Tarp disciplinų
Rosana Lukauskaitė
Quo vadis, Z karta?
Grupinė debiutuojančių menininkių paroda „Ar ji ateina?“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Paroda „Ar ji ateina?“ pristato jauniausios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybą. Jos kuratorė – Laura Stasiulytė-Gudaitė. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į Z kartos kūrėjų, užaugusių jau technonarkomanijos laikais, kūrinius, kuriuose individualios patirtys mainosi su medijų kaleidoskopo paveiktomis amžinosiomis lyties, kūno, tikro ir virtualaus moteriškumo temomis.
KPLA
Dėl būtinybės didinti kultūros periodinės spaudos rėmimą, nepriklausomai nuo rėmimo formos
Atviras laiškas Ministrui pirmininkui ir Finansų ministrui
Kultūros periodinė spauda užsiima nuoseklia Lietuvos elitinės kultūros stebėsena ir analize, ji taip pat yra terpė atsirasti ir augti meno kritikos ir literatūros talentams. Pirmiausiai šios leidybos vertinimais remiasi Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, Lietuvos kultūros ministerija, LR kultūros atašė korpusas ir kultūros bendruomenė, o parašyti tekstai sugula į antologijas ir vadovėlius, nes juos kuria profesionalūs meno kritikai, rašytojai. Deja, net 7 metus nebuvo didinamas šios srities rėmimo biudžetas, kas privedė kultūrinę spaudą prie išsekimo: darbuotojų atlyginimai nesiekia bedarbio pašalpos lygio, dėl itin menkų honorarų (20–30 Eur) protestavo meno kritikai, leidiniai mažino savo apimtis ir periodiškumą (liko tik vienas kassavaitinis 16 psl. apimties leidinys).
Emilija Vanagaitė
Rekonstrukcija ar savidestrukcija?
Paroda „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre
Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?
Monika Krikštopaitytė
Gaivalo jėga
Geistės Kinčinaitytės paroda „Atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“
Geistę Kinčinaitytę įsidėmėjau 2017 metais „Vartuose“ vykusioje parodoje „Kūnas ir tamsa“. Tada jos autoportretais pavadinti kūriniai buvo priskirti tamsai, mat nuotraukose nei gyvas, nei miręs gamtoje gulėjo autorės kūnas (aprengtas ir nuogas). Tas gulėjimas miške ir pievoje niekaip neatliepė moters atvaizdo emancipacijos istorijos, bet ne itin galėjo maloninti ir vyrišką žvilgsnį, nebent nekrofilišką. Tada negalėjau sutikti su kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parinkimu priešpriešinti Kinčinaitytės nuotraukas Mikalojaus Povilo Vilučio ankstyvajai grafikai. Juoda ir raudona šilkografija dvelkė vyriška agresija („Agresija“ III, 1979) ir vertė Kinčinaitytės heroję atrodyti labiau mirusią, labiau nuskriaustą – tipišką auką.
Agnė Narušytė
Nėra žmogaus, nėra svajonės
Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.
Marius Armonas
Būti žmogumi, būti mirtimi
Neringos Vasiliauskaitės „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“
„Tai ne mano kūnas, šitas kūnas – tai ne aš. Ant rankų pirštų kasdien išauga naujos karpos, paskui nuo jų lupasi oda, jos prakiūra ir leidžia nuodingus syvus. Ant krūtinės tolydžio atsiranda rausvos dėmės. Jos kaip gyvos: keičia dydį ir slankioja iš vietos į vietą. (...) Esu perdžiūvęs kaip giltinė, kaip atgiję griaučiai. Lipdamas iš lovos subaršku kaip kaulų maišas. Kaulų ir skystų šūdų maišas. Esu žmogus, esu Mirtis.“ (Ričardas Gavelis, Paskutinioji žemės žmonių karta, Vilnius: Vaga, 1995, p. 5)
Agnė Narušytė
Jos jos
Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje – reportažas greitam pasiskaitymui
Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)
Meno knygų apžvalga
Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (I dalis)
Meno knygų apžvalga
Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.
Rita Mikučionytė
„Su-menėjimo“ takais
Parodų Vilniuje apžvalga
Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.
