7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prie kavos apie porcelianą

Dulkių valymo užrašai

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 15 (1336), 2020-04-17
Tarp disciplinų Dailė
Agaškos tipo gėlė, nors ne Duliovo, o „Polonne“ fabriko. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Agaškos tipo gėlė, nors ne Duliovo, o „Polonne“ fabriko. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo

Pripažinkime, namų areštas turi nemažai privalumų – nereikia vėl savęs transportuoti į bereikalingus susitikimus, paskaitas, kur dar viena mokslo ar meno įžymybė pasakoja blankias istorijas apie save mylimiausią. Nors valandų paroje vis dar nepadaugėjo, galima apsitvarkyti namus ir galvą, žodžiu, atlikti kažką, ką seniai ruošeisi. Taigi tai – dulkių valymo užrašai.

 

Šį kartą apie mums artimesnius puodelius ir servizus, kuriuos dar galime aptikti mamos ar močiutės servante, – apie sovietinį porcelianą. Tiesa, apeisiu „Jiesios“ produkciją, nors ji, žinoma, mums arčiausia, tačiau „Jiesia“ atidaryta vėlai – 1981 metais. Praleisiu ir dėmesio prašančią mažąją plastiką, nes jai reikia ne vieno teksto. Stabtelėsiu prie, atrodytų, paprastų puodelių, arbatinukų, lėkščių, cukrinių ir servizų, į kuriuos greičiausiai žiūri ir dabar ne vienas iš jūsų, gerdamas rytinę kavą. Taip pat paliksiu kitam kartui ankstyvojo sovietmečio Rusijos avangardo agitacinį porcelianą, visą porcelianą iki Antrojo pasaulinio karo, kaip reikalaujantį plačios apžvalgos.

 

Žvelgiant į sovietinio porceliano žemėlapį, pirmiausia į akis krenta neįtikėtina fabrikų ir įvairių artelių gausa, tiesa, nemaža jų dalis – Ukrainoje ir kitose užgrobtose „sovietinėse respublikose“. Didžioji dalis fabrikų buvo tiesiog atimti iš ankstesnių jų šeimininkų, kaip ir garsusis Sankt Peterburgo ar Kuznecovo porceliano fabrikai (Sidoras Kuznecovas buvo įsigijęs ir fabriką Rygoje).

 

Taigi pirmiausia apie Kuznecovo ženklą, kurį dar kartais galima pamatyti ant paprastos pailgos lėkštės kitos pusės, parduodamos kokios bobutės sendaikčių turguje. Niekaip nesuprasdavau, kaip gali būti vertinamas toks, sakyčiau, nykus porcelianas. Bet viskas nuo pradžių – Kuznecovų dinastijos pradininkas Jakovas Kuznecovas buvo baudžiauninkas iš Gželės (Гжель, kur yra dar vienas nuo 1818 m. iki šiol veikiantis porceliano fabrikas), sugebėjęs uždirbti pakankamai pinigų, kad išsipirktų. Kai kur rašoma, kad jis ir savo sūnus išmokė porceliano gaminimo meistrystės ar bent jau, kas matyti iš tolesnės istorijos, įdiegė meilę porcelianui. Kuznecovo porceliano fabrikas buvo įsteigtas 1832 m. jo sūnaus Terentijaus Kuznecovo – Duliovo (Дулёво) dykvietėje (nuo 1937 m. Likino-Duliovo miestas, Maskvos sritis). Per 20 metų jis tiek išplėtė fabriką, kad šis tapo vienu iš pirmaujančių porceliano gamintojų Rusijoje. Vėliau 1864 m. gamyklą paveldėjo jo sūnus ir versliojo Jakovo anūkas Matvejus Kuznecovas, jo klestėjimo garantu tapo 1887 m. suburta porceliano ir keramikos gamintojų sąjunga, kurios narė buvo ir jo (Kuznecovo) gamykla. Matvejaus laikais jos porcelianas išsiskyrė itin aukšta kokybe – akinančiu baltumu, puikiu auksavimu ir vienodu, sodriu glazūros blizgesiu.

 

Anūkas Matvejus buvo ne mažiau verslus nei jo tėvas ir senelis, jis puikiai suprato, kad produkciją reikia taikyti įvairių luomų pirkėjams. Kuznecovo porceliano ypač daug pirko, nepatikėsite – paprasti valstiečiai, kuriems buvo gaminami kukliai puošti indai, vadinamieji „smukliniai“ („трактирныe“). Matyt, tai ir bus tos paprastutės baltos pailgos lėkštės ar padažinės, kurių dar pasitaiko sendaikčių prekyboje. Dalis produkcijos buvo nepalyginamai aukštesnės kokybės – margintos ryškiais sodriais ornamentais, orientuotos į pirklių luomo poreikius. Kuznecovo gamykla, žinoma, gamino ir aristokratijai skirtą porcelianą, stengtasi nenusileisti Vakarų Europos gamintojams. Tam iš Prancūzijos buvo parsisiųsta naujausia gamybos įranga. XIX a. pabaigoje gamykloje dirbo apie 2000 darbininkų, o Kuznecovo porceliano imperijos metinė apyvarta sudarė 75 proc. visos fajanso-porceliano pramonės metinės apyvartos. Matvejus ne tik nuolat diegė naujas technologijas, bet ir siuntė savo darbininkus mokytis į užsienį pas geriausius meistrus, kas leido jam tapti vienu iš Rusijos porceliano manufaktūrų lyderių, o netrukus ir gauti Imperatoriškojo caro dvaro porceliano tiekėjo vardą. Dizainas buvo kuriamas ir orientuojantis į kitų šalių rinkas, tarkim, eksportui į Rytų šalis. Kuznecovo porcelianas buvo žinomas Persijoje ir Afganistane. Belieka pridurti – ne ne, tai ne šiuolaikinė korporacija su rinkos tyrimais ir produkcija, skirta atskiroms tikslinėms grupėms, tai XIX amžius... Garbieji verslininkai, korporacijų magnatai, ar girdite – Kuznecovai per Draugiją skyrė stipendijas meno studentams iš Stroganovo dailės ir amatų piešimo mokyklos, o į fabriką kvietė kurti žymiausius to meto menininkus, tokius kaip Michailas Vrubelis. Jo lėkštę ir dabar galima pamatyti muziejuje.

 

Kuznecovo (ir vėliau Duliovo) fabriko porcelianas nuo seno garsėjo savo atsparumu, bet šios savybės kilmė ilgą laiką buvo paslaptis. Tik XX a. II pusėje paaiškėjo, kad tai lemia molio apdirbimo būdas. Siekiant plastiškumo, jis metus buvo laikomas rūsiuose. Taip pat labai svarbi buvo kuro – durpių – kokybė. Kasmet jas kaupdavo tik iki liepos 20, nes vėliau sukauptos neišdžiūdavo iki degimo proceso pradžios.

 

Kodėl aš čia pasakoju to svetimo porceliano istoriją? Visų pirma dėl Agafijų. Daugybė moterų iki pat XX a. pabaigos dirbo dekoruotojomis porceliano ir keramikos fabrikuose, dailės kombinatuose, artelėse. Neišskirtinė buvo ir mūsų „Jiesia“ ar Kauno dailės kombinatas. Kuznecovo porceliano fabrike dar XIX a. dirbo daug moterų populiariu tuo metu vardu Agafija – piešė gėles ant puodelių, lėkštučių, padažinių, arbatinukų ar servizų. Kartais sakoma, kad piešė ne tik teptukais, bet ir pirštais, meistriškai, lengvai tapydamos ryškiomis glazūromis. Tie kūriniai (o tai neabejotinai kūriniai) tapo tiek populiarūs, kad gavo apibendrintą moterų piešėjų vardą „Agaškos“. Tiesa, yra ir kita versija, atrodanti patikimesnė – kad Agaška vadinamas stilizuotos rožės motyvas, nuo Agafijos Kustariovos, kuri įvedė naujovę – rožės lapelius „tapė“ ant porceliano pirštais, ne teptuku (Татьяна Кежаева, Дулёвский фарфоровый завод, где лепят «белье» и рисуют «агашки», В Подмосковье, 2014-07-23. https://riamo.ru/article/26408/dulevskij-farforovyj-zavod-gde-lepyat-bele-i-risuyut-agashki.xl (žiūrėta 2020 balandžio 2).

 

Po 1917 m. perversmo fabrikas „liaudies vardu“ nacionalizuotas ir pervadintas į Duliovo laikraščio „Pravda“ vardo porceliano fabriką. Na, pavadinimas toks gremėzdiškas, kad jei ne teroras, slypintis po tais sovietiniais vardais, keltų juoką. Bet kodėl mums turėtų rūpėti Duliovo fabriko reikalai? Sakyčiau – ir dėl tapybos.

 

Gali būti, kad pirklių luomui, mėgusiam ryškų dekorą, skirtas porcelianas, bet neabejotinai ir Agafijų rankos sukūrė absoliučiai savitą porceliano stilistiką, paremtą liaudies meno tradicija. Sovietmečiu tas „liaudiškumas“ buvo ypač skatinamas, tiesa, daugiausia rusiškas, su okupuotų šalių liaudies menu santykis buvo komplikuotesnis, tačiau vėlgi, sovietinis porcelianas neišvengė tam tikro paradokso. Tapyboje ar skulptūroje socrealizmo kanonas tik apie 8-ąjį dešimtmetį šiek tiek atleido savo gniaužtus, o porceliano plastika ir dekoras vystėsi priešinga kryptimi. 1950–1970 m. sukurti indai pasižymi tikra fovistine tapyba – ryškios, ekspresyvios spalvos, lengvai interpretuojamas kontūrinis piešinys, puiki paties porceliano kokybė. Tiesa, nors nesu tikra, manau, kad sovietmečiu indai padidėjo atliepdami rusišką arbatos gėrimo tradiciją. Kai kurie arbatinukai talpina net tris litrus! Puodeliai irgi po puslitrį! Mums, pripratusiems prie espreso talpos, tiek jie, tiek lėkštutės atrodo skirtos milžinams. Tačiau labiausiai stebina tapyba. Laisvės, kurios net atšilimo laikotarpiu pasirodė vos kruopelės, šiek tiek daugiau buvo taikomojoje dailėje (Giedrė Jankevičiūtė, Teodoras Kazimieras Valaitis, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2014, p. 207).

 

Taigi šis tekstas rašytas būtent dėl tapytų dedešvų, piliarožės giminaičių (rusiškai мальва), apskritų, vos telpančių ant arbatinuko šono rožių, trykštančių auksu, alyvų, šermukšnių, auksinių obuolių ir kitų augalų, kurie mums visai neatrodo kilnūs ar įspūdingi, kaip barbarisas. Kilniais juos pavertė menininkai, kūrę garsiuosius Duliovo servizus. Kai kurie motyvai keliauja iš vieno fabriko į kitą, kaip dedešvos. Juo puošti „Polonne“ (Ukraina) fabriko puodeliai, o nuostabioji мальва yra su senuoju „Baranovkos“ fabriko spaudu (taip pat Ukraina). Spalvos, kurių taip trūko sovietiniame gyvenime, – drabužiuose, daiktuose, – buvo čia, ant porceliano: liepsnojančios, spindinčios, sprogstančios, pulsuojančios gyvybe. Tiesa, aukščiausios kokybės (su kokybės ženklu) gaminiai buvo skirti eksportui arba ant aukštesnio hierarchinio laiptelio stovintiems funkcionieriams, taip pat proginėms dovanoms.

 

Sovietai sugebėjo niokoti ir griauti tradicijas ir atmintį, bandydami performuoti ištisas žmonių kartas, luošino okupuotų kraštų ir savąją kultūrą, gamtą, o Duliovo porceliano pasaulyje viskas vyko kiek kitaip. Sovietams nacionalizavus Kuznecovo fabriką, jis ne tik nedegradavo, bet augo ir plėtėsi. Ilgus metus pavyko išlaikyti kokybę, bet kas nuostabiausia – ir stilistiką. Tai galbūt lėmė technologinio proceso niuansai – keisti formas, matyt, neapsimokėjo (pavyzdžiui, ankstyvasis agitacinis porcelianas buvo ant imperinio porceliano formų, tik su avangardiniu ir agitaciniu piešiniu). Duliovo sovietinio laikotarpio arbatinukų, puodelių, kurių forma, rankenėlės dizainas lygiai toks pat, kaip iki 1917 m., gamyba truko ne vieną dešimtmetį. Tiesa, vėliau indų forma paprastėjo (tokia daugelio gaminių yra ir dabar), dar labiau pasitraukdama į antrą planą ir primabalerinos vietą palikdama tapybai. O toji nesikuklino pasirodyti.

 

Jau minėjau Vrubelį, tačiau ir vėliau itin svarbų vaidmenį fabriko istorijoje vaidino menininkai. 1932 m. pagrindiniu dailininku įmonėje tapo Petras Leonovas, atsidavęs naujo tipo porceliano sukūrimui. Jo paieškų rezultatas – nuostabūs servizai „Ugnies paukštė“ („Жарптица“), „Gražuolė“, „Auksinis elnias“, „Pasaka“ ir t.t. „Gražuolė“ buvo viena iš populiariausių – 1964 m. filme „Balzaminovo vedybos“ ji pasirodo ant pirklienės Bielotielovos stalo (išvertus pavardę – Baltakūnė). Vaidina ir seriale „Tyrimą atlieka žinovai. Byla nr. 19“, kuriame stypso priešais pagrindinį herojų, bei filme „Chirurgo Miškino dienos“, tiesa, antraplaniame vaidmenyje – kukliai stovi servante fone (Lermontov. Antikvariato platforma online (Антикварная площядка online) Дулёвский фарфоровый завод. Успех сквозь время

https://lermontovgallery.ru/spravochnik-antikvariata/dulyevskiy-farforovyy-zavod/?fbclid=IwAR0ilqMJT580ABtMRl4PyeAAtgJXUNwkTzXxUbBdksOXP4CWNyPOcwRowvg). Šis servizas 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje gavo pagrindinį prizą ir yra gaminamas iki šiol. Kainuoja per 160 eurų.

 

Rašoma, kad Leonovas siužetų ir kontrastingų spalvinių derinių ieškojo liaudies kūryboje, keliaudamas po Rusiją. Jo formulė: „Konstrukcinis aiškumas ir formos logiškumas, plastinės kalbos emocinė įtampa ir ryški dekoratyvi tapyba.“ (“Конструктивная ясность и логичность форм, эмоциональная напряженность пластиче-ского языка и яркая декоративная живопись.” А. Спицына, Сказ о дулёвском фарфоре, Московский рабочий, 1975, p. 192.) Taip pat nepaprastai didelę svarbą porceliano tapybai turėjo, žinoma, glazūros. Rokas Dovydėnas savo daktaro disertacijoje mini keramikos glazūras, formavusias sovietmečio Lietuvos keramiką, nemaža dalis jų ir pigmentų ateidavo iš Duliovo dažų fabriko. (Remtasi Roko Dovydėno atsiųsta vaizdine informacija.) Tačiau būtent glazūrų technologijų žiniomis išsiskyrė ir vos tik įsteigto Kuznecovo fabriko meistrai.

 

Žymių Duliovo fabriko menininkų buvo ne vienas Leonovas, čia dirbo visa plejada puikių autorių ir Leonovo mokinių, tokių kaip Vladimiras Jasnecovas, kuris į gamyklą atėjo dvidešimties metų, baigęs tik „gatvės“ mokyklą (Андреева, Л. В., Владимир Яснецов и русский фарфор двух последних десятилетий, Советское декоративное искусство, 1982, № 5, p. 175–182), tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu svarbiausių Duliovo dailininkų tapytojų. Jasnecovo sukurti indai gaminami ir dabar. 1951–1982 m. dirbo skulptorė Olga Bogdanova. Skulptorė Asta Bržesnickaja (dirbo 1945–1985) Pasaulinėje parodoje Briuselyje 1958 m. gavo bronzos medalį. Jos darbai – Tretjakovo ir kituose didžiausiuose Rusijos muziejuose. Skulptoriaus animalisto Aleksejaus Sotnikovo, kurio porceliano skulptūra „Sakalas“ toje pačioje 1958 m. Pasaulinėje parodoje Briuselyje buvo apdovanota aukso medaliu, mokytojas buvo žymusis Vladimiras Tatlinas.

 

Pabaigai apie svarbiausią porceliano dalį – tai, kas yra išvirkščiojoje pusėje, t. y. ženklą ant dugno. Nuo 1958 m., kai Pasaulinėje parodoje Briuselyje Sotnikovas už sakalo skulptūrą gavo aukso medalį, fabriko ženklu tapo stilizuotas sakalas. Tie ženklų keitimaisi turi ir praktinę pusę – leidžia lengviau bei greičiau identifikuoti gaminio amžių, ypač tuomet, kai kokybė, technologija, formos ar dekoras nelabai keitėsi daugelį dešimtmečių arba gaminys yra iš tų dabar atkurtųjų ir vėl gaminamų. Tad prieš išmesdami nusibodusį puodelį, atidžiai apžiūrėkite, ką laikote rankose – ar naują masinės gamybos produktą, o gal rankomis tapytą istorijos liudininką...

Agaškos tipo gėlė, nors ne Duliovo, o „Polonne“ fabriko. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Agaškos tipo gėlė, nors ne Duliovo, o „Polonne“ fabriko. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Kadras iš filmo „Balzaminovo vedybos“
Kadras iš filmo „Balzaminovo vedybos“
Michailas Vrubelis, dekoratyvinis indas-pano „Sadko svečiuose pas jūrų carą“. 1900 m.
Michailas Vrubelis, dekoratyvinis indas-pano „Sadko svečiuose pas jūrų carą“. 1900 m.
Dovbysevo fabriko dirbiniai su agaškos tipo gėlėmis. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Dovbysevo fabriko dirbiniai su agaškos tipo gėlėmis. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Duliovo porceliano arbatinukas. 1952–1964 m. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Duliovo porceliano arbatinukas. 1952–1964 m. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Arbatinukas iš „Gorodnicos“ fabriko. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Arbatinukas iš „Gorodnicos“ fabriko. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Duliovo fabriko indas. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo
Duliovo fabriko indas. Iš Aistės Kisarauskaitės asmeninio archyvo