros sistemos. Pirmasis skleidžiasi kaip ženklais kalbanti tikrovė, kurią galima pamatyti, pačiupinėti, nugulėti, užuosti, išgirsti. Antrasis yra tipiškas pasakojimas apie kriptidą, hipotetinį padarą, kurio su pažįstama tikrove nesuderinamas buvimas žadina vaizduotę. Geras detektyvas nesakytų, kas susisuko lizdą, kol visos tikrovės detalės nesugultų į logišką struktūrą. Blogas detektyvas griebtųsi kriptido kaip greitos išeities, o tikrovės ženklais pamosuotų kaip hipnotizuotojas. Tomo Daukšos parodą galima vertinti kaip testą, padedantį atskirti gerą detektyvą nuo blogo: kuris iš jų esi tu? Jei manai, kad gerasis, pasakyk, ką reiškia trikampė ąžuolo išpjova? O jei šyptelėjai perskaitęs apie sniego žmogų, nesidžiauk „supratęs pokštą“. Nes tai – ne (tik) pokštas.

Plokščias ąžuolinis trikampis yra z – trečioji sistema, kuri, anot Tomo, maskuoja kitų dviejų sistemų klaidingo jungimo spragas. Trikampė ąžuolo akis, kaip sakoma, spokso mums tiesiai į akis, bet jos mes nematome. Ją priskiriame natūraliai jos aplinkai – miškui, kuriam priklauso ir lizdai, ir šeriai, ir gailiai, ir visa kita. Bet ji yra svetimkūnis abiejuose pasakojimuose. Geometrinė abstrakcija, kuri nieko nereiškia, sausa proto konstrukcija, neturinti pagrindo tikrovėje. Bereikalinga pastanga, besimėtanti tarp kitų radinių, trukdanti faktus ir aiškinimus suvesti į prasmingą visumą.

 

O kol Tomas rankioja šerius ir uosto gailius, pasigirsta balsas:

– Ei! Ką čia veiki?

– Medžioju, – atsako Tomas.

– Ką medžioji?

– Kažką seku... – paslaptingai atsako Tomas.

– O ką?

– To aš ir pats save klausiu. Aš klausiu save: ką seku?

– O kaip manai, ką tu sau atsakysi?

– Teks palaukti, kol pagausiu, – atsakė Mikė Pūkuotukas, oi, atsiprašau, Tomas. – Nagi, pažiūrėk, – jis parodė sniegą priešais save. – Ką matai?

– Pėdos. Letenų pėdsakai. Oi, Pūkuotuk! Ar nemanai, kad čia ėjo... ė... ė... Žebenkštis?

– Gali būti. Lyg ji, lyg ne ji. Pėdsakų nesupaisysi.

Tomas Daukša ir A. A. Milneʼas, vienas vaizdais, kitas žodžiais, vienas suaugusiems (nors ar meno žmonės tikrai suaugę?), kitas vaikams kalba apie tą patį – įprotį sekant savo pačių išsigalvojimų pėdsakais patikėti visa banda pabaisų. Sniego žmonių. Ateivių. Pedofilų. Pavadinimas nesvarbus. Jis visada laikinas, matomas tik tol, kol jį nuplaus nauja žiniasklaidos sukelta banga.

 

Bet Tomui rūpi ne vien žiniasklaidos strategijos. Jam rūpi abstraktesni dalykai, kurie iš pažiūros yra tokie pat tvirti kaip tas ąžuolinis trikampis. Juk šį epizodą iš Mikės Pūkuotuko istorijų prisiminiau tik todėl, kad prieš dvylika metų filosofė Marija Oniščik jį pasitelkusi paaiškino Jacquesʼą Derrida. Gyvenant tekstuose, t.y. gyvenant tuo, kad nuolat ką nors aiškiniesi, svarbiausia ne išsiaiškinti, kas paliko pėdsakų, bet jais sekti, o „nuolat atidėliojama šios kelionės prasmė buvo tikrų tikriausias neapspręstumas“ (Marija Oniščik. Ankstyvojo J. Derrida ženklo samprata: pastangos išsivaduoti iš logocentrizmo. In Rytai – Vakarai: Kultūrų sąveika, Vilnius: „Logos“, 2002, p. 341). Ne logiškas ir vienintelis atsakymas, o pati patirtis čia svarbiausia. Kaip Tomui – nuolatinė pseudomokslinių procedūrų, kurias kasdien atlieka mūsų protas tikėdamas savo paties protingumu, narstymo ir kvestionavimo patirtis.

 

Čia prieinu atsakymą, kodėl ši patirties sistema įvardyta kaip t. Kad neapspręstumas išliktų, paliekantys pėdsakus kriptidai turi būti visada kažkur kitur, jau praėję – praeityje, o atsakymai turi būti nuolat atidėliojami – visada likti ateityje. Kitaip tariant, aiškintojas (menininkas), norėdamas mus išlaikyti dabartyje, turi sąmoningai vėluoti ir delsti – visai kaip detektyvų rašytojas.

 

Šitaip, žinoma, pirminė paslaptis liko neišaiškinta: kas susuko tuos lizdus? Benamis? Pabėgęs kalinys? Už anarchiją kovojantis partizanas? O gal – kitas menininkas, pavyzdžiui, Jiřis Kovanda? (žr. http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2013-01-11/Atiduma-kurstantis-menas)