Tarp disciplinų

Aistė Kisarauskaitė

Dulkių valymo užrašai

Pripažinkime, namų areštas turi nemažai privalumų – nereikia vėl savęs transportuoti į bereikalingus susitikimus, paskaitas, kur dar viena mokslo ar meno įžymybė pasakoja blankias istorijas apie save mylimiausią. Nors valandų paroje vis dar nepadaugėjo, galima apsitvarkyti namus ir galvą, žodžiu, atlikti kažką, ką seniai ruošeisi. Taigi tai – dulkių valymo užrašai.

Agnė Narušytė

Reflektuojant praeitį

Gyvenimas sustojo. Tarsi. Jis kažkur vyksta, bet nieko nematau, tik perskaitau internetiniuose portaluose. Dažniausiai rašoma apie virusą. Tik jis realus. O kiti įvykiai tampa vis mažiau tikri. Faktai virsta fikcijomis, kai pirštai liečia tik namų sienas, nuo kurių atsimuša tavo žodžiai, tariami vis rečiau, tik telefonu keliems žmonėms. Jie taip pat jau beveik netikri, nes balsas akimirksniu atskrieja milijonus kilometrų į tavo ausį, o kūnai taip negalėtų. Todėl netikėtai kompiuterio ekrane pamatyta pilnos žmonių gatvės nuotrauka atrodo siurreali – tai svetimas pasaulis, prarastas, tik nežinia, ar amžinai. Mes norime jį atkurti lygiai tokį, kaip buvo, – net su visais nesklandumais, kuriuos atmintis nuskaidrina ir paverčia nostalgijos grynuoliais. Bet ar virusas leis? Ar leis jis išeiti iš namų ir vėl laisvai vaikščioti gatvėmis, atidaryti valstybių sienas, skraidyti vieniems pas kitus? Tas nematomas niekingas padaras, net ne padaras, o nesąmoninga genetinės medžiagos dalelė, kuri dabar skubiai sprendžia klimato atšilimo problemą, ardo civilizaciją net neįvykus ekologinei katastrofai. Tarsi mums būtų rodoma alegorinė misterija, repeticija to, kas bus, kai žemė nebeužaugins derliaus, o vandenynuose bus tuščia.

Rosana Lukauskaitė

Meilės Sposmanytės virtuali paroda „Europos peizažai“

Svarstydami, kas bus po mūsų, dažniausiai prieiname prie išvados, kad greičiausiai kažkas panašaus į tai, kas buvo ir prieš mus – vien iš senųjų civilizacijų likučių matome, kaip puikiai gamta atsiima savo teritoriją. Įprastą kasdienybę kardinaliai pakeitęs karantinas šį egzistencinį nerimą tik paaštrino, tačiau net įsigaliojus griežtiems viešojo gyvenimo apribojimams ir socialinio atsitolinimo būtinybei vyksta alternatyvi parodinė veikla – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka kviečia į virtualią Meilės Sposmanytės parodą „Europos peizažai“.

Agnė Narušytė

Pasiduodant ateities prognozių madai

 

Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.

Linas Bliškevičius

Apie susidūrimą su mirtimi

„Jokie kiti laikai taip primygtinai ir be paliovos nediegė kiekvienam žmogui minties apie mirtį kaip penkioliktasis šimtmetis. Per visą gyvenimą be atvangos aidi šauksmas: memento mori.“(1) Taip nutiko dėl visą Europą apėmusių epidemijų, kurias sukėlė mažos bakterijos Yersinia pestis. Didžiausia ir viską pradėjusi maro banga net įgavo savo vardą – „Juodoji mirtis“, nes į amžinąjį patalą sugulė nesuskaičiuojama daugybė Europos gyventojų. Šių laikų genetikai teigia, jog didieji marai į senąjį žemyną atkeliavo iš Kinijos kartu su pirkliais, diplomatais, armijomis ir žiurkėmis laivuose. Prekybos keliai visuomet buvo maro arterijos, papuošusios žmones pūliais prasprogstančiomis juodomis žaizdomis, o Europą užliejusios mirtimi. Vaizdų būta tokių žiaurių, jog viduramžių pabaigoje pradėta abejoti net Meilės evangelijos idealais, kaip neatitinkančiais tikrovės.(2) Pasaulį lyg išvalyti turėjęs prakeiksmas buvo didžiausias nuo VI a. ir pakeitė visuomenę, jos kultūrą ir ekonomiką, net viduramžių scholastika patyrė neatkuriamą nuosmukį(3), visuomenę apėmė gedulas, o žmogų lydėjo nuolatinės fatališkos nuojautos šešėlis. Todėl XV a. teologas Dionyzas Kartūzas savajame didiko gyvenimo vadove perspėja: „O kai jis į patalą gulasi, tegu atmena, kad lygiai taip pat, kaip dabar jis pats į patalą gulasi, greitai jo kūną kiti paguldys į kapą.“(4) Tačiau gyvenimas nesustoja net skęsdamas visuotinėje agonijoje. Žmogus visuomet norėjo žinoti ir priežastis, ir pasekmes, galų gale kas seks po to.

Monika Krikštopaitytė

Virtualus pokalbis su menininke Egle Ganda Bogdaniene

 

Pastebėjau feisbuke, juk ten nusikėlė dabar jau visas bendravimas, kad kasdien kuriate po išsiuvinėtą kaukę. Ar jos skirtos vis kitam žmogui? Vardinės?
Taip, daugelis vardinės. Pirmos iškeliavo į Halės turgų – nuostabaus restorano „Spoon Out“ šeimininkams. Žmonės dirba nemažindami tempo. Kitaip bankrotas, o Halės maistas juk – fantastiškas senamiesčio fenomenas. Reikia palaikyti.

Agnė Narušytė

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

AICA, LTMKS

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija

Vilniaus miesto savivaldybės
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai                                    
                                                                                                   2020 03 20, Vilnius

KREIPIMASIS

Šiuolaikiniuose demokratiniuose miestuose sugyvena reprezentacinės ir alternatyvios erdvės. Pastarųjų atsiradimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Minint šio svarbaus įvykio trisdešimtmetį prašome Vilniaus savivaldybę atkreipti dėmesį į „Kabliu“ vadinamo pastato Kauno g. 5 vertę ir išsaugoti jį kaip unikalią visumą, kurią sudaro šio pastato specifinių savybių kombinacija:
          - pagal tipinį sovietmečio socialistinio realizmo stiliaus projektą pastatytas geležinkeliečių kultūros rūmų pastatas (1958);
          - pasikeitusią politinę situaciją įkūnijęs Mindaugo Navako skulptūrinis objektas „Kablys“ (1994);
          - turtinga ir svarbi „Kablio“ visuomeninių-kultūrinių veiklų istorija (1994–2020).  

Danguolė Ruškienė

Agnieszkos Wołodźko ir Mareko Wołodźko paroda „Tuo požiūriu...“ galerijoje „si:said“ Klaipėdoje

Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.

Kamilė Pirštelytė

Pokalbis su Arturu Bumšteinu

Pasikalbėti apie kūrybą su tarpdiscipliniu garso menininku Arturu Bumšteinu susitikome Jaunimo teatre, kuriame pastarąjį pusmetį jis dirba net prie dviejų kūrinių: kaip kompozitorius Krystiano Lupos režisuojamame spektaklyje „Austerlicas“ ir kaip eksperimentinio kūrinio „Kalkwerkas“ pagal Thomo Bernhardo romaną režisierius. Tai atspindi kūrybingą, sunkiai kategorizuojamą Bumšteino asmenybę. Jo darbai veržiasi iš žanrinių rėmų, savitai girdimas ir matomas pasaulis skleidžiasi eksperimentinėmis scenos meno formomis.