Tarp disciplinų
Rasa Žukienė
Mes jautėme jo gerumą ir kilnią širdį
Stasiui Goštautui (1939–2021) atminti
Apie Stasį Goštautą – ispanistikos profesorių, vertėją, PEN klubo narį, dailėtyrininką, žurnalistą, redaktorių – šiandien jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Stasys Goštautas mirė Bostone šių metų kovo 12 d., savo darbais išvaręs labai ryškią vagą lietuvių išeivijos kultūroje, ispanistikos ir čiurlionistikos baruose.
(Ne)savas Vilnius
Apie parodas „Sunkus amžius“ MO muziejuje pasakoja Giedrė Jankevičiūtė
Ar teko matyti parodą „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow – Wróblewski – Wajda“, vykusią 2018 m. vasarą Silezijos muziejuje, Katovicuose, kurios variacija yra nauja didžioji MO paroda? Gal žinai, kaip sumanyta ją rodyti MO? Atrodytų, kad perkelti parodą paprasčiau nei naujai surengti, bet pakalbėjus su muziejaus direktore Milda Ivanauskiene imi suprasti, kad didelis tarpmuziejinis projektas reiškia labai daug darbo...
Martyna Jurkevičiūtė
Atminkime jų vardus
Aktyvizmas mene
Praėjusių metų gegužės mėnesį su Georgo Floydo nužudymu pasaulis dar kartą paliudijo Jungtinių Amerikos Valstijų sisteminį rasizmą ir smurtą, tai tapo dešimtmečius besitęsiančią kovą su rasizmu atgaivinusia kibirkštimi.
Muziejus kaip bendruomenė
Apie atidaromą Vilniaus miesto muziejų pasakoja Rasa Antanavičiūtė
Vokiečių gatvės 6 / 10 numeriais pažymėto namo pirmajame aukšte bei rūsyje penkeriems metams įsikūrė Vilniaus miesto muziejus (VMM). Jo atidarymas siejamas ir su 2023-iaisiais rengiamu minėti Vilniaus 700-uoju gimtadieniu. Buvo numatyta, kad lankytojai čia galės ne tik domėtis miesto istorijomis, jiems bus pasiūlyta ir susitikimų erdvė su kavine ir skaitykla. Laukiant ne tik naujojo, bet ir visų muziejų atidarymo, Monika Krikštopaitytė kalbina VMM direktorę, meno istorikę, mokslų daktarę Rasą Antanavičiūtę.
Monika Krikštopaitytė
Permainų galimybės
Į klausimus atsako Elona Lubytė
Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).
Aistė Kisarauskaitė
Po operos
Bendras MO muziejaus ir „Vilnius City Opera“ projektas „Iš tos operos“
Ne taip seniai, nepamenu, kokius reikalus spręsdami, su Vaidu Jauniškiu pasvarstėme ir apie įsigalėjusią virtualybę, turinčią mums atstoti gyvas / materialias patirtis.
„Nežinau, kaip jaučiasi mėgstantys operą, tačiau teatras online beveik neįmanomas“, – sakė Vaidas.
Roma yra begalinė
Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą. Iliustravo Medilė Šiaulytytė, dizainerė Indrė Klimaitė, Aukso žuvys, 2021.
Pasirodė dviejų kultūros žvaigždžių – Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės – bendrai kurta knyga, skirta Romos miestui. Kultūros bendruomenė leidinį pasitiko labai džiugiai, ir ne tik todėl, kad šios profesionalės turi įspūdingą reputaciją, – jame sukoncentruota tai, ko šiuo metu labiausiai pasigendame: nuoširdus bendravimas, susitikimai, įdomių vietų lankymas, begalinė erdvė, ritualai, šiluma ir žydras dangus. Į Monikos Krikštopaitytės klausimus apie „Pasivaikščiojimus“ autorės atsako tandemu.
Vėliava emancipacijai
Vasario 17-osios proga Agnė Narušytė kalbina Laimą Kreivytę
Kelintą kartą švenčiama Nacionalinė emancipacijos diena?
Pradėta švęsti 2016-aisiais. Priešistorė tokia – moterys susibūrė po liūdnai pagarsėjusios 2015 m. Atviros Lietuvos fondo organizuotos diskusijos, į kurią apie Lietuvos ateitį fondo dvidešimtpenkmečio proga pakviesti kalbėti vieni vyrai1.
Agnė Narušytė, Aurelija Maknytė
Elektros marionetės
Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis virtualioje erdvėje
Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.
Monika Krikštopaitytė
Apsėdimai
Pokalbis su dailėtyrininke Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene
Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai.
Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų.
Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?
