Tarp disciplinų
Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.
Vaizdas už lango, beje, kol kas nepranašauja jokios krizės. Raudonai švyti dar iki karantino atnaujinti stogai. O iš statomo gyvenamųjų namų komplekso tebesklinda kaukšėjimas, birbesys ir tratėjimas. Tebesisukiojanti krano strėlė danguje teberodo darbo laiką – net šeštadieniais. Jau išryškėjo būsimų stogų kontūrai. Ir pravažiuojantys autobusai tebedrebina mano būsto sijas ir sienas. Bet štai internete pamačiau Ramūno Danisevičiaus ir Vlado Ščiavinsko fotografijas iš ištuštėjusio Vilniaus senamiesčio. Tokios būtinai turėjo atsirasti, nes visame pasaulyje fotografai (ir aplink Žemę tebesukantys ratus palydovai) negali praleisti tokios progos – užfiksuoti makabriško vaizdo, kai tokiose žmonių tirštėlynėse kaip Meka, Venecija, Roma, Niujorkas nieko nėra. Tik likimo valiai palikta architektūra.
Tos fotografijos iš principo apokaliptinės, nes jos rodo ne tik mūsų stingstančią dabartį, bet ir galimą ateitį pagal jau parašytą scenarijų, „jei žmonija staiga išnyktų“. Dar neseniai tokius vaizdus matydavau tiktai po internetą sklandančiuose paradokumentiniuose filmuose. Esminis žodis čia – „staiga“. Mat vis atrodė, kad jei žmonija išnyks, tai išnyks pamažu – milijonas po milijono, įveikta ekologinės katastrofos, nepriteklių ar karų. Bet kad taip viens du ir išnyktų – tai atrodė tik „o kas, jeigu“ pobūdžio prielaida, tinkama kurti vizualinėms simuliacijoms. Ir še tau – „o kas, jeigu“ ėmė ir atsitiko. Žmonija beveik akimirksniu užsidarė namie ir, žvelgiant iš kosmoso, atrodo, kad Žemė tuščia. Net teršalų šydas praplyšo. Kitaip tariant, virusas mums suruošė staigios apokalipsės spektaklį. Šiurpinantį tikroviškumu. Norėjau sakyti: „be pinigų“. Bet ne, sąskaita jau siunčiama.
Įsivaizduojamos civilizacijos mirties ir tikėjimo, kad bent ši situacija laikina, mišinys traukia žiūrėti į tuos ištuštėjimo vaizdus be galo. Civilizacijos griaučiai be ją sukūrusių žmonių – toks neįtikėtinas vaizdas užburia akį, kažkam per nugarą nubėga virpulys. Poveikis juo stipresnis, juo didesnis miestas, juo daugiau jis lankomas turistų. Vilnius mažas ir ne toks populiarus. Todėl Danisevičiaus fotografijos man primena ne apokalipsę, bet XIX amžiaus fotografiją, kai dar nepakankamai jautri šviesai chemija nespėdavo užfiksuoti praeivių. O jų ir taip buvo mažiau, tad keletą dešimtmečių nuo fotografijos išradimo (1839 m.) užfiksuotuose Vilniaus vaizduose gatvės tuščios. Ir nors dabartinis Vilnius gerokai pasikeitęs, – griovė karai, griovė ir statė sovietmetis, griauname ir statome mes, – kai kurie senamiesčio architektūriniai ansambliai dar gana autentiški. Todėl nutrynus lauko kavines ir žmones, fotografijose miestas tarsi grįžta į savo ikimodernų būvį. Ir – taip – tokio jo be fotografo niekada nepamatysime. Nes vos tik vėl galėsime (turėsime ko) čia vaikščioti, gatvės jau nebebus tuščios. Mažų mažiausiai vaizdą suvirpins mūsų pačių šešėliai ir žingsniai.
Noriu pabrėžti: turėsime ko vaikščioti. Nes niekas lyg ir nedraudžia (kol kas) išeiti į gatvę po vieną, laikantis atstumo ir t.t. Bet ko eiti, jei viskas uždaryta? Mums, kultūros leidinių redaktoriams ir autoriams, kyla šiek tiek problemų, kai neveikia kultūros įstaigos: apie ką rašyti, kai nieko nematai? Tiesa, už muziejumi virtusio miesto sienų uždaryti muziejai ir galerijos stengiasi išlikti mūsų atmintyje, tad atveria savo parodas ir rinkinius internete. Juo labiau kad būtų apmaudu, jei niekas taip ir nepamatytų prieš pat karantiną atidarytų parodų, pareikalavusių daug darbo ir lėšų. Taigi muziejų vadovai feisbuke džiugiai skelbia apie virtualias ekskursijas. Ir ko gi nesidžiaugti – pagaliau ir mes tapome „inovatyvūs“, kaip vis reikalavo už progresą atsakinga valdžia ir kažko naujo išsiilgusi publika. Ekspozicijas galima lankyti nuotoliniu būdu! Prašom – lankymas nemokamas. Net juokinga, kaip nesunku tapti novatoriais, kai yra technologijos. Visada ir žinojome, kad nesunku, tik vis nebuvo laiko. Nes jo reikėjo sukurti turiniui, kuris nepasidaro per naktį, net kai yra technologijos. Mintis gal kartais ir gimsta spontaniškai, bet užtrunka ją subrandinti ir paversti „kūnu“.
Na gerai, „aplankiau“ virtualią Lino Katino parodą, Nacionalinėje dailės galerijoje surengtą kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės. Internete sudėta visa reikiama informacija – ir į etapus suskirstyti kūriniai, ir skyrių įžangos, pasakojančios apie menininko atitinkamo periodo idėjas, susidomėjimus, rūpesčius, ir kaip visa tai transformavosi tapyboje. Ekrane galima apžiūrėti kūrinius, įsigilinti, pamėginti abstrakčiame vaizde atsekti gyvenimo pėdsakus, mėgautis netikėtumais, prisiminti tą ypatingą avangardo variantą, kurį jau seniai įvardijame kaip „katinizmą“. Nes kaip apibūdinti menininko autoironišką santykį su savo paties egzistencinėmis įžvalgomis ir iki absurdo perdėtą niekų rimtumą? Spręskite patys – štai 1971 m. kūrinio pavadinimas: „Projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta“. Kur čia prasmė, kur simbolių gelmės? Yra jos, yra, tik – katinistinės. Specifinis ir kitais žodžiais sunkiai nusakomas esminio juodulio šėlsmas normalumą imituojančioje tikrovėje. Kaip tik šiems pandemijos laikams.
Smagiausia, kad virtualioje parodoje gilintis į kūrinius ir tekstus netrukdo kiti žiūrovai. Ilgai skaitant ir žiūrint nevargsta kojos. Viskas būtų tobula, bet... Paaiškėja, kad tų kitų žiūrovų trūksta. Jų kūnų nerimastingo judėjimo, jų pokalbių, nebūtinai komentuojančių kūrinius. Susitikimų su tais, kurių pasiilgai, ir net tais, kurių vengi. Ir prižiūrėtojų, kurios neįleidžia be bilieto ir su paltu. Ir erdvės, kuri kažkodėl kažkaip atgaivina paveikslą – būnant realioje salėje paveikslas būna ne tik vaizdas, bet kažkas daugiau. Mažų mažiausiai daiktas – ir buitinis, ir filosofinis. Daiktas, kurio fenomenologijos dalis yra ne tik tai, ką matome, bet ir kvapas, ir dulkės, ir trukdžiai perskaityti etiketę, ir prastas apšvietimas, net oras ir negalimybė matyti.
Tokio įspūdžio nesitikėjau. Dažnai tenka peržiūrėti praeities parodas vien fotografiniuose ir tekstiniuose dokumentuose. Kai būnu jų nemačiusi, bet staiga prireikia moksliniams tyrimams ar šiaip kokiam tekstui apie menininką. Esu įpratusi iš tų medžiaginių likučių susidaryti gana tikslų įspūdį ir tekste paslėpti tai, kad pačios parodos taigi nemačiau. Kas nauja, tai žinojimas, jog artimiausiu metu tik taip ir bus galima apžiūrėti parodas. Ir kad realiose erdvėse naujų parodų kurį laiką – kol kas nežinomą jo trukmę – neatsiras. O štai virtualiose jų galima prikurti begalybę. Labai greitai. Be jokių laiko ir finansinių sąnaudų. Šiek tiek jos bus įdomios. Arba ne. Greičiausiai net nebus ūpo jas apžiūrinėti. Na gal į kurią nors ir užmesiu akį iš nuobodulio. Nors nežinau, kaip pavadinti tą būseną, kai iš tiesų juk nenuobodu – darbų daug, jie jau seniai mano srityje yra nuotoliniai, taigi niekas beveik nesikeičia (išskyrus paskaitas). Ir tebevyksta buto remontas, pradėtas dar tuomet, kai Kinija uždarė Uhaną. Ir pokalbių su draugais bei gimininėmis daug – juk telefonai veikia, viskas gerai. Ir knygų turiu prikimštas lentynas. Ir filmų pilnas internetas, ką jau kalbėti apie „Kino pavasarį“. O kur dar laikraščiai, vis informuojantys apie pergalingą viruso žygį per pasaulį, ir feisbuko pasigodojimai, pasigrūmojimai, taip pat ir fotografiniai iššūkiai (apie tai – II dalyje)? Normalumo net nereikia imituoti (kaip šią situaciją apibūdino viena kolegė) – visiškai normaliai nieko nespėju!
Tai – ne nuobodulys. Nors kaip šiokia tokia nuobodulio ekspertė žinau, jog nuobodulys nėra vien tik ta būsena, kai nėra ką veikti ir per lėtai slenka laikas. Yra dar „permanentinis“ ar „hipernuobodulys“, kuris nepastebimai, kaip tas virusas, yra visada jau užgulęs mūsų sielas (anot Arthuro Schopenhauerio) giliu pamatinės būties beprasmybės suvokimu, paviršiun išlendančiu tik tada, kai jau pasirūpinta išgyvenimu ir niekas negresia mūsų egzistencijai. Nėra bado ir nėra bėdos – tada ir atsiranda tas „nuo“, kuris vėlgi kaip virusas čiuptuvėliais įsikabina į nuolat mūsų būtyje glūdinčius badą-bėdą ir suformuoja vidinės, nepasotinamos tuštumos jausmą. Kai esame vieni ir ilgai su niekuo nesusitinkame, vis plūsteli tas karštai gūdus nejaukumo srautas (net žinau, iš kurios kūno vietos – šiek tiek aukščiau širdies). Beprasmybės įsisąmoninimą mes kasdienybėje dėvime kaip paprastą nuobodulį.
Ir aš šiuo tekstu mėginau išsisukti nuo to įsisąmoninimo, bet nepavyko. Ką gi. Tačiau kad ir kaip keista, būtent šis suvokimas man leidžia kurti pirmąją optimistinę prognozę gyvenimui po pandemijos. Juk jei gyvenimas iš esmės beprasmis (nėra jokio aukštesnio tikslo, o gyvenimiškuosius nusiaubia netikėtos pandemijos), tai nereiškia, kad jis bevertis. Įtariu, kad sėdint užsidarius namuose ir mėginant nuotoliniu būdu lankyti parodas, tų parodų ir kultūros vertė tik išryškės. Kultūros – kaip užprogramuoto mums gyvybiškai būtino susitikimo ir dalijimosi savo patirtimis su kitais. Anksčiau buvo aiškinama, kad kultūra turi „nešti ekonominę naudą“, o dabar taps akivaizdu, kad ji – būtina mūsų išgyvenimo sąlyga. Kad be jos pasiduodame beprasmybės gausmui ir nuoboduliui, kuris mums šnibžda nebūti.
Apie tai mąstant subyra visi kitų jau surašyti nuogąstavimai, kad štai mes susipriešinsime, žmogus žmogui virusas, visi mėgindami išgyventi plėš ir žudys. To tai tikrai bus (kaip prisimename iš 10-ojo dešimtmečio, kurio žūtbūtines kovas MO muziejus pavertė egzotiniais suvenyrais), bet ne vien. Kai ši būtina saviizoliacija pagaliau baigsis, žinau, kad į parodų atidarymus eisiu taip, kaip eina ką tik išmokęs vaikščioti kūdikis ar žmogus, atsigavęs po stuburo traumos. Užsisvajojau. Jau matau tuos būsimus susitikimus ir jų pratęsimą bare. Ši mintis mane įkvepia išbūti dabartį ir nuveja nerimą. Ji įkvėpė ir kurti pusiau optimistines ateities prognozes, kurių...
Bus daugiau.
