Basų pėdų liudijimai

Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.

Agnieszka ir Marekas jau kelerius metus lankosi Peru (Pietų Amerika), kur gyvena kartu su borų tautos indėnais. „Tradicinė borų indėnų tautos gyvenamoji vieta ‒ Amazonija, t. y. Kolumbija, tarp Igara Paranos ir Kaketos upių. XIX ir XX a. sandūroje kilus kaučiuko bumui, Vakarų pasaulis padarė didelę įtaką šiam regionui, todėl borai pasklido po kitas Kolumbijos ir Peru teritorijas. Šiuo metu jų daugiausiai gyvena Peru Ampiyaku baseine ir prie Momono, Ikuitos ir Putumajo upių. Manoma, kad iš viso borų yra apie 2000.“

Kaip ir dauguma mažų, atokiose vietovėse gyvenančių tautų, borų kultūra ir papročiai unikalūs, tačiau jų situacija pastaraisiais dešimtmečiais keičiasi. Pasikeitė ne tik borų gyvenamoji vieta. Dėl ekonominės naudos (kaučiuko išgavimo) jie išnaudojami, o tai lėmė šių Amazonijos gyventojų populiacijos mažėjimą, tiksliau – nykimą. Pokyčiai palietė ir borų gyvenimą, jų tradicijas. Ilgus šimtmečius gyvavę papročiai įgyja naujų bruožų, kai kurie mainosi iš esmės. Kaip teigiama anotacijoje, borų tauta išgyveno visus paskutinių 100 metų kultūrinius susidūrimus: ankstyvąjį kapitalizmą, misionierišką veiklą, mokyklos švietimą ir globalizaciją. Šiandien juos yra sunku atskirti nuo Amazonijos gyventojų metisų ‒ jie vilki vakarietiškais rūbais, namuose turi televizorius ir videoaparatūrą, dažnai užsiima „metisų profesijomis“. Čia jau kuris laikas tradicinį tikėjimą pakeitė krikščionybė, o borų kalbą po truputį išstūmė ispanų ir portugalų kalbos. Iš naujo perkainojamos ir šios tautos vertybės. Tai – svetimų kultūrų invazijos ir globalizacijos padariniai. Nebūtinai tik neigiami, tačiau bet kuriuo atveju stipriai koreguojantys šios mažos tautos veidą.

Marekas Wołodźko, kruopščiai surinkęs dokumentinę medžiagą apie borus, pačia paprasčiausia forma pristato ją ekspozicinėje erdvėje. Antropologas, laikydamasis nuoseklumo, šalia archyvinių nuotraukų pateikia analogiško vyksmo epizodus iš šiandienos, viską detaliai paaiškindamas aprašuose. Analizuojant informaciją apima jausmas, jog skaitai mokslinį veikalą su konkrečiais skaičiais, datomis ir faktais. Tiesa, informacijos suteikiama gana saikingai, pernelyg neapkraunant sąmonės ir kol kas tik žadinant smalsumą. Tačiau iš sausokų faktų netrukus persikeliama į kur kas jausmingesnius ir mažiau objektyvumo žadančius vaizdus.

Marekas leidžia sau pamiršti mandagų atstumą ir priartėja prie savo herojų itin arti. Ir čia jau pradedamas justi asmeninis, itin glaudus autoriaus santykis su šiais žmonėmis. Borai be jokio varžymosi įsileidžia jį į savo gyvenimą, kasdienišką ir tarsi niekuo neišskiriantį vyksmą. Tam tikra prasme – į šiandieninius ritualus, užpildančius jų gyvenimą populiariomis TV laidomis ar rėksminga holivudine produkcija. Tačiau akivaizdu, kad atotrūkis tarp borų gyvenimo, jų buities, papročių bei įpročių ir dirbtinai primestos Vakarų kultūros išlieka. Tai sukuria keistą, kartais komišką, kartais graudų įspūdį. Tokiame fone šie žmonės atrodo kaip smalsūs vaikai, kurie gal ir norėtų žaisti, bet dar nėra išmokę svetimų žaidimų. Antropologas tai pastebi ir kontrasto principu dėlioja įtikinamus nūdienos pavyzdžius, kuriuose originali borų gyvensena persipina su populiarių pramogų apraiškomis, atkeliavusiomis akivaizdžiai iš kito pasaulio.

Kur kas natūraliau borai jaučiasi gamtoje. Jie ir šiandien išlaiko glaudų ryšį su ja. Todėl tiek jų kasdieniame gyvenime, tiek ir šventėse dalyvauja visi gyvi sutvėrimai, ne tik žmonės. Marekas kaip pavyzdį pateikia vizualią medžiagą iš Meémepá apeigų, į kurias sukviesti visi, mintantys palmių persikų vaisiais: žmonės, vabzdžiai, žuvys, paukščiai ir kitos būtybės. Be abejo, jie dalyvauja ne tiesiogiai, šiuos padarus ritualuose įkūnija persirengėliai su kaukėmis, įspūdingai imituojantys gyvūnų skleidžiamus garsus. Ne mažiau svarbus vaidmuo borų gyvenime tenka ir gamtos kūnams: „Žvaigždės yra tokios pačios, kaip ir mes, žmonės. Štai kodėl Kalėdoms senieji borai buvo kviečiami šokti kartu su žvaigždėmis. Bet tik mūsų protėviai žinojo, kaip jas pasiekti.“ Tai tik keli pavyzdžiai iš borų ritualų.

Užmezgus kontaktą su baltaisiais, jų gyvenimas įgijo ne tik kitas formas, bet ir prasmes. Anksčiau vykdavusios apeigos iš dalies transformavosi į jų inscenizacijas, šokius ir dainas, skirtas ne patiems borams, bet turistams. Parodos autorių teigimu, tik turtingas borų ritualinis gyvenimas padėjo jiems išlikti, nepranykti užsienio kultūrose. „Gausios fiestos tapo stipriausia identiteto dalimi, kur susijungia borų materialinės ir simbolinės praktikos. Jos yra labai stiprios, todėl išliko ir yra atliekamos greta popkultūros, misionieriškos veiklos ir organizuoto institucinio švietimo.“ Nors globalizacijos kontekste pagrįstai nuogąstaujama dėl nacionalinių kultūrų niveliacijos, borų kultūra bent kol kas išlieka. Marekas Wołodźko, akcentuodamas aplinkybes, lėmusias šios tautos elgsenos pokyčius, išlieka nuoseklus ir savo vizualiuose sprendimuose (vaizdo įrašuose, fotografijose) nuolat gretina dokumentiką su subjektyviomis įžvalgomis, kurios iliustruoja jo asmeninę poziciją. Nepaisant akivaizdžių pokyčių, borai išlieka tais pačiais žmonėmis. Autorius pastebi ir mums parodo nuogas jų pėdas. Jie taip ir neprisijaukino avalynės, šiandien tebevaikšto basomis. Fotografijose sugrubusios nuogos pėdos tarsi sklando ore kaip grakščiame šokyje. Ko gero, lygiai taip pat kaip anuomet, prieš kelis šimtus metų.

Subtilus atsitraukimas nuo dokumentikos ir laipsniškas priartėjimas prie metaforų bei simbolių yra būdingesnis Agnieszkai Wołodźko. Jos instaliacijos iš borų kultūros artefaktų bei pačios sukurtų objektų („Šnabždesiai lietuje“) tampa savotišku parodos prasminiu centru, į vieną visumą sujungiančiu faktais grįstą dokumentiką ir meninę išmonę. Nors ir ne taip aštriai, čia ir toliau tęsiama diskusija apie individualizmo vertę Vakarų kultūroje bei egalitarizmo idėjas Amazonijoje. Menininkė grindis kruopščiai iškloja odiniais augmenijos lapais, ant kurių išdėsto dubenis, skirtus sunkiems keraminiams lašams surinkti. Iš abiejų pusių savo instaliaciją ji „įvelka“ į mintis tenykščių vaikų, nuoširdžiai išreiškiančių susirūpinimą jau kitais, žemiškesniais klausimais: „ir ką mes darysime, kai numirsite čia?“; „Mano šuns vardas Killer’is, nes jis labai mėgsta žudyti.“ Tokios citatos kaip gaivi iš nežinia kur atsiradusi dulksna užkloja ne itin lengvą parodos turinį, primindamos, jog mes, kad ir kokie skirtingi vieni kitiems atrodytumėm, vis tik esame tokie patys, mąstome ir jaučiame taip pat.

Mareko ir Agnieszkos teigimu, tokioje situacijoje svarbūs yra ir jų pačių asmeninio požiūrio skirtumai. Kai iš to paties krašto kilę, tame pačiame kultūriniame lauke subrendę žmonės į tuos pačius reiškinius žvelgia visiškai skirtingai. Anot jų, patyrimai ir suvokimai apie borų kultūrą, nors ir įgyti labai panašiomis sąlygomis, kiekvienam iš jų yra kitokie, neretai vienas kitą paneigiantys. Tačiau būtent skirtumų, o ne vieningumo lauke jie pateikia savo interpretacijas. „Neigiama interpretacija jiems yra svarbi, net jei nieko neprideda prie jų pačių požiūrio taško. Ji gali veikti kaip veidrodis, kuris padeda į šį požiūrį žvelgti ir dėl kurio jie papildo vienas kitą, nė vienam iš jų nesuteikdami pranašumo.“ Būtent šios autorių mintys galėtų tapti gaju svetimos nuomonės, taip pat ir tradicijos, kultūros tolerancijos pavyzdžiu. O gal įmanoma duoti nieko nereikalaujant mainais ir priimti nieko neišsižadant? Atsakymų į šiuos klausimus, ko gero, negausime, bet pamąstyti apie tai proga šioje parodoje tikrai suteikiama.

Paroda veikia iki kovo 28 d.

Galerija „si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda)

Dėl LR apriboto kultūros įstaigų darbo iki kovo 27 d. galerija lankytojų nepriima. Paroda pristatoma: www.sisaid.lt, www.facebook.com/sisaidgallery/