Tarp disciplinų
Gyvenimas sustojo. Tarsi. Jis kažkur vyksta, bet nieko nematau, tik perskaitau internetiniuose portaluose. Dažniausiai rašoma apie virusą. Tik jis realus. O kiti įvykiai tampa vis mažiau tikri. Faktai virsta fikcijomis, kai pirštai liečia tik namų sienas, nuo kurių atsimuša tavo žodžiai, tariami vis rečiau, tik telefonu keliems žmonėms. Jie taip pat jau beveik netikri, nes balsas akimirksniu atskrieja milijonus kilometrų į tavo ausį, o kūnai taip negalėtų. Todėl netikėtai kompiuterio ekrane pamatyta pilnos žmonių gatvės nuotrauka atrodo siurreali – tai svetimas pasaulis, prarastas, tik nežinia, ar amžinai. Mes norime jį atkurti lygiai tokį, kaip buvo, – net su visais nesklandumais, kuriuos atmintis nuskaidrina ir paverčia nostalgijos grynuoliais. Bet ar virusas leis? Ar leis jis išeiti iš namų ir vėl laisvai vaikščioti gatvėmis, atidaryti valstybių sienas, skraidyti vieniems pas kitus? Tas nematomas niekingas padaras, net ne padaras, o nesąmoninga genetinės medžiagos dalelė, kuri dabar skubiai sprendžia klimato atšilimo problemą, ardo civilizaciją net neįvykus ekologinei katastrofai. Tarsi mums būtų rodoma alegorinė misterija, repeticija to, kas bus, kai žemė nebeužaugins derliaus, o vandenynuose bus tuščia.
Jau beveik mėnesį užsidarius namie net gerai išmoktos antropoceno tiesos atrodo nerealios, tik prarasto pasaulio prisiminimai. Dabar yra tik pandemija, kuri nežinia kiek tęsis ir nežinia kuo virs. Tai jau net nebedramatiška, net nebenenormalu. Tiesiog toks gyvenimas, kai erdvė susitraukė iki būsto sienų, o dabartis prarado ryšį su praeitimi ir ateitimi. Kas ta atskilusi dabartis? Kokia susiaurėjusios būties prasmė? Ką mes kuriame, iš visų jėgų stengdamiesi tęsti pradėtus darbus, jei tik įmanoma juos perkelti į virtualią erdvę? Tik tęsiame senąjį ar kuriame naują pasaulį? Tai pavojingi klausimai. Todėl darome viską, kad tik nebūtų kada prie jų stabtelėti. Vos tik baigiasi virtualūs posėdžiai, pramogaujame, žaidžiame kultūrą savojoje feisbuko bendruomenėje. Rašomi karantino dienoraščiai, filmuojami performansai, inscenizuojamos garsių meno kūrinių replikos. Yra ką stebėti ir komentuoti. Galima dalyvauti – ši erdvė demokratiška. Pavyzdžiui, priimti iššūkį ir pasidalinti vaikystės nuotrauka. Tiesa, šis savaiminis projektas jau lyg ir išsikvėpė, bet tai buvo pradžia, karantino kultūros modelis, tarsi pirmavaizdis, nuo kurio prasidėjo serijinė iššūkių gamyba.
Iššūkis – per stiprus žodis. Nieko čia herojiško, jei sėdėdamas namie iš spintos dugno išsitrauki šeimos albumą, nubrauki dulkes ir paieškai vaizdo, kuris tave įsivaizduojamai kompanijai pristatytų kaip įdomų personažą. Čia tinka viskas, nes išsaugoti vaikystės ir jaunystės momentai gražūs. Smagu atpažinti suaugusio žmogaus bruožus veide, dar nepatikslintame žinių, vargų ir malonumų. Be to, praeitis egzotiška. Viešinant nuotraukas galima ir pasigirti: kas vaikščiojo ant subkultūros ašmenų, kas pateko į dokumentinį filmą, kas važinėjo motociklais ar vos gimęs tapo garsaus fotografo modeliu.
Man įdomiausi buvo tarsi niekuo neypatingi pasakojimai apie kasdienius nutikimus, santykius su artimaisiais, iššifruotus iš dviprasmiško gesto, daikto ar žvilgsnio. Nuotrauka nemeluoja, bet nuslepia, kas buvo prieš ir po. Ir kaip tik todėl atveria laike plyšį, kur tiršta jausmų ir praeities. Tai – vieno asmens praeitis, bet kartu – ir mūsų visų, drauge nugyvenusių jau keletą dešimtmečių. Bendrumą liudija pačių fotografijų panašumas – jos nespalvotos, akivaizdžiai popierinės net ekrane, komponuotos nusižiūrėjus į tuos pačius pavyzdžius. O nufotografuotų žmonių aprangą, daiktus, interjerus atpažįstame kaip savus. Visa tai – iš sovietmečio, kuris jaunajai kartai yra tik vadovėlinių tiesų rinkinys, tuščias laikotarpis, kai valstybės gyvenimas buvo sustabdytas. Dar viena lėta ir ilga trukmė, kurią irgi reikėjo kažkaip išlaukti, peršokti į ateitį.
Bet kartu tas senų nuotraukų antplūdis liudija, kad nufotografuotiems žmonėms gyvenimas nebuvo sustojęs. Buvo darželis ir mokykla, kasdienybė ir noras iš jos pabėgti, santykiai su tėvais, jausmai ir nuobodulys. Beje, kaip tik labiausiai ir prisiminiau anuometinį sekmadienių nuobodulį, kokio jau nebebūna. Televizija nieko prasmingo nerodė. Įdomios knygos jau buvo perskaitytos. Pokalbiai telefonu negalėjo tęstis be galo. Ir kai lauke šalta ar lyja, kartais tikrai nebūdavo ką veikti. Todėl gana dažnai atsiversdavau nuotraukų albumus – savo ir namiškių. Juose, kaip dabar, ieškojau patvirtinimų, kad ateitį galima nuspėti, mintyse prikurdavau mygtuko paspaudimu nukirstus prieš ir po, mėgindavau įminti kitų gyvenimus kaip mįslę, stebėdavau kitų praeitį kaip laiko kristalą. Dabar to nebedarau. Nėra laiko. Internetas reikalauja jo kaip duoklės, visada pasiruošęs išsiurbti laiko likučius iki paskutinio lašo. O kur dar barai, kavinės, galerijos, kelionės, kurių anais laikais irgi nebuvo pakankamai. Bet kada prasideda ir baigiasi „dabar“? Nuobodulys kadaise buvo nuolatinis kasdienybės pagrindas, kurį tik kartais pralauždavo koks įvykis, jis buvo savas kaip iki skylių nudėvėti vienintelių batų padai. Ir štai mes į jį vėl nyrame, prisimename jo prieskonį – tik šiek tiek, nes yra internetas, yra ir viltis atkurti prieš karantiną buvusį pasaulį. Nepavyks – perspėja ekspertai ir pranašai. Pavyks – be garso atsako viltis.
Galbūt net dar geresnį. Juk tomis nuotraukomis dalijasi kartos, kurias laisvos rinkos ir natūralios atrankos apologetai jau buvo nurašę. Ir staiga virusas verčia mąstyti atvirkščiai – susilaikyti nuo pramogų ir skraidymo tam, kad apsaugotume senolius ar tiesiog vyresnius už save. Kokia netikėta mintis – žmonių gyvybė svarbiau nei pinigai. Kai kam tai – akibrokštas, prieštaravimas gamtos dėsniams. Bet štai ekrane vis šmėkščioja tų vyresnių nuotraukos, kai jie buvo dar tik sovietiniame karantine įkalinti vaikai. Ne taip jau ir nutolę nuo dabarties, taip pat naiviai protestuojantys ir pasiryžę užgrobti ateitį. Tikiu, kad ši bendrystės nuojauta gali užkrėsti ateitį po pandemijos, kai jau nebebus taip lengva užmiršti šitą ilgą laukimą ir priverstinį vienas kito saugojimą. Gal net imsime tai praktikuoti kaip naują normą.
Bet ir pati nuobodulio patirtis vertinga. Filosofas, poetas ir gydytojas Raymondas Tallis knygoje „Apie laiką ir sielvartą“ rašo, kad mes esame tarsi „praskiesti“ elektroninio gyvenimo, kad vis lengviau ir greičiau keliaudami, gyvendami tarsi be pastangų, mes „iš tiesų tapome lengvesni“. Mes jau nebemokame nieko iš tikrųjų patirti, išskyrus tai, kas nemalonu – karus ir ligas, taip pat ir šią nežinia kiek užsitęsiančią pandemiją, mirties artumą, nuspėjamą pasaulio ekonomikos žlugimą. Palengvintas, jau beveik bekūnis gyvenimas ima atrodyti netikras. Todėl „mes ieškome nuobodulio siekdami sugrąžinti laikui svorį, kad jis kybotų sunkiai“, – sako Tallis. Šeimos albumo vartymas, vaikystės nuotraukų žiūrėjimas yra viena tokių nuobodulio praktikų, pasunkinančių laiką, pririšančių jį prie žemiško čia ir dabar. Skausmingai malonu lėtai klimpti į senose nuotraukose per dešimtmečių atstumą sutirštėjusią praeitį, o paskui išnirti atgal jau išsitepus ja savo menamas plunksnas, kad neperšlaptume virtualių patirčių vandenyne.
Todėl nelaukiu, kada baigsis karantinas. Geriu jo nuobodulį kaip vaistus nuo nerimo, nuo liūdesio, nuo visų veiksmų nuvertėjimo, nuo vienas kito nebranginimo, tokio užkrečiamo klajojant po interneto erdves, kur priežastys atrišamos nuo pasekmių. Nuobodulys – irgi būdas atgimti iš dingusio pasaulio pelenų.
Straipsnių serijos dalis, nuskambėjusi ir kaip komentaras LRT laidoje „Kultūros savaitė“
B. d.
