7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dabar tokius darau

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone

Paulina Pukytė
Nr. 39 (1100), 2014-11-07
Tarp disciplinų Dailė Pasaulyje
Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Argi ne keista, kad vieni recenzentai giria Tracey Emin parodą dėl to, kad menininkė „moka piešti“, o kiti peikia dėl to, kad menininkė „nemoka piešti“? Suprantama, kad klausimas „o tu piešti moki?“ buvo aktualus menininkui apsimetėliui Ostapui Benderiui ir jo „berniukui“ Kisai Vorobjaninovui, atsidūrusiems agitpropo laive, tačiau šiuolaikinio meno kontekste dėl to, man regis, „ne vieta derėtis“.
 
Vieno recenzento nuomone, Emin piešiniai yra „meditacijos apie žmogaus kūną“, nors reikia pasakyti, kad piešiniuose – vien tik moters aktas, ir ta moteris dažniausiai guli klasikine poza – ant šono, veidu į žiūrovą. Retkarčiais ta moteris atsisėda. Dar rečiau atsigula ant pilvo. Analogiškus savo pačios aktus Tracey piešia jau beveik trisdešimt metų, kita vertus, ji nepiešia nieko daugiau. Bet šiandien daug kam tie piešiniai vis tiek atrodo kaip atradimas. Gal čia reikėtų prisiminti istoriją apie kinų dailininką, tūkstančius kartų piešusį vieną gaidį, bet, jo paties nuomone, nupiešusį tik patį paskutinį kartą? Bet galima prisiminti ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ir jo pirmą ir paskutinį piešinį „Labai vienišas gaidys“, nes Emin (kaip ir Karlsonas) savo piešimo rezultatais netgi labai patenkinta. Filmuke, kuris užima visą atskirą galerijos salę, pristatydama savo parodą ji neslepia: „Tai yra stipru.“ Be to, Emin neseniai tapo Karališkosios meno akademijos piešimo dėstytoja, tiesa, prieš tai nuvykusi į Niujorką palankyti piešimo kursų.
 
Dar tame filmuke menininkė prisipažįsta, kad „vėl sugrįžo į mokyklą“. Mokosi lipdyti iš molio, lieti iš bronzos (nors parodos anotacija kažkodėl teigia priešingai, kad eksponuojami darbai – tai daugelį metų kauptų įgūdžių rezultatas). Kai kas piktinasi, kad tuos savo „mokomuosius“ darbus ji pateikia didžiausioje komercinėje galerijoje kaip brangiai parduodamus išbaigtus kūrinius. Bet juk Tracey Emin išgarsėjo ne kaip piešėja, tapytoja ar skulptorė, o kaip šiuolaikinio meno kūrėja, kūrybai naudojanti save, savo kūną, savo itin asmeniškus daiktus, savo išgyvenimus, savo gyvenimo istoriją. Argi tuomet nepasiteisina bet kokių jos darbų eksponavimas kaip atsivėrimas: štai čia esu aš, ir dabar aš „tokius darau“ (kaip Herkui Kunčiui kadaise sakė vienas lenkų performanso menininkas, rodydamas į žuvėdrų išmatomis nuklotą molą)? Tokiam principui bet kokia atranka turbūt tik trukdytų. Antraip kodėl parodoje atsirado tas bronzinis paukščiukas su moterimi ant nugaros? Tai galėtų būti arba nuoširdus skulptūros būrelio lankytojo lipdinys (tokia skulptūra galėtų tapti dovana senai tetai jubiliejaus proga arba, geriausiu atveju, papuošti Nepriklausomybės aikštę), arba giliai ironiškas kūrinys. Emin atveju tai nėra nei viena, nei kita. Tą paukščiuką nulipdė menininkė profesionalė, bet nulipdė visiškai rimtai, nuoširdžiai ir dargi dvasingai...
 
Jei Tracey Emin eksponuoja labiau save negu savo kūrinius, tų kūrinių, kaip fizinių objektų, kokybė lyg ir turėtų būti visiškai nesvarbi. Bet čia atsiranda ir „dvigubi standartai“: tiek apologetai straipsniuose, tiek pati galerija parodos anotacijoje vis tiek giria Emin darbus už jų pačių savybes (taip pat už „medžiagos, kompozicijos ir temos supratimą“ – visai kaip mokykloj!), vadina autorę didžia ekspresioniste ir panašiai.
 
Emin piešiniai gal ir geri, bet juk svarbūs jie tikrai ne išskirtiniu meistriškumu (Vilniaus dailės akademijos archyve rastum ne ką blogesnių Nadkos eskizų, o kitoje Temzės pusėje – meistro Egono Schieleʼs darbų), o būtent tuo, kad jų autorė nepaliaujamai išstato publikai save ir savo jausmus (pavadinimuose), ir dar tuo, kad „atsiėmė“ moters aktą iš visoje dailės istorijoje dominuojančių vyrų piešėjų. Tačiau kas su tais piešiniais padaryta kitoje salėje? Kadangi piešiniai maži, o kai kurie turtingi pirkėjai turbūt nori kažko didesnio ir materialesnio (kad gerai matytųsi ant didelių sienų jų erdviuose penthauzuose) – išsiuvinėkime juos ant labai didelių drobių. Tiesa, praeityje ne vienas garsaus tapytojo darbas būdavo išaudžiamas gobeleno pavidalu, bet tie gobelenai nelaikytini nei tapyba, nei apskritai autentišku menu. Nors Emin ir anksčiau yra naudojusi audinius savo darbams, tai nebuvo kopijos. Pati menininkė džiaugiasi šių siuvinėjimų „agresyvumu“, o vienas žymus recenzentas netgi teigia, kad taip išdidinti piešiniai „tampa dar herojiškesni, o kūno elektra didingai valdo“. Bet tai yra netiesa. Išsiuvinėta tokiu tvarkingu, taisyklingu, o kartu ir menišku dygsniu, kad darbai tampa tik gražiomis, meistriškomis, prijaukintomis ir sušukuotomis kopijomis – prekėmis, kuriose nebelieka jokio gyvo nervo. Tikrai nesu nei prieš siuvinėjimą, nei prieš kūrinių atlikimą pagalbininkų rankomis. Bet koks turėtų būti būtent šios menininkės akto siuvinėjimas, kad egzistuojančio meno kūrinio perkėlimas į kitą medžiagą irgi virstų paveikiu menu, o ne vien sienos puošmena? Pavyzdžiui, Emin galėjo duoti juos išsiuvinėti moterims, gyvenančioms prieglaudose, skirtose patyrusioms smurtą iš savo vyrų, – kad atkartotų tas trūkinėjančias trapaus ir pažeidžiamo kūno linijas, iščiupinėdamos jas smulkiausiu kryželiu, mechanišku, buku ir banaliu, tačiau išlaisvinančiu arba suteikiančiu jėgų, kaip mantra ar malda. Arba galėjo pati išsiuvinėti savo piešinius – prastai ir nemokšiškai, susinervinusi ištampyti siūlus, netechnologiškai suraukti medžiagą. Tuomet šitie siuvinėti darbai irgi galėtų sujaudinti, o dabar jie yra negyvi ir nuobodūs.
 
Ne paslaptis, kad prie Emin žvaigždės statuso sukūrimo nemenkai prisidėjo ir jos girti išsišokimai viešuose renginiuose, televizijoje ir kitur. Masinę publiką tokie dalykai „veža“. Bet svarbu ir tai, kad ji yra viešai pasakiusi labai aštrių, aktualių tiesų – rėžusi tiesiai į kaktą, kaip sakoma. Tačiau šioje parodoje, jei ir yra tam tikro apsinuoginimo – pirmojo susitikimo su medžiaga rodymas, jausmingi, aistringi, atviraujantys darbų pavadinimai („Taršyk mane“, „Noriu tavęs, nes negaliu tavęs turėti“, etc.), jau įprastiniais tapę išsisakymai neoniniais užrašais, kurie kartais šiek tiek primena savipagalbos literatūrą (menas pastaruoju metu apskritai turi polinkį virsti terapija, prisiminkime kad ir paskutinį Marinos Abramovič projektą), tai nebėra nei nežaboto laukiniškumo, nei nuogų tiesų, nei provokacijų. Emin ir pati prisipažįsta, kad subrendo, apsiramino. Bet ar menininkui, kuriančiam meną kaip save, tai yra gerai? Štai kitų savimi meną kuriančių ir jau daug vyresnių menininkų Gilberto ir George’o (http://www.7md.lt/daile/2014-10-24/Skiepai-nuo-saviniekos) darbuose iki šiol nestinga provokacijų, rizikos, aktualumo. O gal nejučia pasiduodama kvailam visuomenės nuomonės spaudimui, kad moteriai, sulaukusiai 50-ies, „nebetinka darkytis“?
 
O galbūt čia neišvengta ir „įskilusio deimanto sindromo“, kai staiga paaiškėja, kad menininkas, galimai išgarsėjęs dėl šiek tiek kitų priežasčių, negali nieko įdomaus sukurti, tačiau kurti privalo, nes tas mitas apie jį ar ją daug kam labai naudingas? Gal čia irgi, kaip rašė Monika Krikštopaitytė (http://www.7md.lt/daile/2014-10-17/Kaip-pamatuoti-sloves-kokybe), šlovės kokybės problema? Juk kad ir ką menininkas žvaigždė padarys – viskas bus gerai, viskas pateks į galeriją, viskas pavirs preke, nes reikia trūks plyš išlaikyti to menininko rinkos vertę. Sunku tokiomis sąlygomis išlikti kritiškam savo darbų atžvilgiu, sunku dar kažkuo abejoti... Tačiau išgarsėjimo formulė kaip viešas „apsinuoginimas“ (pvz., meilužių sąrašo pavertimas menu) ir atviras nepraustaburniškas įžūlumas mano, kaip menininkės ir kaip žmogaus, vertybių skalėje yra aukščiau už moralinius kompromisus meninės karjeros tikslais ir už slaptą įžūlumą pasinaudojant tarnybine padėtimi visur prastumti tik save, eliminuojant kitus. Jau verčiau tegul Emin moko studentus piešti (gal bent išmokys bekompromisiškumo), negu kreivų moralinių nuostatų savininkas sprendžia, kas yra tikras / geras / nacionalinių apdovanojimų vertas menininkas, o kas ne.
 
Paroda vyksta iki lapkričio 16 d.
„White Cube Bermondsey“ galerija (144–152 Bermondsey Street, Londonas)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 10–18 val., sekmadieniais 12–18 val.
 

 

Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.