Tarp disciplinų

Paroda „Žydiškojo Vilniaus įvaizdžių topografija“ Vilniaus rotušėje atidaryta kovo 4 d., kaip tik tuo metu, kai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žydai mini Mažąjį Purimą (hebr. pūrīm – „burtai“) – šios bendruomenės stebuklingą išgelbėjimą nuo pražūties. Vilniaus žydų bendruomenė Mažąjį Purimą šventė iki pat Antrojo pasaulinio karo, minėdama 1794 m. per Tado Kosciuškos sukilimą įvykusį stebuklą: apgulties metu patrankos sviedinys krito ant Didžiosios sinagogos stogo, kai joje buvo susirinkusi beveik visa bendruomenė kartu su Vilniaus Gaonu Elijahu. Manoma, jog dėl to, kad jis tuo metu garsiai skaitė psalmę, rūkstantis sviedinys nukrito, bet taip ir nesprogo.

Lyg tą stebuklingą vakarą žmonės sparčiai rinkosi į parodą Vilniaus rotušėje. Lauke lietus kapsėjo metaliniais stogais, nuvilnydamas senomis šaligatvių pakrantėmis, o viduje laukė ilga ir daug žadanti kelionė vaizdais po žydiškąjį Vilnių.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-17 | Tarp disciplinų | Dailė

Linas Liandzbergis, „Aš tau švelniai pakuždėsiu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Aleksandra Jacovskytė, „Žydė M. Antokolskio gatvėje“. 1967 m. balandžio 15 d.

Eva Pohlke, „Pažadėtoji žemė. Užmarštis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Vilmantas Marcinkevičius, „Judita“. 1992 m. A. Narušytės nuotr.

Vilmantas Marcinkevičius, „Mozė. 2005 m. A. Narušytės nuotr.

Jolanta Kyzikaitė, „Kiškis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Jolanta Kyzikaitė, „Mergaitė nuėjo“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Kunigunda Dineikaitė, „Asociacijos. Subačiaus g. 49“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Turime suprasti, kas yra tikra laisvė

Pokalbis su Vladimiru Tarasovu

Vilniaus dailės akademijos dailėtyros II ir III kursų studentai pasikvietė žymų džiazo muzikantą, perkusininką, kompozitorių ir audiovizualinių instaliacijų kūrėją Vladimirą Tarasovą pasikalbėti apie kūrybą, meno studijas, sovietmečio dailės gyvenimą ir šiuolaikinį meną. Tuo įkvepiančiu pokalbiu dalijamės su skaitytojais.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-12 | Dailė | Tarp disciplinų

Deima Žuklytė

Šiuolaikinis baletas ant popieriaus

Jūratės Stauskaitės paroda-akcija „Judesiai“ VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“

Jūratės Stauskaitės piešinių ir grafikos paroda-akcija „Judesiai“ pasitinka ant sienos dailiai išraitytais Henri Matisse’o žodžiais: „Piešinys man – ne visų įgūdžių lavinimas, – tai priemonė intymiems jausmams išreikšti ir dvasios būsenoms nusakyti.“ Formaliai žiūrint, citata apibrėžia piešinį, tačiau tarp eilučių pasako daug svarbesnį dalyką – Stauskaitė pripažįsta susižavėjimą Matisse’u, kurio piešiniai yra artimi ir grafikės kūrybai. Apie tai stipriausiai liudija penkių kūrinių ciklas be pavadinimo, susisiejantis su Matisse’o 1952–1953 m. „Akrobatų“ serija. Šiuose piešiniuose plastiško kūno kontūrus, sukurtus švaria, grakščia linija, išduoda vos vienas kitas šokėjos silueto linkis.

Tačiau pradėsiu nuo pradžių. Parodoje eksponuojami keli ankstyvesni Stauskaitės darbų ciklai, kuriuose jau paliečiama vėliau išplėtota judesio tematika. Lyginant su toliau matomais naujesniais, eskiziškais kūriniais, pirmieji atrodo aiškesni ir konkretesni, padedantys suvokti menininkės kūrybos evoliucinį kelią abstraktumo link. Linija Stauskaitei buvo svarbi nuo pat diplominio darbo – iliustracijų Hanso Christiano Anderseno pasakai „Undinėlė“ – sukūrimo. Linijos santykis su plokštuma, laisvos, neapibrėžtos juodos dėmės ima ryškėti oforto, akvatintos ir sausos adatos technikomis 1984–1996 m. sukurtoje darbų serijoje „Rytinė mankšta“, vaizduojančioje akrobatę, darančią įvairius pratimus. Vis dėlto sportininkės pastangų rezultatų nematau, tad man kūrinys nejučiomis ima panėšėti į užguitos moters gyvenimą, jos begalinius bandymus „prasimušti“ į idealų lygių teisių pasaulį. Žiūrėdama į šią darbų seriją prisimenu panašios tematikos Ksenijos Jaroševaitės skulptūrėles „Rytas“ ir „Vakaras“ (1979 m.), kuriose moterys pasyvesnės, nebandančios pakeisti savo būties.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-12 | Tarp disciplinų | Dailė

Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.

Jūratė Stauskaitė, „Rytinė mankšta“. 1984 – 1996 m. D. Žuklytės nuotr.

Jūratė Stauskaitė, „Arlekinas“. 1984 m. D. Žuklytės nuotr.

Eglė Juocevičiūtė

3 ir 2

Paroda „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ Šiuolaikinio meno centre

Paroda „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ susideda iš trijų erdvių. Pirmoji – pietinė salė, kurioje sugretinti Anu Vahtros ir Raulio Meelio kūriniai, antroji – kiemelis, kuriame rodoma Déneso Farkaso fotoinstaliacija, o trečioji – šiaurinė salė, kurioje eksponuojami Meelio ir Farkaso kūriniai. Vien iš kūrinių išdėstymo aišku, kad trys menininkai nėra paliekami ramiai kiekvienas savo erdvėje, o yra verčiami bendrauti tarpusavyje. Vis dėlto sudaromos dvi, o ne trys poros. Iš kūrinių išdėstymo taip pat aišku, kad daugiausia dėmesio parodoje skiriama Meeliui, Farkasas atsiduria antroje vietoje, Vahtra – trečioje. Šiek tiek pasidomėjus paaiškėja, kad dėmesio hierarchija paremta menininko svoriu Estijos dailės kontekste.

Meelis, vyriausios kartos atstovas, konceptualaus menininko karjerą pradėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, bet iki 10-ojo dešimtmečio turėjo marginalo statusą, nes be dailininko diplomo negalėjo būti Dailininkų sąjungos nariu. Nuo 10-ojo dešimtmečio jis užėmė pelnytą klasikinio avangardo pionieriaus sostą, kuris pastaraisiais metais buvo nušviestas naujai – 2013 m. kuratorė Margit Säde Meelio kūrinius įtraukė į KUMU parodą „Pomirtiniai sodų gyvenimai“ („Afterlives of Gardens“), priminusią jo kūrybą jaunajai kuratorių kartai, o 2014 m. vasarą KUMU didžiojoje salėje buvo surengta pirmoji tokio masto Meelio retrospektyvinė paroda, pavadinta „Dialogai su begalybe“ („Dialogues with Infinity“, kuratoriai Eha Komissarov ir Raivo Kelomees). Šių metų pradžioje Meeliui įteikta Estijos Nacionalinė kultūros premija už gyvenimo nuopelnus. Parodoje pristatomi ankstyvieji grafiko piešiniai spausdinimo mašinėle – konkrečiosios poezijos manuskriptas „Klubas“ (1968–1969) – ir ankstyvieji šilkografijos atspaudai.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-06 | Tarp disciplinų | Dailė

Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Anu Vahtra, „Panašumas ir reprezentacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Daiva Citvarienė

Bendruomenė ir atmintis šiuolaikiniame mene

Dainiaus Liškevičiaus projektas „Ramybė“

Viena svarbiausių temų, iškylančių daugelyje bendruomenėmis paremtų meno projektų – bendruomenių istorija arba atmintis. Prie tokios temos reikšmės neabejotinai prisideda tai, kad XX a. pabaiga, kaip, beje, ir XIX a. pabaiga, buvo paženklinta atminties krizės: šiuolaikinės visuomenės kaltinamos tuo, kad „nepagydomai serga amnezija“, neturi „gyvos atminties“, istorinio sąmoningumo ir t.t. Kita vertus, jos apibūdinamos kaip kenčiančios nuo „atminties apsėdimo“, išgyvenančios muziejų maniją, minėjimų epidemiją ir aistrą paveldui.

Anot kai kurių atminties tyrinėtojų, šios viešo ir privataus memorializavimo strategijos liudija apie šiuolaikinės visuomenės išgyvenamą užmaršties baimę. Kita vertus, šiandieninės atminties kultūros skatina naujos istorijos rašymą – kaip teigia prancūzų istorikas Pierre’as Nora, atmintis naujo žavesio ir svarbos įgavo kaip „nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“.

Daugelis autorių sako, kad atmintis praturtina pilietinę visuomenę, ugdo mūsų demokratinę teisę į tiesą. Atmintis, prisidedanti prie savimonės kūrimo, leidžia mums naujai įvertinti savo galimybes, skatina savarankiškai veikti. Be to, atmintis, suprantama kaip tai, kas perduodama iš praeities dabarčiai, yra esminė bet kokio kolektyvo funkcionavimui, nes kiekvienai grupei reikia kolektyvinės savimonės. Ši atminties ir tradicijos grandinė leidžia visuomenėms eiti į priekį, save reprodukuoti, o kartu ir keistis.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Tarp disciplinų | Dailė

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – kooperatyvo „Ramybė“ pirmininkas su žmona. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – daugiabučio fotografija. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – kadras iš videofilmo. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacija KUMU (Talinas). 2014 m. Autoriaus nuotr.

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacijos KUMU (Talinas) fragmentas. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacijos Nacionalinėje dailės galerijoje fragmentas. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Virginija Vitkienė

Keliai iš akligatvių

Dialogo ir tarpsritinio požiūrio poreikis bendruomeninių menų praktikoje

Žymi amerikiečių meno kritikė ir teoretikė Claire Bishop, bandydama apibrėžti jau kelis dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje stiprėjančias ir tankėjančias bendruomeninių menų praktikas, vertintojų vartosenoje atranda gana daug sąvokų ir žodžių: „Šis išplėstas post-dirbtuvių praktikos laukas dabar yra vadinamas daugybe vardų: socialiai angažuotas menas, bendruomene paremtas menas, eksperimentinės bendruomenės, dialoginis menas, ribinis menas, intervencinis menas, kolaboracinis menas, kontekstinis menas ir (naujausia versija) – socialinė praktika.“ Dėl veikimo modelių, įtraukiančių „daugybę žmonių“, specifikos pati autorė renkasi vartoti dalyvavimo meno sąvoką. (Claire Bishop, „Dirbtiniai pragarai: dalyvavimo menas ir žiūrovystės politika“ / „Artificial Hells: Participatory Art and the Politics of Spectatorship“). Kalbant apie naująsias meno formas, išviliojusias menininkus iš jų dirbtuvių ir autonominio kūrybos proceso į nepažinią, atvirą, „daugybę žmonių“ įtraukiančią erdvę, kyla klausimas, ar menininkui, baigusiam meno praktikos ir istorijos studijas, pakanka žinių bei gebėjimų dirbti su (pažeidžiamomis ir nebūtinai) socialinėmis grupėmis? Kokių papildomų kompetencijų, žinių, praktikų ir partnerysčių turėtų ieškoti menininkas, pasirinkęs bendruomeninio meno taktikas? Lietuvoje, kur bendruomeninio meno atvejai labai reti, manau, tikslinga kalbėti apie įvairias užsienio menininkų patirtis ir ieškoti teorinių atramos taškų, grįstų šių praktikų stiprybių ir silpnybių tyrimais.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-20 | Tarp disciplinų | Dailė

Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. D. Stankevičiaus nuotr.

Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.

Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno mieste. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.

Projektas „Padaryti pataisymai“, Olly Walkeris klijuoja plakatus Kauno mieste. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.

Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno mieste, Davidas Ellisas kalbasi su žurnalistasis. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.

Aistė Kisarauskaitė

Kūniškieji šachmatų žaidimo malonumai

Eglės Kuckaitės paroda „Somatinė“ VDA galerijoje „Artifex“

Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-18 | Tarp disciplinų | Dailė

Eglė Kuckaitė, „Origamis“, stiklas, medis, akrilas, nuotrauka iš interneto (1963 m. Pasadenoje netoli Los Angeles Nortono Saimono muziejuje vyko Marcelio Duchamp’o retrospektyvinė paroda. Marcelis eksponavo nuotrauką, kurioje žaidė šachmatais su nuogu modeliu Eva Babitz). 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Kuckaitė, „Manai? Dėžė“, 2014 m. Rengėjų nuotr.

Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Braižybinė dėžė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Dėžutė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Vėduoklė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Akiniai“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Kuckaitė, „Kaladės“, 2011–2014 m. A. Narušytės nuotr.

Kristina Stančienė

Menininkas ir jo laikas

Pokalbis su parodos „Teodoras Kazimieras Valaitis. 1934–1974“ kuratore Giedre Jankevičiūte

Visi didieji pasaulio muziejai turi parodų strategiją ir vadinamųjų major exhibitions parodų tradiciją. Peržvelgus bet kurios tokios didžiosios parodos katalogą matyti, kad prie jos dirba grupė žmonių – vienas idėjinis lyderis, kuris suburia tyrėjų grupę, parodos rengėjų komandą ir koordinuoja darbą. Tekstus katalogui dažniausiai rašo keli specialistai. Tokiu būdu paroda ir jos dokumentas – katalogas – tampa kultūros raidos katalizatoriumi. Kuriamas kritinis istoriografinis diskursas. Viso to mums labai trūksta – dėl ydingos parodų finansavimo praktikos, neprognozuojamo, neaiškiais kriterijais reguliuojamo jų rengimo proceso ir dėl įsišaknijusių dailės leidinių stereotipų. Iki šiol tebesame kamuojami nepasotinamo albumų su nedidele įžangėle alkio, kuris kilo sovietmečiu, tačiau mūsų laikais jau turėtų trauktis. Atsirado krūvos niekam nereikalingų ir neįdomių leidinių, jiems išleista daugybė lėšų, nors pinigus galima buvo investuoti į tyrimus ir kur kas vertingesnių knygų leidybą. Vakarietiška parodos katalogo samprata neįsišaknijo, nors pavienių mėginimų ją keisti esama.Tad Valaičio kūrybos paroda padeda pamatyti, ką įgytume, jei pamėgintume elgtis pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką.

Skaityti toliau >>

Nr. 4 (1110), 2015-01-30 | Tarp disciplinų | Dailė

Teodoro Kazimiero Valaičio parodos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Teodoras Kazimieras Valaitis, „Giesmių giesmė I–II“. Apie 1958 m.

Teodoras Kazimieras Valaitis, kavinės „Palanga“ reljefas „Laivas“. 1965 m.

Teodoras Kazimieras Valaitis, pusbrangių akmenų ekspozicijos stendas SSRS paviljone San Paulo tarptautinėje prekybos pramonės parodoje. Iliustracija iš Rusijos valstybinio ekonomikos archyvo.

Teodoras Kazimieras Valaitis, restorano „Šaltinėlis“ dekoratyvinis akcentas. 1970 m.

Virginija Vitkienė, Daiva Citvarienė

Bendruomeniniai menai XX a. ir dabar

Didžiosios Britanijos bei JAV kultūros politikos slinktys ir Lietuva

Vakarų šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau beveik tris dešimtmečius bendruomenėmis paremti ir bendruomeniniai menai yra ne tik kultūros, bet ir socialinės politikos centre. Nors Lietuvoje dalyvavimo ar reliacine (santykių) estetika, bendradarbiavimu, bendruomenėmis paremto meno (arba: socialiai angažuoto, intervencinio ar naujojo stiliaus viešojo meno) strategijos tampa vis dažnesnės, teoriniame diskurse jos (o kartu ir vertinimo problemos bei metodų analizė) jau pradeda sulaukti tyrėjų dėmesio (paminėtini svaresni teoriniai indėliai: Linos Michelkevičės disertacija „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“, VDA, 2014; Linaros Dovydaitytės straipsnis „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto „Šančiai – draugiška zona“ atvejis“, Miesto tyrimai: viešumo patirtys, 2014; tyrėjų Daivos Citvarienės, Rūtos Mažeikienės, Tomo Pabedinsko, Virginijos Vitkienės ir menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Vitos Gelūnienės projektas „[Ne]matomos bendruomenės“), tačiau tyrimų rezultatai kol kas mažai publikuoti. Taigi šiuo straipsniu pradedamu tekstų ciklu siekiame inicijuoti diskusiją apie tokio meno praktikas, jų raišką ir tyrimus, vertinimo kriterijus bei šių tyrimų įrankius. Remiantis skirtingais šiuolaikinio meno, teatro ir fotografijos sričių pavyzdžiais, bus bandoma atskleisti šio „dalyvaujamojo“ meno problematiką Lietuvoje bei pristatyti ją tarptautinių meno praktikų ir tyrimų kontekste.

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1109), 2015-01-23 | Tarp disciplinų | Dailė

„Miestų tyrimai: Draugiška zona“, kuratoriai Vita Gelūnienė, Ed Carroll. 2013–2014 m. Organizatorių nuotraukos.

Agnė Narušytė

Aš esu Aurelija

Komentaras apie įvykius Prancūzijoje ir žodžio laisvę

Sekmadienį Paryžiuje daugiau nei trys milijonai žmonių susirinko į demonstraciją, kurios simboliais tapo pieštukas ir žodžiai: „Je suis Charlie“ – „Aš esu Charlie“. Prisijungė ir daugelio pasaulio valstybių vadovai. Taip pasaulis išreiškė solidarumą su humoristiniu savaitraščiu „Charlie hebdo“, kurio redakciją išžudė du „Kalašnikovais“ ginkluoti vyrai. Lietuvos vadovai demonstracijoje nedalyvavo, nusiuntė tik užsienio reikalų ministrą. Ir teisingai padarė – vėliau paaiškės, kodėl.

Ne taip jau retai ginkluoti vyrai (gal kartais ir moterys, bet tokio atvejo neprisimenu) nužudo būrį žmonių, dažnai – gerokai didesnį. Štai beveik tuo pat metu, sausio 3–7 d., islamistų grupuotė išžudė apie 2000 Nigerijos gyventojų, bet į tai nenori atkreipti dėmesio net jų pačių valstybės vadovai. Prieš ketverius metus Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones Norvegijoje. Amerikoje gana reguliariai įtūžę jaunuoliai iššaudo klasės draugus, kaimynus ar šiaip praeivius, vis iš naujo sukeldami ginčą apie konstitucinę laisvę nešiotis ginklą. Ką jau kalbėti apie ankstesnius islamo teroristų išpuolius (2001 m. rugsėjo 11-oji Niujorke, 2004 m. kovo 11-oji Madride, 2005 m. liepos 7-oji Londone), kaip daugelis sutaria, pakeitusius pasaulį. Jau savaime suprantami tapo piliečių laisves ribojantys antiteroristiniai įstatymai, sekimo sistemos ir sustiprinta oro uostų apsauga. Tačiau tik sausio 7-osios įvykiai subūrė tokią minią. Kodėl?

Skaityti toliau >>

Nr. 2 (1108), 2015-01-15 | Tarp disciplinų