7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kamilė Pirštelytė

Kamilė Pirštelytė

Laiko alchemija

Penktoji Vilniaus keramikos meno bienalė „Indo vizijos“ LDS galerijoje „Arka“

Bene vienas įdomiausių ir subtiliausių aspektų, susijusių su keramika, – trapumas ir netikėtumas. Keramikos darbai savaip giminingi smėlio smiltelių mandaloms, kurios daugybę mėnesių kuriamos Rytų vienuolių, o vėliau sunaikinamos vėjo, siekiant pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą. Daugybę savaičių kuriamas keramikos darbas tampa ne tik asmeninio meistriškumo, technologinių eksperimentų išraiška, bet ir gyvenimo apmąstymų ar pasąmonės impulsų saugykla, kuri nuo tavęs nebepriklauso nuo tos akimirkos, kai jį įdedi į krosnį. Vienu atveju kūrinys išdega puikiai, tampa toks, kokio tikėtasi, arba nustebina savo spalvomis, kitu – suaižėja ir virsta šiukšliadėžės turiniu.

 

Vaikštant po keramikos meno bienalės ekspozicijos sales peršasi mintis, kad didžiosios dalies profesionalių menininkų kūrybos lūkesčiai tradicijose neišsitenka. Iš pradžių atsiveria darbai, labiau išlaikę temos padiktuotą tradicinę formą, kitose salėse pamažu verčiasi, tyžta, mutuoja, virsdami sudėtingomis architektūrinėmis, skulptūrinėmis, grafinėmis interpretacijomis. Ši salių metamorfozė vedžioja stebėtoją, įtraukdama į keistą, savaip suverptą kolektyvinį siužetą, kuriame autorių vizijos kontrastuoja tarpusavyje, atskleisdamos savitumus ir skirtumus.

Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Parodos „Indo vizijos“ fragmentas
Kamilė Pirštelytė

Odė tėvui, arba pasakojimai apie mus

Paroda „Pasakojimai su Juo“ Kauno fotografijos galerijoje

Taip jau nutinka, kad viena universaliausių ir reikšmingiausių temų, svarbi kiekviename amžiaus tarpsnyje, paliekanti daugiausiai žaizdų ir suteikianti paguodos, neretai nustumiama į periferiją.

Lina Albrikienė, „Medis mano tėčiui“, 1983–2014 m. Paneriai, 2014 m.
Lina Albrikienė, „Medis mano tėčiui“, 1983–2014 m. Paneriai, 2014 m.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Marija Stanulytė, „Tėčio fotografija per laiko distanciją“, 2016 m. L. Albrikienės nuotr.
Jolanta Dolewska, „Rezervuaras“, 2013–2016 m.
Jolanta Dolewska, „Rezervuaras“, 2013–2016 m.
Marija Kapajeva, filmas Nr. 24, 4-tas kadras, iš projekto „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Marija Kapajeva, filmas Nr. 24, 4-tas kadras, iš projekto „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Marija Kapajeva, „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Marija Kapajeva, „Gali vadinti jį kitu vyru“, 2015 m. – projektas tęsiamas
Kamilė Pirštelytė

Laiko pėdsakus besivejant: kartų sankirta tarpinėje POST stotelėje

Analoginės fotografijos projektas „Camera Obscura #3“ Kaune

Kelionės laiku, peršasi mintis, – pasaulyje vis dar per menkai įvertintas atradimas. Nuolatos kintančiame erdvėlaikyje amžinai akimirkai šviesa išsaugotas momentas, rodos, yra baugus ir negailestingas. Tačiau viltingas.

 

Britų astronomas Williamas Herschelis, sukūręs geriausius savo laiko teleskopus, tikėjo, kad šie įrenginiai yra laiko mašinų prototipai, tiesiogiai įrodantys erdvėlaikio daugiaspektrį funkcionalumą. Tyrinėdamas kosmoso kūnus jis suprato, kad mūsų akimis regimas dangus yra pilnas seniai mirusių žvaigždžių atspindžių. Jos taip toli, kad jų šviesa, keliaudama iki mūsų matymo diapazono, užtrunka begales laiko, o danguje atsiradęs spindesys tampa mistine iliuzija to, ko seniai nebėra – žvaigždė išnykusi, tačiau jos vietoje matome šviesos vaiduoklį. Šviesa keliauja greitai, bet atstumai tokie tolimi, kad žvelgdamas į dangaus kūnus žmogus iš esmės žvelgia į praeities spindesį. Williamo Herschelio sūnus Johnas Herschelis, įkvėptas tėvo pasakojimų, ieškojo būdo išsaugoti žmogaus prisiminimus, juos surišant šviesa. Taip pasaulyje atsirado nauja kelionės laiku forma. Fotografija. Šviesa, apimanti visą pasaulį, tarsi seniai išnykusių žvaigždžių iliuzija, išsaugojo žmogaus atvaizdą ir pavertė jį amžinu vaiduokliu.

 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
Kamilė Pirštelytė

Liūduo Paryžiuje: Davido Hockney retrospektyva

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.

David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)
David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)