Pastebėjimai

Edmundas Gedgaudas

Replika pabandžius klausytis koncerto transliacijos         

Maloniai prisimenu Muzikos ir teatro akademijos salėje praėjusį sezoną įvykusį koncertą, kur Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius fortepijonui išgirdome sugrupuotus pagal drąsią Rimanto Janeliausko viziją. Gilių įžvalgų nestokojo ir profesoriaus Jurgio Karnavičiaus interpretacijos, tad nudžiugau televizijos programose aptikęs žinutę, kad liepos 20 dieną galėsiu dar kartą to didžiulio koncerto, pavadinto „Čiurlionis kitaip“, pasiklausyti. Deja... Jau pirmieji įrašo garsai skatino galvoti, kad subtilų pianistą kažkas pasodino ne prie gero „Steinway & Sons“ instrumento, o privertė muzikuoti nuo kažkokios palėpės nukeltu kledaru. Prisiminiau prieš keletą metų „Vaidilos“ salėje girdėtą žavų Andriaus Žlabio koncertą, kurį mūsų nacionalinės televizijos garsų specialistai irgi pavertė apmaudžia karikatūra.  

Paulina Pukytė

Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.

Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.