7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kamilė Pirštelytė

Kamilė Pirštelytė

Arūnas Sakalauskas: fikcijos reikalingos tam, kad galėtume gyventi toliau

Jaunimo teatras pavasarį pasitinka su nauju šio sezono spektakliu „Fikcijos“, kurio premjeriniai seansai vyks kovo 8, 9 ir balandžio 3 dienomis, 18 val., Jaunimo teatro „Salėje 99“. Spektaklį, kurio centre skleidžiasi sapnuojančio rašytojo kelionė, remdamasis magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais, režisuoja Adomas Juška. Apie žmogaus polinkį ieškoti nepasiekiamo pasaulio, kūrybą ir jos užkulisius kalbamės su pagrindinį vaidmenį kuriančiu aktoriumi Arūnu Sakalausku.

Arūnas Sakalauskas. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Pirštelytė

Adomas Juška: žmogus gyvena tarp raidžių

Jaunosios kartos režisierius Adomas Juška, prieš metus sėkmingai debiutavęs su spektakliu Šveikas, kovo 8, 9 dienomis, 18 val. Jaunimo teatro salėje 99, žiūrovams pristatys naują savo darbą Fikcijos, paremtą magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais. Nepaisant inspiracinių šaltinių, Adomas Juška konstruos savitą kelionę po žmogaus sapnus, išryškindamas nepailstantį prigimtinį siekį visur ieškoti neapčiuopiamo fikcijų pasaulio, nerealybės įprastoje kasdienybėje.

Adomas Juška. L. Vansevičienės nuotr.
Adomas Juška. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Pirštelytė

„Autonomija“: šeimos veidrodis, atspindintis valstybę

Prieš metus Jaunimo teatras žiūrovams pristatė premjerinį režisieriaus Árpádo Schillingo  spektaklį „Autonomija“, sukurtą remiantis aktorių improvizacijomis. Spektaklio centre –  tragikomiškas vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Aktoriai DAINIUS GAVENONIS, DOVILĖ ŠILKAITYTĖ, INA KARTAŠOVA, KRISTINA ANDREJAUSKAITĖ ir LUKAS PETRAUSKAS dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.

Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Pirštelytė

„Vienos miško pasakos“: istorija ir žmonių istorijos kartojasi...

Valstybinis jaunimo teatras jau netrukus žiūrovams pristatys premjerinį režisierės Yanos Ross spektaklį Vienos miško pasakos pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę. Aktoriai Janina Matekonytė, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius ir Vidas Petkevičius dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.

Spektaklio „Vienos miško pasakos“ repeticija.  L. Vansevičienės nuotr.
Spektaklio „Vienos miško pasakos“ repeticija. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Pirštelytė

Pradžioje buvo... šviesa?

Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis „Errorai“

Visai neseniai, spalio 26 d., „Meno forte“ įvyko paskutinės Meno ir mokslo laboratorijos sukurtos trilogijos dalies premjera. Spektaklio „Errorai“ kūrybinė grupė vyksmą pradėjo konceptualia, visus pasaulio pokyčius lėmusia abejone – kas buvo pradžioje? Pradžioje negalėjo būti žodis, mat žodžiui reikalinga mintis, o šiai – sąmonė.

Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas ir  Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Milda Noreikaitė ir Marija Petravičiūtė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Milda Noreikaitė ir Marija Petravičiūtė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Marija Petravičiūtė ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Marija Petravičiūtė ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Kamilė Pirštelytė

Laiko alchemija

Penktoji Vilniaus keramikos meno bienalė „Indo vizijos“ LDS galerijoje „Arka“

Bene vienas įdomiausių ir subtiliausių aspektų, susijusių su keramika, – trapumas ir netikėtumas. Keramikos darbai savaip giminingi smėlio smiltelių mandaloms, kurios daugybę mėnesių kuriamos Rytų vienuolių, o vėliau sunaikinamos vėjo, siekiant pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą. Daugybę savaičių kuriamas keramikos darbas tampa ne tik asmeninio meistriškumo, technologinių eksperimentų išraiška, bet ir gyvenimo apmąstymų ar pasąmonės impulsų saugykla, kuri nuo tavęs nebepriklauso nuo tos akimirkos, kai jį įdedi į krosnį. Vienu atveju kūrinys išdega puikiai, tampa toks, kokio tikėtasi, arba nustebina savo spalvomis, kitu – suaižėja ir virsta šiukšliadėžės turiniu.

 

Vaikštant po keramikos meno bienalės ekspozicijos sales peršasi mintis, kad didžiosios dalies profesionalių menininkų kūrybos lūkesčiai tradicijose neišsitenka. Iš pradžių atsiveria darbai, labiau išlaikę temos padiktuotą tradicinę formą, kitose salėse pamažu verčiasi, tyžta, mutuoja, virsdami sudėtingomis architektūrinėmis, skulptūrinėmis, grafinėmis interpretacijomis. Ši salių metamorfozė vedžioja stebėtoją, įtraukdama į keistą, savaip suverptą kolektyvinį siužetą, kuriame autorių vizijos kontrastuoja tarpusavyje, atskleisdamos savitumus ir skirtumus.

Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Kamilė Pirštelytė

Odė tėvui, arba pasakojimai apie mus

Paroda „Pasakojimai su Juo“ Kauno fotografijos galerijoje

Taip jau nutinka, kad viena universaliausių ir reikšmingiausių temų, svarbi kiekviename amžiaus tarpsnyje, paliekanti daugiausiai žaizdų ir suteikianti paguodos, neretai nustumiama į periferiją.

Lina Albrikienė, „Medis mano tėčiui“, 1983–2014 m. Paneriai, 2014 m.
Lina Albrikienė, „Medis mano tėčiui“, 1983–2014 m. Paneriai, 2014 m.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Jolanta Dolewska, „Rezervuaras“, 2013–2016 m.
Jolanta Dolewska, „Rezervuaras“, 2013–2016 m.
Marija Kapajeva, filmas Nr. 24, 4-tas kadras, iš projekto „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Marija Kapajeva, filmas Nr. 24, 4-tas kadras, iš projekto „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Marija Kapajeva, „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Marija Kapajeva, „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Kamilė Pirštelytė

Laiko pėdsakus besivejant: kartų sankirta tarpinėje POST stotelėje

Analoginės fotografijos projektas „Camera Obscura #3“ Kaune

Kelionės laiku, peršasi mintis, – pasaulyje vis dar per menkai įvertintas atradimas. Nuolatos kintančiame erdvėlaikyje amžinai akimirkai šviesa išsaugotas momentas, rodos, yra baugus ir negailestingas. Tačiau viltingas.

 

Britų astronomas Williamas Herschelis, sukūręs geriausius savo laiko teleskopus, tikėjo, kad šie įrenginiai yra laiko mašinų prototipai, tiesiogiai įrodantys erdvėlaikio daugiaspektrį funkcionalumą. Tyrinėdamas kosmoso kūnus jis suprato, kad mūsų akimis regimas dangus yra pilnas seniai mirusių žvaigždžių atspindžių. Jos taip toli, kad jų šviesa, keliaudama iki mūsų matymo diapazono, užtrunka begales laiko, o danguje atsiradęs spindesys tampa mistine iliuzija to, ko seniai nebėra – žvaigždė išnykusi, tačiau jos vietoje matome šviesos vaiduoklį. Šviesa keliauja greitai, bet atstumai tokie tolimi, kad žvelgdamas į dangaus kūnus žmogus iš esmės žvelgia į praeities spindesį. Williamo Herschelio sūnus Johnas Herschelis, įkvėptas tėvo pasakojimų, ieškojo būdo išsaugoti žmogaus prisiminimus, juos surišant šviesa. Taip pasaulyje atsirado nauja kelionės laiku forma. Fotografija. Šviesa, apimanti visą pasaulį, tarsi seniai išnykusių žvaigždžių iliuzija, išsaugojo žmogaus atvaizdą ir pavertė jį amžinu vaiduokliu.

 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
Kamilė Pirštelytė

Liūduo Paryžiuje: Davido Hockney retrospektyva

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.

David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)
David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)