7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Susapnuotoji Europa

Meilės Sposmanytės virtuali paroda „Europos peizažai“

Rosana Lukauskaitė
Nr. 14 (1335), 2020-04-10
Tarp disciplinų Dailė
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai I“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 67 x 59 cm
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai I“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 67 x 59 cm

Svarstydami, kas bus po mūsų, dažniausiai prieiname prie išvados, kad greičiausiai kažkas panašaus į tai, kas buvo ir prieš mus – vien iš senųjų civilizacijų likučių matome, kaip puikiai gamta atsiima savo teritoriją. Įprastą kasdienybę kardinaliai pakeitęs karantinas šį egzistencinį nerimą tik paaštrino, tačiau net įsigaliojus griežtiems viešojo gyvenimo apribojimams ir socialinio atsitolinimo būtinybei vyksta alternatyvi parodinė veikla – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka kviečia į virtualią Meilės Sposmanytės parodą „Europos peizažai“.

 

Penkių dalių koliažų ciklas – tai teritorijos metamorfozės, sukurtos iš poetiškų medžiagų, turinčių stiprų simbolinį užtaisą. Pienių pūkais, jūržolėmis, pelenais ir plaukais ant drobių sukurti paveikslai gali ir atstumti. Jie atrodo tarsi būtų skirti ne stebėjimui, o tiesiog buvimui kaip autonomiški pasauliai. Vis dėlto įsižiūrėjus atsiranda ir trauka.

 

Kūriniuose vaizduojama Europa yra tarsi oneirinė, vaizduojanti laikus iki pirmųjų žmonių bendruomenių, prieš „Kalevaloje“ aprašytus laikus. Epe atsispindi du pasauliai, o Meilės Sposmanytės koliažų cikle – pirmykštis mistinis šešėlių kraštas, kuriame tarsi veidrodyje matomas „Senasis žemynas“. Pasak autorės, tai ne geografiniai, o veikiau Europos sielos peizažai.

 

Drobės plokštuma panaudota žvilgsniui iš paukščio skrydžio imituoti – matymo trajektorijai, kurią pažinome tik pasiekę tam tikrą technologinį lygį. Ikariškosios kelionės maršrutu stebime regėjimą, orientuotą į peizažą, kuris yra nuolatinės atsinaujinimo būklės ir nežinia, ar vaizduoja neapčiuopiamą realybę, ar konkrečių vietų fenomenologinį žemėlapį. Materialiu požiūriu efemeriški paveikslai atsiveria kaip laikinų ir trapių formų junginiai, sukuriantys naują tvarią visumą.

 

Šiame koliažų cikle pelenai – mirties, laikinumo, atgailos ir bausmės, bet kartu ir apsivalymo bei prisikėlimo simbolis, pasakymo „Dulkė esi ir į dulkes pavirsi“ iliustracija ir įrodymas, kad neįmanoma visiškai sunaikinti žmogaus. Beje, Pelenų diena šiemet buvo vasario 26 d., o gavėnios laikas šiuokart gali būti simboliškas pandemijos pabaigos laukimas. Šiuo gyvenimo etapu, kai visi esame aplinkybių bent laikinai pririšti prie savo namų, nejučia priartėjome prie hermetiškos savo protėvių būties. Jie niekada neklajojo ir niekada nepalikdavo savo teritorijos. Išlepinti prabangos dažnai keliauti ir būti kosmopolitais iš dalies praradome instinktyvų šaknų jausmą. Karantinas, privertęs mus apriboti savo poreikius, išryškino mūsų „žemiškąjį“ pradą – lietuvaičiai masiškai suplūdo į parkus, miškelius, pažintinius takus ir paplūdimius. Komercializuotas nomadiškumas, nuolatinis poreikis plėsti akiratį į šonus, o ne į gylį, siekis pamatyti svetimus kraštus labiau dėl įvaizdžio, o ne vidinio išgyvenimo, pradedamas vertinti neigiamai, kaip dar viena tuštybės forma, kas iš tikrųjų ir yra. Pasirodo, reikia tiek nedaug – tik gryno oro, vilties išgyventi ir išsiveržti į paviršių.

 

Iš tiesų, laisvos, niekam nepriklausančios žemės, nesuskaidytos į teritorinius vienetus, niekada ir nebuvo – keliauti reiškė ir kariauti. Dramatišką Europos istoriją ir kraują, pralietą dalinantis jos žemes, dailininkė Meilė Sposmanytė savo koliažuose atvaizduoja pasitelkdama žmogaus plauko kaip atminties, DNR genetinio kodo, šeimos, etninio ryšio simbolį. Dar 2013 m. Niujorko menininkė Heather Dewey-Hagborg pristatė iš vieno viešojoje vietoje rasto plauko gimusią idėją – projektą „Nepažįstamųjų vizijos“, kurio metu ji modeliavo portretines skulptūras iš viešose vietose surinktų genetinės medžiagos liekanų (plaukų sruogos, cigaretės nuorūkos ar sukramtytos gumos gabalėlio – visko, kas gali turėti žmogaus kūno ląstelių). Idealus laikinumas ir savotiškas informacinis nemarumas susipina į žmogaus gyvūniškąjį gebėjimą pažymėti savo teritoriją – įsivietinti. Padovanota plaukų sruoga senovėje reiškė pažadą, o šiuose koliažuose pažadu tampa iš plaukų formuojami, realiai egzistuojančio žemyno įsivaizduojami reljefai – tarsi garantija, kad tai, kas buvo prieš mus, bus ir po mūsų.

 

Pienės pūkai dailininkei simbolizuoja amžinybę ir viltį. Vieniems piktžolė, o kitiems vaistažolė, ši gėlelė plačiai paplitusi Europos pievose. Pienės gajumas ir gebėjimas miestuose prasikalti pro asfaltą bei plytų plyšius yra įkvepiantis. Menininkė šias gėles sieja ir su Čiurlionio paveikslais: „Pasakoje II“ (1907) kūdikis siekia paliesti pienės burbulą, kuriame atrado sutalpinta visa visata, o „Karalių pasakoje“ (1909) irgi galima įžvelgti aliuziją į saulę primenantį pienės pūką. Paveikslų įkvėptos poetės Salomėjos Nėries poezijoje per pienės įvaizdį kalbama apie gebėjimą bent trumpam patirti džiaugsmą ateities negandų nerimo fone: „Piene, piene – nuostabi gėlele, / Ko tu rymai vėjų pabarėly?“ Šis trapios būties ir laikinumo simbolis Algirdo Landsbergio novelėje „Trys psichiatrai pienių lauke“ (iš knygos „Kelionės muzika“, 1992) net tampa raktu, galinčiu padėti atskleisti Amerikos lietuvės tautinį mentalitetą ir psichologiją: „Jūros D. terapijos metu atsitiktinai vėl perskaičiau Freudo žinomąjį straipsnį apie „raktinius“ žodžius. <...> Mane ypač domino nuolat pasikartojantys žodžiai – dandelion ir milk. Jai jau nustojus mane lankyti aš pagalvojau, kad man būtų pravertę sužinoti tų žodžių lietuviškus atitikmenis. Bet čia naujas pavojus psichiatrui pavirsti magiku, burtiškų inkantacijų tyrinėtoju.“ Kartu visos keturios koliažų sudedamosios dalys atstovauja ir keturiems pagrindiniams elementams: jūržolės – vandeniui, pelenai – ugniai ir t.t.

 

Meilės Sposmanytės kūriniai suteikia atradimo džiaugsmą – tarsi „auksinę“ fotografų valandą užtikus gamtovaizdį jo tobuliausia forma, tačiau gamtovaizdžiai ir teritorija čia komponuojami kitaip nei gamtoje. Minimaliu abstraktumu bandoma apsivalyti nuo visų užuominų į tiesioginį tikrovės vaizdavimą, o kartu tai yra subalansuotos kompozicijos, reaguojančios ir atspindinčios erdvės ir laiko sąveiką, – savotiški išvirkštiniai peizažai. Tai primena Nyderlandų dailininko Pieto Mondriano atliktą medžio atvaizdų studiją, kurioje jis pademonstravo, kaip sukoncentruoti grožio esmę iki pačių subtiliausių vaizdinių. Medžiai jį traukė dėl sudėtingos ir dažnai chaotiškos struktūros. Siekdamas geriau suprasti pagrindines formas, Mondrianas kelis kartus nutapė tą patį medį, kiekvieną kartą vis sumažindamas vaizdinę kalbą ir žiūrovui pateikdamas jau nebeatpažįstamą, tik nujaučiamą medžio užuominą.

 

Šį ciklą turėtume vertinti be išankstinės nuomonės, bet negalime apsieiti be asmeninės patirties, archetipų, pasakiško mąstymo prasiveržimų ir taktilinio ilgesio. Kartais reikia eiti atgal, kad pasiektume tai, ką pražiopsojome už savęs, – žemę, kuria vaikščiojame, ir žemyną, kuriame gyvename, priimdami kaip duotybę. Neramiu laiku Europoje (ir visame pasaulyje) iš saugios distancijos galime stebėti paslaptingus Sposmanytės landšaftus tarsi būtume tas herojus, užklydęs iš Casparo Davido Friedricho paveikslo „Klajūnas virš jūros ir rūko“. Mums atsiskleidžia pasaulis iš viršaus arba iš šono, pirmapradžio vandenyno dugnas arba pasaulio vidinė pusė, apsiūta gauruotu pasąmonės pamušalu, apgyvendinta protėvių arba dar negimusių ainių sielų, labiau chtoniškų nei eterinių būtybių buveinė. Mūsų inkubatorius, tas „čia ir dabar“, kurio visada taip ieškome.

Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai I“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 67 x 59 cm
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai I“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 67 x 59 cm
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai II“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 54 x 54 cm
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai II“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 54 x 54 cm
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai III“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 85 x 85 cm
Meilė Sposmanytė koliažas „Europos peizažai III“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 85 x 85 cm
Meilė Sposmanytė, koliažas „Europos peizažai IV“. (2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 54 x 54 cm
Meilė Sposmanytė, koliažas „Europos peizažai IV“. (2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 54 x 54 cm
Meilė Sposmanytė, koliažas „Europos peizažai V“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 105 x 85 cm
Meilė Sposmanytė, koliažas „Europos peizažai V“. 2010 m. Pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė, 105 x 85 cm