Tarp disciplinų

Vytautas Paplauskas

„The flag project“ Kaune

„Britanikos“ viešbutis – pastatas, tapęs niūriu mūsų miesto persilaužimo laikotarpio paveldu. Šiomis dienomis tai tarsi iš virstančių debesų išnyrantis ledlaužis, atspindintis pilką apleisto ir nesutvarkyto Kauno laikmetį. Eilinį rudenį vėl tapęs paukščių užuovėja, prieš skęsdamas, nebylus laivas kelia pilką vėliavą – neutralią, tačiau nepasiduodančią. Užduodančią mums identiteto klausimus. Ar mes gebame priimti savo miesto istoriją tokią, kokia ji buvo? Susitaikyti su savo Kaunu, kokiame užaugome ir gyvename? Kokį miestą matome ateityje?“ – tokiu aprašymu savo „Facebook“ paskyroje prisistato „The flag project“ iniciatyva, kuri kauniečiams tapo žinoma po to, kai rugpjūčio 28 d. ant apleisto „Britanikos“ viešbučio Kauno centre iškilo didžiulė pilka vėliava.

Kristina Stančienė

Gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ Vilniuje

Viktorija Šiaulytė

Berlyno dokumentikos forumas

Džordana Arkietė

Besitęsianti kultūros asmens istorija

Ruperto vardas pasirodė prieš porą metų ir nekėlė triukšmo. Jį žinojo tik tie, kurie ir šiaip žinojo, ką kas daro ir atidaro. Duomenys buvo negausūs ir neprieštaringi: namų Rupertas neturi, bendrauja su keliais vaikštančiais talentais, kuriems padeda laistyti idėjas ir sėti sumanymus. Piktžolių neraudavo, nes jos nedygo. Rupertas sėkmingai išgyveno šį vaikystės ir drąsos laikotarpį, vaikštantys talentai išsivaikščiojo geromis kryptimis, mieste vyko parodos, o Valakampių miške staugė briedžių vaiduokliai.

Aleksandra Fomina

 Slam poezijos skaitymai

 

Slam poezijos skaitymus ėjau stebėti po beveik ištisų metų pertraukos. Pirmą kartą šį renginį pamačiau jau nebeveikiančioje „Fluxus ministerijoje“ vieną gūdų, regis, 2011 m. lapkričio vakarą. Tada tik žinojau, kad kurti ir skaityti slam poeziją gali praktiškai bet kas, vertinantis žodžių ritmą, turintis ką pasakyti ir nebijantis tai išraiškingai „išrėžti“ nuo scenos. Per trejus metus renginys gerai įsibėgėjo, išpopuliarėjo ir vėl reguliariai vyksta kultūros bare „Kablys“.

Aleksandra Fomina

Dano ir Lios Perjovschi paroda „Rupert“ centre

„Ir aš taip galėčiau“, – snobiškai sakė kai kurie Dano ir Lios Perjovschi parodos lankytojai lietuviai. „Aš padaryčiau geriau“, – atsainiai jiems antrino šiuolaikinio meno autoriai. Tačiau kažkodėl nė vienas jų nieko panašaus net nėra bandęs daryti. Matyt, trukdo ne tik legendinis lietuvių drovumas, bet ir provincialumu dvelkiantis atsisakymas domėtis tokiais dalykais kaip politika, šalies įvaizdis, kultūrinis mentalitetas ir kiti buitinėmis kategorijomis sunkiai nusakomi reiškiniai. Pasak Paulinos Eglės Pukytės, „lietuvių kalbą ir literatūrą nuosekliai ir giliai mokomės iki pat 12 klasės, o skaityti vizualiojo meno kalbą nemoko niekas, o jei ir moko, tai labai jau probėgšmais. Todėl jau kiek mūsų rašytojų yra skambiai iškoneveikę šiuolaikinį meną.“ („Nežinau kas yra pramogų pasaulis, aš juo nesidomiu“, Literatūra ir menas, 2014 03 14, Nr. 3465). Kyla klausimas, kuriam galui tokie žiūrovai varginasi eiti į šiuolaikinio meno parodas? Ir kodėl per parodos atidarymą tik pora lankytojų pasinaudojo menininkų kvietimu komentuoti ar užduoti jiems bet kokius klausimus?

Sandra Skurvida

Apie konferenciją LR seime

Balandžio 11-ąją Lietuvos Respublikos Seime vykusi konferencija „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje“, surengta Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba (balandžio 21-ąją šį renginį rodė Lietuvos televizija – šis tekstas remiasi TV transliacija) visos šalies akivaizdoje pareiškė, kad svarbiausios valstybės kultūros institucijos, kurių atstovai šiame renginyje nedalyvavo – tai Lietuvos kultūros ministerija, Šiuolaikinio meno centras ir kitos – propaguoja socialinę ir estetinę destrukciją. Konferencijoje pranešimus pristatė menininkai (-ės) (Aloyzas Stasiulevičius, Edita Utarienė, Rimas Dichavičius, Liudas Pocius, Arvydas Šaltenis), mokytojai (-os) (Raimonda Vaičiulienė ir Kęstutis Ramonas), žurnalistas Dainius Radzevičius, filosofas Krescencijus Stoškus, socialinis darbuotojas Paulius Skruibis. Kaip liudija dalyvių sudėtis, tikroji šio renginio intencija buvo identifikuoti ir pasmerkti „destruktyvųjį“ meną ir jo institucijas, o ne aptarti socialinių problemų priežastis ir įgalinti jų prevenciją, tad aš taip pat jų neaptarsiu. Menininkai, pasisakę renginyje, oponavo tiems, kurie jame nedalyvavo. Vienintelis balsas, prieštaravęs šiai vienbalsei daugumai, buvo Lietuvos dailės akademijos prorektoriaus A. Šaltenio.

Aleksandra Fomina

Poezija iš internetinių komentarų

 

Nedidelėje knygoje „Lietuviu poez1ja“ Justina Jokūbaitytė spausdina pačios surinktą naujųjų laikų tautosaką. Dėl jos jai neprireikė važinėti po gūdžias provincijas ar kaimus – juk talentingi poetai žino, kad poezija glūdi artimiausioje aplinkoje. Dėl jos nereikia kopti aukštai į kalnus ar išgyventi ekstazės: ji yra ranka pasiekiama. Tad Justina pasiekė kompiuterį, prijungtą prie interneto, ir tai, ką ten surado, apdorojo tik minimaliai.

Svarbiausias J. Jokūbaitytės, kaip autorės, tikslas buvo iš tūkstančių komentarų atsirinkti „stipriausius“, paveikiausius, įsimintiniausius. Kaip poetai susikoncentruoja į savo jausmą ar mintį, taip knygos autorė susikoncentravo į vieną opiausių ir aktualiausių temų – emigraciją.

Kęstutis Šapoka

Evaldo Janso projektas „Per ilgai ant paaukštinimo“ LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“

„Išmatų pasišalinimas per išangę, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, išmatų konsistencijos ir kitų priežasčių, gali būti vadinamastuštinimusi, šikimu, kakojimu. Tuštinimasis nenormaliai skystomis išmatomis vadinamas viduriavimu, triedimu.“

Aistė Galaunytė

Pokalbis su Nerija Putinaite

 Pastaraisiais metais, ypač kai kalbama apie meną, pastebėjau tendenciją parodyti, kad sovietinis pasaulis buvo „normalus pasaulis“. Beveik normalus pasaulis. Sakoma, kad buvo kai kurių dalykų, prie kurių menininkai turėję prisitaikyti, jie gudravę, kartais apgaudinėdavę... Bet iš esmės tai buvęs normalus gyvenimas. Kai kada nurodoma, kad ir šiandien esą vienokių ar kitokių apribojimų menininkų kūrybai.