7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Čia yra mano kiemas

Paroda „Monolitas“ kultūros bare „Kablys“

Aleksandra Fomina
Nr. 44 (1105), 2014-12-12
Tarp disciplinų Dailė
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Nors kultūros baro „Kablys“ svečių namuose įsikūrusios parodos „Monolitas“ atidarymo metu skambėjo repas, mano mintyse vis sukosi SEL dainos „Kiemas“ pradžia: „Čia stoviu aš, čia stovi tu / Čia stovim mes, mes visi kartu / Kai mūsų daug, mes tvirti kaip plienas / Vienas už visus ir visi už vieną“. Kaip ir SEL fenomenas, paroda yra ryškus 10-ojo dešimtmečio atmosferos atspindys ir rezultatas. Kaip ir SEL, jos autoriai priklauso tai kartai, kurios kūrybinės ambicijos prasidėjo miestų blokinių daugiaaukščių („monolitų“) kvartaluose, tarsi vėjaraupių žymės nusėjusiuose Rytų Europos platybes nuo Bulgarijos iki Estijos. Tiksliau – jų kiemuose, kur, galima sakyti, gimė vieni iš pirmųjų nepriklausomos šalies miestų getų ir pogrindžių, tapę atskirais antropologiniais reiškiniais.
 
Apie 10-ojo dešimtmečio ir jų kiemų estetiką jau galima būtų rašyti daktaro disertacijas, tačiau iš karto norėtųsi atkreipti dėmesį, kad „Monolito“ idėjos akivaizdžiai gimė ne iš sentimentų ir nostalgijos šlovingam laikotarpiui. Šios nostalgijos apraiškų yra pilni interneto forumai, o parodos koncepcijoje persipynę keli svarbūs aspektai išryškina, tarp kitų klausimų, augantį nepasitenkinimą būtent pogrindžio nykimu arba, ką jau čia slėpti, tyliu ir sistemingu naikinimu. Pavyzdžiui, Vilnius jau nebetenka undergroundo, nes jam palankios teritorijos pamažu privatizuojamos, paverčiamos kūrybinio potencialo neturinčiomis įstaigomis ar tiesiog uždaromos, kaip kad nutiko legendinei „Sattai“ ar „Fluxus ministerijai“. „Commune Art“ krečia kone kriminaliniai skandalai, „Psichbaryje“ renkasi skustagalviai, nors apie tai garsiai nekalbama, loftai darosi vis brangesni ir vis labiau posh – tokiu būdu iš centro ir senamiesčio tyliai „išspaudžiama“ viskas, kas pagal estetiką netinka prie lakuotų ar smailianosių batų, kuriuos mėgsta ir verslininkai, ir mafukai. „Kablys“ liko viena iš erdvių, turinčių šansų minėtą kūrybinį potencialą išsaugoti. Todėl geresnę vietą tokiai parodai sunku ir sugalvoti, juo labiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko.
 
Tam tikra prasme ir pats „Monolitas“, ir kiemas kaip reiškinys yra periferijos zonoje: kiekvieno miesto stoties rajone tvyro kitokia atmosfera nei centre ir senamiestyje. Čia, svečių namuose, kur už sienos gyvena žmonės, susirinko „savi“, kuriems nereikia nei kuratorių, nei rėmėjų, nei pseudointelektualių filosofavimų įvykiui surengti. Tokie čia atrodytų tiesiog juokingai. Juk svarbiausios iš 10-ojo dešimtmečio ir daugiaaukščių kiemuose jo išryškintų vertybių – autentiškumas, atviras konformizmo niekinimas, dviveidiškumo ir kitų suaugusiųjų pasauliui būdingų elgesio strategijų kritika, pasireiškianti atviru sarkazmu, šaržavimu, išsišaipymu iš siekio kontroliuoti, riboti, apibrėžti kito erdvę dėl egoistiško patogumo: „Žaidimų aikštelės niekada nesibaigdavo vidinio kiemo apibrėžtose ribose, dažniausiai jos ten nė neprasidėdavo“ (parodos manifesto autoriai Akvilė Magicdust ir Vladas Suncovas). Parodos autorių „miesto gatvėse prasidėjusios „monolitinės draugystės“ yra ne tik solidarios ištikimybės šioms nuostatoms pagrindas ir „cementas“, bet ir vienas iš nedaugelio dalykų, leidžiančių išlikti savimi ir nesunykti šiose „betono džiunglėse“, kur 10-ajame dešimtmetyje galėjai girdėti šūvius, matyti vietinių „klanų“ santykių pasiaiškinimus, kur kaimynai, iki tol kukliai dirbę nykius darbus, staiga pavirto „pasikėlusiais“ verslininkais, besipuikuojančiais aukso papuošalais, „importiniais“ drabužiais ir blizgiais automobiliais.
 
Tokiame kieme, kur belieka „vieniems iš kitų mokytis“ sveiko cinizmo ir tam tikro neagresyvaus „kietumo“, išaugusi menininkų karta kaip atspirties tašką pasirinko nuosavo žaidimo kūrimą. Žaidimas yra visai „Monolito“ autorių pasaulėžiūrai būdinga strategija ir šiaip jau neatsiejama kiemo dalis. Ją prisiimančiam būdingi žaismingumas, ironija, savarankiškumas, savo teritorijos apsibrėžimas ir nuoširdus rūpinimasis ja, „pasidaryk pats“ principas ir kiti svarbūs nepriklausomo egzistavimo elementai, kai savo pasaulį susikuri ne tik fizinėje, bet ir mentalinėje erdvėje. Tuomet tampi nenugalimas: gali susikurti ką tik nori, tai vis tiek bus vertingiau už kitų demonstruojamas brangenybes. Taip Ingra Miler eksponuoja auksu žibančius žiedus, ginklus ir milžiniško dydžio „brangakmenius“ („Untitled goes golden“), Egyboy – erotika ir farsu pulsuojančius popkultūros „simbolius“ („My flag is“) bei savo „didvyrio“ skulptūrą („Ninja“), Justė Vazgytė, savotiškai tęsdama Martos Vosyliūtės darbą, kuria jau trimatį „paminklą“ pilkam monolitiniam namui („9 aukštai“), o Asylum įamžina totalitarinę erą atspindinčius vaikų žaidimų aikštelės įrenginius („Vaivorykštė“, „Čiuožyklė“), kuriuos apžiūrinėdama pirmą kartą suvokiau, kad kosmonautus žaidėme laipiodami po metalinį narvą („Gaublys“). Kūriniai įkainoti solidžiomis pinigų sumomis, taip pasityčiojant iš oficialiai propaguojamo meno „parsidavėliškumo“ ir pabrėžiant jų emocinę vertę patiems menininkams. Tokia pretenzinga poza yra šio žaidimo dalis. Kitaip nei suaugusieji, čia niekas nieko neverčia žaisti, o nepatenkintiems tokia padėtimi Ingra Miler skiria fortepijono pjesę „Fuck you and go“. Iš tikrųjų, kodėl vienų žmonių nustatytos taisyklės turėtų būti svarbesnės už kitų? Čia nelaukiama nei vertinimų, nei apskritai prašalaičių nuomonių: „suaugusių suformuotos ribos, kaip ir ką daryti, buvo [ir yra] nuolat išbandomos“, didžiausias autoritetas yra „savas“ kiemo draugas, o savarankiškai kuriama realybė galiausiai susilieja su kasdienybe ir ją nustelbia, nes turi lygiai tiek pat teisių egzistuoti: „Nepamenu, kas toje mokykloje vyksta – žvilgsnis skęsta languose – bet suaugusieji sako, kad ji yra svarbi. Matyt, jie teisūs, tačiau mano gyvenimas vyksta vasarą, čia“ („Uogos“).
 
Fragmentiškumas yra neatsiejama tokio žaidimo dalis: savo atskirą erdvę įmanoma susidėlioti net iš detalių ar trumpų akimirkų, taip daromi ir zinai – svarbi „Monolito“ ir viso undergroundo dalis. Akvilė Magicdust savo leidybos knygutėje leidžiasi į utopišką kelionę, kurioje gelbėja niokojamą gamtą („Liepsnos“), iš paauglystės įspūdžių konstruoja didelio formato paveikslus. Egyboy, eksperimentuodamas su štampavimo technologija, neatsiejama nuo žaidimų su popso ir „mainstreamʼo“ reiškiniais, savo malonumui „kepa“ pastarųjų šaržus, o jo brolis R. Praspaliauskas šaiposi iš totalitarinei ekonomikai būdingo nesirūpinimo individo poreikiais, siūlydamas savo gamybos „baldą“ („Kėdė“). Tokiu būdu galima rasti net jaukumą ten, kur jo, rodos, visai nėra, sureikšminant tik sau svarbias realybės detales, meiliai piešiant kasdienių daiktų „portretus“, komiksus ir karikatūras, juodojo humoro estetiką paverčiant tokiu savaime suprantamu gyvenimo elementu, kad net pakaruokliai nesukelia ypatingų emocijų, tik primena filmą „Jaunosios savižudės“ („Virgin Suicides“, 1999), kuriame griežtų taisyklių, apribojimų ir kontrolės kupinas puritonų tėvų pasaulis išprovokuoja vaikų savižudybes.
 
Būtent suaugusiųjų tyliai toleruojamas daugiaveidiškumas, įprotis apsimetinėti, meluoti net ir sau patiems tampa pretekstu siurrealizmo ir deformuotų vaizdų kupiniems A. Bran piešiniams, tiesa, šiek tiek dvelkiantiems moralizavimu, tačiau nuo štampų, ydingų mechaniškai atkartojamų įpročių ir masinio priverstinio suvienodinimo pavargusiai sąmonei svarbiau juos užfiksuoti nei ieškoti įmantrių raiškos priemonių. Čia naudojama 10-ajame dešimtmetyje leistiems žurnalams (sunku patikėti, bet tada ir „Panelė“ dar buvo įdomus, jautrus, subtiliai apipavidalintas leidinys) būdinga piešinių stilistika, taip pat pastebima ir Ingros Miler keraminiuose „pliūpsniuose“, tarkim, „Have a nice day and go home“. Šios frazės nereikėtų suvokti kaip agresijos: taip paprasčiausiai saugomos teritorijos ribos. Maištas prieš taisykles nepamirštamas nė sekundei: net ir maža detalė keičia visą vaizdą, ir rimčiausiam dalykui suteikia komiškumo, „išleidžia“ iš jo patosą tarsi orą iš baliono. Jei jau klasikiniame mene naudojama falinė simbolika, kam reikia tai taip uoliai slėpti, kodėl falo nenupiešus atvirai? Tam skirtos ir Copmulsiv „Birkos“, ir jų piešimas ant sienų, pro kurias bus vaikštoma „akmenine“ veido išraiška, apsimetinėjant, kad nieko ten ir nėra, ir milžiniška besišypsanti skulptūra salės viduryje. Tai tarsi tyras, apsimetinėjimo strategijų nesugadintas vaiko žvilgsnis, matantis, kad „karalius nuogas“ ir tai skelbiantis būtent tą akimirką, kai susidariusios sąlygos leidžia karalių pagaliau nuversti.
 
Beje, vaikiškumas anaiptol neturėtų būti siejamas su naivumu, paklusnumu ir primityvia, „tuščia“ sąmone, kurią galima užpildyti bet kokiomis mąstymo klišėmis. Šiame kieme gyvena ir žaidžia tyliai gudrūs vaikai – tokie kaip pagarsėjęs Egyboyʼaus Minskas ar ant popierinių rankšluosčių H2Chaos nupieštas personažas, lyg ir primenantis Stasio Eidrigevičiaus išpopuliarintas kaukes, tik neturintis pastarųjų veidams būdingo pasyvumo. Galų gale, argi ne atvirumas, autentiškumas, laisvė būti ir daryti taip, kaip patinka, nėra labiausiai vertinamos ir su nostalgija prisimenamos to paties 10-ojo dešimtmečio skiriamosios savybės? Daugeliu atžvilgiu tuomet laisvės buvo daugiau, o taisyklės ir apribojimai daugumai rūpėjo mažiau nei praėjus dvidešimčiai metų, kai progų maištauti, protestuoti ir patiems nustatinėti savo ribas pasitaiko, deja, vis dažniau ir dažniau. Galima tikėtis, kad „Monolito“ autoriai per daug „neužsižais“ su šios parodos idėjomis ir savo tyliai gudraus maištininko dvasią taip pat atskleis kituose kontekstuose.
 
Paroda veikia iki gruodžio 11 d.
Kultūros baras „Kablys“ (Kauno g. 5, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–sekmadieniais nuo 14 iki 24 val.

 

Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ingra Miler, „Golden Toys“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ingra Miler, „Golden Toys“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
H2CHAOS, piešiniai. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
H2CHAOS, piešiniai. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ingra Miler, „Untitled Goes Golden“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ingra Miler, „Untitled Goes Golden“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Justė Vazgytė, „9 aukštai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Justė Vazgytė, „9 aukštai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Copmulsiv, „Apie birkas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Copmulsiv, „Apie birkas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos vaizdas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.