7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

De Tribus Regibus Mortuis

Apie susidūrimą su mirtimi

Linas Bliškevičius
Nr. 13 (1334), 2020-04-03
Tarp disciplinų Dailė
Monika Radžiūnaitė, „Trium mortuorum regum“. 2020 m.
Monika Radžiūnaitė, „Trium mortuorum regum“. 2020 m.

„Jokie kiti laikai taip primygtinai ir be paliovos nediegė kiekvienam žmogui minties apie mirtį kaip penkioliktasis šimtmetis. Per visą gyvenimą be atvangos aidi šauksmas: memento mori.“(1) Taip nutiko dėl visą Europą apėmusių epidemijų, kurias sukėlė mažos bakterijos Yersinia pestis. Didžiausia ir viską pradėjusi maro banga net įgavo savo vardą – „Juodoji mirtis“, nes į amžinąjį patalą sugulė nesuskaičiuojama daugybė Europos gyventojų. Šių laikų genetikai teigia, jog didieji marai į senąjį žemyną atkeliavo iš Kinijos kartu su pirkliais, diplomatais, armijomis ir žiurkėmis laivuose. Prekybos keliai visuomet buvo maro arterijos, papuošusios žmones pūliais prasprogstančiomis juodomis žaizdomis, o Europą užliejusios mirtimi. Vaizdų būta tokių žiaurių, jog viduramžių pabaigoje pradėta abejoti net Meilės evangelijos idealais, kaip neatitinkančiais tikrovės.(2) Pasaulį lyg išvalyti turėjęs prakeiksmas buvo didžiausias nuo VI a. ir pakeitė visuomenę, jos kultūrą ir ekonomiką, net viduramžių scholastika patyrė neatkuriamą nuosmukį(3), visuomenę apėmė gedulas, o žmogų lydėjo nuolatinės fatališkos nuojautos šešėlis. Todėl XV a. teologas Dionyzas Kartūzas savajame didiko gyvenimo vadove perspėja: „O kai jis į patalą gulasi, tegu atmena, kad lygiai taip pat, kaip dabar jis pats į patalą gulasi, greitai jo kūną kiti paguldys į kapą.“(4) Tačiau gyvenimas nesustoja net skęsdamas visuotinėje agonijoje. Žmogus visuomet norėjo žinoti ir priežastis, ir pasekmes, galų gale kas seks po to.


  Viduramžiais svarstyta, kokia galėjo būti maro priežastis, o versijų būta įvairių. Pavyzdžiui, vienas Šiaurės Italijos miesto advokatas Gabriele de’Mussis aprašė Juodosios mirties atsiradimo priežastis kaip Dievo bausmę, nes šis „pažiūrėjo iš dangaus ir pamatė visą žmoniją, besivoliojančią nedorybių įvairovės purvynėje, įsipainiojusią blogume, užsiimančią nesuskaičiuojama daugybe nuodėmių, dėl beribės gebos blogiui skęstančią ištvirkavimų jūroje, netekusią visų dorybių, nebijančią Dievo teismo ir besivaikančią visko, kas yra blogis, nepaisydama kokios neapykantos ir bjaurumo jis pilnas.“(5) Tačiau ne visi norėjo kaltę suversti pačiam žmogui ar jį nubaudusiam Dievui, todėl būta ir kiek moksliškesnių išvadų. Pavyzdžiui, Paryžiaus medikų pranešime karaliui teigiama, kad marą galėjo sukelti nelemtas dangaus kūnų išsidėstymas, planetų išsieiliavimas ir užtemimai, sukėlę mirtiną oro užteršimą ir piktą jo charakterį.(6) Medikai, remdamiesi antikiniu mokymu, visuomet pabrėždavo, kad tyro, natūralaus oro susimaišymas su blogio garais ir lemia marą.(7)


Žinoma, iškart šulinių nuodijimu apkaltinti žydai, bet net pradėjus juos persekioti ir varyti iš miestų maras neatslūgo. Nuo XIV a. Juodosios mirties sprūdžio žmonės patyrė daugybę pasikartojančių mažesnių maro epidemijos pliūpsnių. Kasdienį gyvenimą pradėjo persekioti nuolatinis mirties vaizdinys ir jo ženklai. Vis atsinaujinantis prakeiksmas lėmė ir medicininių priemonių tobulėjimą – atsirado dėmesys sanitarinėms sąlygoms, sveikatos apsaugai, net karantinavimui.(8) Ir nors ieškota įvairių medicininių priemonių Dievo bausmei neutralizuoti, viduramžių gydimo specifika nepadėjo stabdyti ligos plitimo, nes nei įprastas kraujo nuleidimas, nei karantinas, nei bėgimas kuo toliau nuo įvykių vietos negelbėjo. To meto gydytojai šioje kovoje jautėsi bejėgiai ir kartais patys „dingdavo“ iš apkrėstųjų miestų. Nepadėjo ir praktinis sveiko gyvenimo vadovas, vadintas regimen sanitatis (lot. – sveikatos reguliavimas) ar regiment pestilentiae (lot. – maro prevencijos taisyklės), nes visa to meto medicina rėmėsi antikine tradicija ir Juodosios mirties metu medicinos mokslas buvo ne ką labiau pažengęs nei prieš pusantro tūkstančio metų, kai atsirado (tiesa, su keliais atnaujinimais iš arabiškosios medicinos, pavyzdžiui, astrologijos, naujų įrankių ar technikų atsiradimu).(9) Matyt, tas bejėgiškumas ir vertė Juodąją mirtį laikyti Dievo bausme.


Kaip ir kiekvienoje krizėje, visuomet atsirasdavo gudruolių, o maro epidemijomis pasinaudodavo ir pikčiau nusiteikusieji. Pavyzdžiui, 1346 metais totoriai pradėjo katapultomis svaidyti į vieną miestą nuo maro mirusiųjų lavonus(10) – toks tas senovinis biologinis ginklas. Bet įprastai tyliai keliaujanti liga, vos pastebėta tarp žmonių, kėlė didžiulę paniką, taip pat tyliai pasitraukdama – gedulo apeigas, atskleisdama žmogiškumą. Aprašomi ir visiškos apatijos, bet kokios vilties praradimo atvejai, ir kilniausi atsidavimo kitiems pavyzdžiai. Tačiau maro pasekmės nebuvo vien asmeninės tragedijos ar sužibėjimai. Kai kurių autorių teigimu, Juodoji mirtis tapo esminiu veiksniu, nulėmusiu feodalizmo smukimą, baudžiauninkų revoliucijas, pasikeitusią galios dinamiką visuomenėse, ar net esminiu Renesanso epochos veiksniu, o drąsiausiųjų teigimu dėl išaugusio nepasitikėjimo dvasininkija įplieskusiu reformacijos idėjas. Būtent po Juodosios mirties pakito darbininkų (baudžiauninkų) ir lordų ekonominiai santykiai, Europoje pradėjo trupėti baudžiava, prasidėjo revoliucijos dėl socialiai teisingesnio gyvenimo! Dėl darbininkų trūkumo pradėta ieškoti naujų technologijų, gerinančių darbo našumą.


Todėl kad ir koks būtų sunkus laikas, kad ir koks tamsus apokaliptinis vaizdinys – visuomet tai bus ir nauja pradžia. Tačiau kol dar ta pradžia nebuvo atėjusi, viduramžių spalvingumas apsiliejo lavonais ir giliausiomis asmeninėmis pajautomis, graudžiu ištuštėjimu, praradimu ir vienatvės jausmu. Todėl kaltintas net Dievas, išplėšęs iš žmonių saldžius šio gyvenimo žavesius ir trūkumus, tam, kad jie dabar lengvai trokštų anapusinio. Bet ne tik Petrarkos laiškuose yra skausmingo apleistumo jausmas. Sunkiausiomis akimirkomis mirties baimė privertė gyvenimo kankinius užsisklęsti, taip išreiškiant savo pačių neišvengiamos mirties laukimą.  


Tamsiajam laikui prabėgus, neišvengiamai tenka judėti toliau ir pamiršti marą, ištrinti jį iš atminties, atsiduoti rytojui ir atkurti visa, kas prarasta. Kai gyvenimas galų gale atsistoja į savo vietas, kaip visuomenės pasąmonė išnyra vaizdinija, sutirštinanti viduramžišką mirties kultą ir paskutinio teismo kontempliacijos tradiciją. Gatvėse yrantys lavonai sustiprino realistinį transi (lot. – perėjimas) antkapinių paminklų stilių, o maro aukų socialinė įvairovė išvystė vanitas motyvus ar mirties triumfo (arba mirties šokio) siužetus. Mirties staigumas, perskrodžiantis kūną kaip strėlė, įgavusi maro platintojos ikonografinę reikšmę, kaskart priminė apie visa ko trapumą ir viltį, kurią teikė Šv. Sebastijono išgijimas po apšaudymo strėlėmis. Kiekvienam žmogui buvo nuolatos primenama atminti apie savosios sielos svorį ir tyrumą. Susitelkimas į Dievą ir amžinybę paliko vietą ir rytojų žadančiai vilčiai, kurią simbolizuoja dieviškasis gailestingosios Marijos apsiaustas, apglėbiantis visus klūpančius maldautojus. Ir vis dėlto Juodoji mirtis priverčia suabejoti maldingumu ir dvasininkija, nes ši, teigdama, jog maras yra bausmė už nuodėmes, pati buvo lygi su kitais mirties akivaizdoje.

Nors žmonės tikėjosi, kad bus išnaikinti nuodėmingieji, po maro visi rengėsi taip pat puošniai, valgė geriau, gėrė daugiau, linksminosi ir šoko, o kartu pradėjo ypatingai rūpintis savo mirties valanda, iš anksto statėsi puošnius antkapinius paminklus, koplyčias, kuriose dar labiau pabrėžiamas viso ko laikinumas.(11) Juodoji mirtis išpopuliarina Trijų Mirusių karalių (arba Trijų gyvųjų ir Trijų mirusiųjų) siužetą, kuris išreiškia laikotarpį, kai jau visi sunkumai praeityje, ir pamokymą, ko reikia nepamiršti: trys kilmingieji medžiotojai, pasidabinę madingiausiais ir puošniausiais rūbais, sutinka tris skeletus nuo kaulų byrančiomis papuvusiomis mėsomis, paslėptomis po įkapėmis. Skeletai primena smagiai nusiteikusiems karalaičiams, pasidavusiems gaivaus oro malonumams, apie jų būties trapų laikinumą įspėdami: „Kaip Jūs esate, mes kadaise buvome. Kaip mes esame, Jūs būsite. Turtas, garbė ir galia yra beverčiai mirties valandą.“(12) Nesutrikę medžiotojai padaro išvadas – vienas atgailavimu ir pasiruošimais mirčiai, kitas visu stiprumu atsiduodamas likusiam gyvenimui, o trečias pamokslaudamas apie permainingą šio pasaulio esmę.


Didžiulė tragedija visuomet įsišakoja į kultūrą skirtingais pavidalais. Būta ir didžiulio gailesčio, vienatvės ir asmeninių tragedijų sukelto, mirtį skelbiančio choro, bet tamsiųjų laikų svoris prikelia žmogaus išradingumą, o nuolatinis praradimas vis perauga į perteklių, kuriame pasimetus neišvengiamai teks prisiminti – memento mori. Kiekvienas įvykis, primenantis paskutinio teismo dieną, tik sustiprina ir sutirština gyvenimą, todėl žvelgiant iš dabarties galima svarstyti, ar tik ne Juodoji mirtis privertė Europą atgimti ir nauja pradžia pažymėti skaistų atgimimo gaivalą – carpe diem. Bet atgimus amžinai tenka sugrįžti ir prisiminti stiprybę suteikusį laiką bei iškilniai pabendrauti su skeletais.

 

1.  Johan Huizinga, Viduramžių ruduo: Studija apie keturioliktojo ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose, Vilnius: Amžius, 1996, p. 169.

2. Norman Davies, Europa: Istorija, Vilnius: Vaga, 2008, p. 391.

3. A Companion to Philosophy in the Middle Ages, sud.: Jorge J.E. Gracia, Timothy B. Noone, Oxford: Blackwell Publishing, 2002, p. 2.

4. Johan Huizinga, ten pat.

5. Gabriele de’Mussis, „Historia de Morbo“, The Black Death, sudarė Rosemary Horrox, Manchester, New York: Manchester University Press, 1994, p. 14.

6. „The report of the Paris medical faculty, October 1348“, The Black Death, sud. Rosemary Horrox, Mancehster, New York: Manchester University Press, 1994, p. 159–160.

7. Ten pat, p. 161.

8. Joseph P. Byrne, Daily Life during the Black Death, London: Greenwood Press, 2006, p. 6.

9. Ten pat, p. 13.

10. Norman Davies, ten pat, p. 418.

11. Sean Martin, The Black Death, Harpender: Pocket Essentials, 2007, p. 115–116.

12. Ten pat, p. 117.

Monika Radžiūnaitė, „Trium mortuorum regum“. 2020 m.
Monika Radžiūnaitė, „Trium mortuorum regum“. 2020 m.